Atrodytų, S.Lavrovo pasikinkytą rusofobijos arkliuką daugelis mūsų piliečių suprato kaip paprasčiausią kaimyninės šalies ministro reakciją į NATO sustiprėjimą regione bei aktyvią Kremliaus politikos kritiką. Taip, tačiau iš esmės senas putiniškos diplomatijos vilkas žinojo ką kalba ir taikė kur kas giliau. Jo „rusofobijos“ kontekstas – neapykanta, priešiškumas rusams. O NATO ir Maskvos „šmeižimas“ – tėra to priešiškumo vediniai.
Kaltinimas „rusofobiškiausia“ lengvai galėjo būti pakeistas žodžiais „priešiškiausia Rusijos valdžiai“, tačiau S.Lavrovas, kurio kvailu nepavadinsi, lyg tyčia to nepadarė. Netgi sovietai opozicines nuotaikas visuomet įvardindavo antisovietinėmis, nukreiptomis prieš santvarką, bet niekada – rusofobiškomis, nukreiptomis prieš tautą.
Tuo tarpu „rusofobija“ – viena iš etnofobijos formų, savyje apjungia neapykantą rusams ir rusiškumui savaime. Įskaitant kalbą, kultūrą, tradicijas, pačius žmones, nepriklausomai nuo jų asmeninių savybių ar lojalumo tai šaliai, kurioje gyvena. Ir jei kažkas įkliuvo į gudriai paspęstus žodinius Lavrovo spąstus, džiaugtis tuo vargu ar reikėtų.
Tačiau Putino ministro kalba, žinoma, nebuvo skirta lietuviams paprotinti. Rusijos URM vadovas, nepaisant to, kad bendravo su švedų žurnalistais, pirmiausia kalbėjo vidinei publikai ir „rusakalbei diasporai“ svetur. Labai paprastai, nevyniojant žodžių į vatą, statant lygybės ženklą tarp priešiškumo konkrečiai valdžiai ir priešiškumo ištisai tautai.
Nesunku suvokti vieną paprastą, nuosekliai brukamą formulę. Esą nepasitenkinimas Kremliumi tėra rusofobijos – liguistos neapykantos rusams išdava. Tarytum patologinė, įkyrioji idée fixe!
Suprask, Baltijos šalyse jokios pastangos ir jokia integracija nepadės rusams išvengti neapykantos šleifo: jie niekinami vien todėl, kad yra rusai! Ir nors mūsuose tuo veikiausiai patikės tik vienetai, tolėliau labiau girdimas tas, kas garsiausiai rėkia.
Be jokios abejonės, savo žodžiais S.Lavrovas užmetė tinklą. Akylesni pastebėjo klastą ir kvietė atskirti pelus nuo grūdų. Kvailesni pradėjo krykštaut tarytum vaikai ir džiaugtis „aukštu įvertinimu“, nesuvokdami, kad prisipažinę „rusofobiškiausiais“ pila papildomus kibirus ant Maskvos propagandos malūnų.
Reikia pripažinti, šįkart mūsų URM vadovas tinkamai sureagavo, pareiškęs, kad S.Lavrovo tyčia kaišiojama rusofobijos korta Lietuvos atveju visiškai netinka. Putinizmo kritika nėra rusofobija ir nereikia bijoti to nuolat priminti.
