Kiekvienos valstybės gyventojai ir išvykę kitur gyventi tos valstybės žmonės daugiau ar mažiau aktyviai palaiko atlikėjus šalies, kur jie patys gimė bei augo, atstovus. Mes visi Lietuvoje džiaugiamės puikiu Donato Montvydo pasirodymu ir suprantame, kad prie to prisidėjo ne tik žmonės, gyvenantys įvairiuose kraštuose, kuriems taip patiko šis kūrinys bei jo atlikimas, bet taip pat ir, matyt, aktyviai dalyvavę balsavime mūsų tautiečiai, išsibarstę po visą Europą. Tokios pat emocijos verda ir kitose šalyse.
Galime kiek norime kalbėti, kad kultūra ir sportas tai nėra politika ir nuo to bandyti apsaugoti šiuos renginius, bet visiškai akivaizdu, kad tiek į Europos ar pasaulio kurios nors sporto srities, pavyzdžiui, futbolo ar krepšinio, čempionatus, tiek į „Eurovizijos“ dainų konkursą žmonės ateina su savo valstybės vėliavomis ir aistringai serga už savo šalies atstovus. Džiaugiasi dėl jų pergalių, liūdi dėl nesėkmių. Tai žmogiška.
Dainininkai atlieka dainas, kurių turinys jiems yra svarbus. Tik daina, kur atsispindi džiaugsmas ir skausmas, pergyventas atlikėjo, bus įtikinanti ir nuoširdi. Tokia daina, ypač, jeigu atlikta labai profesionaliai, sulauks ir kitų šalių gyventojų palaikymo.
Taip atsitiko ir su Ukrainos atlikėjos Susanos Jamaladynovos, pasivadinusios Džamala, daina per „Euroviziją“. Jos žodžiai ir puikus atlikimas dainininkės, kuri galėjo tapti žinoma operos solistė, bet pasirinko kitą profesionalios atlikėjos kelią, paskatino už tai balsuoti ne tik daugelį įvairių Europos valstybių gyventojų, bet ir skirtingų šalių ekspertų komisijas. Ir Džamalos tautos, Krymo totorių, skausmą Europa dabar išgirdo.
Daina buvo apie istorinius įvykius: 1944 metais Stalino laikais įvykdytą Krymo totorių deportaciją, todėl buvo praleista į konkursą, kuriame šiaip jau nenorima dainų su šių dienų politiniu kontekstu. Praleista , nepaisant net Rusijos Valstybės Dūmo deputatų kreipimosi į „Eurovizijos“ konkurso organizatorius, reikalaujant užkirsti jai kelią.
Rusijos politikai įžvelgė, matyt, šioje dainoje tiesiogines sąsajas su Kremliaus įvykdyta 2014 m. Ukrainos teritorijos Krymo aneksija, nors nei apie Vladimirą Putiną, nei apie Kremlių, nei Krymo užgrobimą šiame kūrinyje nėra nei žodžio. O šiaip jau pačioje Rusijoje propaganda darbavosi ir iki šiol dirba visu pajėgumu, siekdama parodyti, kad Krymo aneksija buvo teisėtas veiksmas, kad Krymas sugrįžo į istorinę Tėvynę.
Krymo totorių deportacija, įvykdyta baigiantis Antrajam pasauliniam karui, lyg yra smerkiama Rusijoje. Tad, kodėl taip susinervino dėl dainos „1944“ Rusijos politikai? Ar ne todėl, kad vertinant tai, kas įvyko tada ir vyksta dabar, persekiojant Krymo totorius, matome tarsi du susiekiančius indus, kurių Kremlius nenori matyti. O be to, siejasi dar ir su kitos šalies teritorijos aneksijos politika, vykdyta Stalino ir Hitlerio.
Asmenis ir valstybes, kurių politikai kritikuoja Vladimiro Putino laikų Rusiją už Krymo aneksiją, kaip veiksmą pažeidžiantį tarptautinės teisės normas, Kremlius bando pateikti, kaip rusofobus. Kaip nebūtų keista prie tokio požiūrio neretai prisijungia ir kai kurių aktyvių komentatorių- internautų Lietuvoje choras po kiekvieno straipsnio apie agresyvią Rusijos politiką, kuri dabar padarė tai, ko nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nedaro jokia Vakarų valstybė. Ryžosi kitos valstybės teritorijos aneksijai.
Neabejotina, kad po šio „Eurovizijos“ festivalio tokia pat rusofobe bus pavadinta ir Krymo totorė iš Ukrainos Džamala. Tačiau kaip tokių kaltinimų kontekste dabar Rusijos politikams elgtis su internete sparčiai plintančiu Rusijos atstovo tame pat „Eurovizijos“ festivalyje S.Lazarevo interviu, kad Krymas nėra Rusija? Vadinti jo rusofobu, kaip ir neišeina. Po šio savaitgalio jis tapo Rusijos nacionaliniu didvyriu.
Pasibaigus „Eurovizijai“, Rusijos televizijos stotis „Rosija 1“ surengė plačią diskusiją, kurios dalyviai pyko ant Europos šalių elito ( nacionalinių komisijų pavidale), atėmusio pergalę iš Rusijos atstovo, už kurį balsavo paprasti žmonės. Įdomiausia, kad tokiose kalbose net neužsiminta, kad mūsiškiu vadino žmogų, kuris per Kremliaus inicijuotą pseudopatriotinę kampaniją dėl Krymo drįso pasakyti, kad Krymas tai yra Ukraina.
Jiems gali būti net nesuprantama, kodėl žmogus taip pasakė. O juk viskas yra taip paprasta. Yra žmonių įvairiose šalyse, kuriems nesvarbu, kas elgiasi nederamai. Šiuo atveju, užgrobė kitos valstybės teritoriją. Putino Rusija ar „Islamo valstybė“. Tokį žmogų šalis, kuri taip padarė, gali bandyti užtildyti, neduoti eterio ar grasinti, kad taip atsitiks, kaip prisipažino ir S. Lazarevas. Pagaliau priversti išsiginti savo žodžių.
Bet faktas yra vienas: viduje žmonėms neuždrausi mąstyti, kaip kas nori. Po šio „Eurovizijos“ festivalio“ Kremliaus politikai gali dabar susidurti su nauja dilema, aiškindami, kas yra tas rusofobas. Kai į šio apibrėžimo rėmus patenka ir S.Lazarevas.
