Nuo Mariupolio šalies pietryčiuose palei Azovo jūrą iki Stanyčno Luhanskės kitoje karo apimto Donbaso pusėje dabar plyti minų laukai. Apie juos įspėja ranka rašyti užrašai rusų kalba: „Minos.“
Pamačius tokį perspėjimą pakelėje prie kontrolės punkto Rytų Ukrainoje netoli sugriauto Donecko oro uosto galima pamanyti, jog tai – kareivių pokštas, rašo „Lietuvos rytas“.
Nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios mažiausiai 250 žmonių žuvo užlipę ar užvažiavę ant minų. Tarp jų – civiliai ir kariai, suaugusieji ir vaikai. Dar mažiausiai 800 buvo sužeisti.
Šiuos skaičius (o jie kasdien kinta) pateikė Ukrainos gynybos ministerijos atstovai. Tarptautinių humanitarinių organizacijų nurodomi skaičiai dar didesni.
Sugriauto Donecko oro uosto apylinkės laikomos viena labiausiai sprogmenimis užterštų ir pavojingų teritorijų. Bet įvairiausių rūšių sprogmenų, tarp kurių yra ir uždraustos priešpėstinės minos, pilna visur.
Užminuota dirbama žemė, vandenys, kiemai, miškai ir pakelės.
Oficialiai teigiama, kad sprogmenimis užteršti plotai Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje Donbase sudaro 7 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Bet už išminavimą atsakingi Antiteroristinės operacijos (ATO) štabo karininkai neslepia: pavojinga teritorija gali būti net triskart didesnė – maždaug 22 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ją išvalyti užtruks kelis dešimtmečius ir kainuos šimtus milijonų eurų.
Žūva per paliaubas
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto skelbtais duomenimis, vien praėjusiais metais Donbase užfiksuota apie 400 su žemėje paliktomis minomis susijusių nelaimingų atsitikimų.
Jų skaičius paprastai išauga ten, kur įsigali paliaubos.
Žmonės grįžta namo, bando imtis įprastos veiklos ir susiduria su netikėtais pavojais – kareivių paliktomis minomis.
Patikros punktai kertant kontaktinę liniją yra nuolatinį pavojų kelianti vieta. Keliautojai priversti ilgai laukti, tačiau dažnai nežino, kad aplink driekiasi minų laukai, o ir įspėjamųjų ženklų čia dažniausiai nėra.
Šiemet sprogo keleivių pilnas automobilis, kai žmonės bandė apvažiuoti perėjos punktą. Dvi moterys žuvo bandydamos kirsti skiriamąją liniją per pievas.
Tokie pranešimai seniai tapo šio neskelbto karo kasdienybe.
Niekas tiksliai nežino, kurios zonos Donbase užterštos. Nuo karo pradžios kelis kartus keitėsi jų šeimininkai, tačiau nė viena pusė nesikeitė informacija.
Tikslių žemėlapių taip pat nėra. Vienintelis apsaugos būdas – nekelti kojos nuo tako tol, kol nebus oficialiai patvirtintos informacijos, kad vietovė švari.
Laužo susitarimus
2014 metų rugsėjį Minske konfliktuojančios pusės sutarė nutraukti Donbaso minavimą ir pradėti teritorijų valymą neutralizuojant sprogmenis.
Bet šio susitarimo nebuvo ir nėra laikomasi. Priešingai – dėl karinės taktikos ir kitų tikslų atsiranda naujų užminuotų plotų.
Pripažindama šią problemą prioritetu, Trišalė kontaktinė Minsko grupė šių metų kovo pradžioje pasirašė susitarimą dėl išminavimo techninių aspektų sutartose vietose.
Tai – 12 svarbių zonų prie geležinkelių mazgų, vandentiekių ir kitų infrastruktūros objektų ties kontaktine linija.
Sutarta, kad Donbaso išminavimas prasidės šį pavasarį, iki gegužės.
Tuo metu Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Oleksandras Turčynovas suskubo pareikšti, kad išminavimui būtinas teritorijos žymėjimas Donbase įmanomas tik tada, kai pasibaigs Rusijos remiamų separatistų provokacijos.
Tai signalas, kad ir šis susitarimas gali likti tik popieriuje, nes provokacijos vis dar nesibaigia – šaudoma kasdien.
Sprendimų ieško Mariupolyje
„Išminavimas – viena aktualiausių ir skaudžiausių problemų Donbase. Tai kompleksinis uždavinys, kuriam išspręsti būtinas nuolatinis dialogas tarp visų susijusių dalyvių: vietos valdžios, gyventojų, tarptautinių organizacijų ir visų šios srities profesionalų.
Tai ir pasitikėjimo tarp konfliktuojančių pusių sustiprinimo priemonė, galimybė žmonėms grįžti į namus, pradėti gyventi ir dirbti.
Atkurdama komunikacijas (o jos visos tebėra užterštos sprogmenimis), valstybė turi progą parodyti, kad jai rūpi Donbaso žmonės“, – „Lietuvos rytui“ sakė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos projektų Ukrainoje koordinatorius Vaidotas Verba.
Diplomato iniciatyva aptarti šios karštos problemos Ukrainos pietryčiuose, netoli sienos su Rusija ir fronto linijos esančiame Mariupolyje, prie vieno stalo susėdo Rytų Ukrainos gyvenviečių atstovai, Donecko srities valdžia, kariškiai, diplomatai ir Kijevo politikai.
„Kam pranešti apie rastą bombą? Kada mano kaimas bus išminuotas? Ar galiu miške rinkti žibuokles? O maudytis Azovo jūroje? Jau pavasaris – ar galime arti savo laukus?
Atsakymų sulaukta ne į visus klausimus. Tačiau tai – tik darbo pradžia“, – sako nuolatinio dialogo tarp vietos bendruomenių ir Kijevo viršūnių platformą Rytų Ukrainoje sukūręs V.Verba.
Miglota kaimo viltis
Irina Širokina iš Šyrokynės kaimo Ukrainos pietryčiuose turi tik vieną svajonę – sugrįžti namo.
„Miegame ir matome tą akimirką“, – sakė viena iš pusantro tūkstančio žmonių, pabėgusių iš šio kaimo ant Azovo jūros kranto.
Netoli fronto linijos atsidūrusi ir Ukrainos pajėgų kontroliuojama Šyrokynė apšaudoma beveik kasdien.
Tačiau net ir įsigaliojus paliauboms svajonės išsipildymo tektų laukti dar ilgai. Ir gyvenvietė, ir jos prieigos, ir Azovo jūros pakrantė – užminuotos.
Mūšio lauku tapusi Šyrokynė ištuštėjo prieš metus. Į Mariupolį, esantį vos už 11 kilometrų, pasitraukusi didžioji bendruomenės dalis susibūrė į kumštį ir kasdien kariauja savąjį karą – renka informaciją ir ruošiasi namo.
Kartu su kitais Mariupolyje prisiglaudusiais bendruomenės atstovais I.Širokina atvyko į forumą sužinoti, kada jų kaimas bus išminuotas.
Kai Ukrainos karo pajėgoms pavyko išstumti separatistus iš šios Donecko srities gyvenvietės, buvo pranešta, jog jų palikti minų laukai pradedami neutralizuoti.
Bet šyrokyniečiai turi žinių, kad vienos zonos valomos, o kitos užminuojamos naujai. Greičiausiai šios žinios teisingos.
Duodamas interviu už išminavimą atsakingas ATO štabo pulkininkas Genadijus Kravčenka teigė, kad tam tikrų pozicijų minavimas – neišvengiama kovų taktikos dalis. Kartais naktį kariai išminuoja žvalgybai būtiną plotą, o baigę darbą ir vėl užminuoja ten, kur jiems reikia.
– Teigiama, kad sprogmenimis užteršti plotai Donbase sudaro 7 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ar šis skaičius tikslus? – paklausėme G.Kravčenkos.
– Šiuo skaičiumi apibūdinama Ukrainos kontroliuojama Donbaso teritorija, kurioje vyko ar vyksta karo veiksmai. Tačiau plotai yra didesni, siekia apie 22 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Jeigu bandytume vertinti visą karo veiksmų apimtą zoną, skaičiai būtų visiškai kitokie.
Manoma, kad 60 proc. Luhansko ir Donecko sričių teritorijos, kurioje vyko kovos, yra užteršta. Kai kurie rajonai ypač pavojingi. Pirmiausia – daugiau nei 400 kilometrų ilgio kontaktinė linija ir 5–10 kilometrų ruožas abipus jos.
Mes turime prognozių žemėlapius, bet jie gana netikslūs, šiuo metu bandoma tikslinti informaciją. Konkretesni šios žvalgybos rezultatai bus kiek vėliau.
– Kokia šios teritorijos dalis yra jau ištirta, išvalyta ar parengta išvalyti?
– Šiuo metu visiškai ištirta 115 kvadratinių kilometrų. Tai atskiri plotai įvairiose vietose, pradedant nuo Stanyčno Luhanskės iki Mariupolio, kuriose galima pradėti išminavimo darbus.
Nuolat vyksta techninis ir kitoks teritorijų tyrimas, taip pat išminavimas. Daugiausia dėmesio skiriama pirmiausia su infrastruktūra susijusiems gyvybiškai svarbiems plotams.
– Turint galvoje problemos mastelį, skaičiai neatrodo labai dideli. Juolab kad dešimt tarptautinių organizacijų, įskaitant NATO, Jungtines Tautas, Raudonąjį Kryžių, jau teikia arba pasirengusios teikti pagalbą. Kas sukelia daugiausia rūpesčių – stinga resursų, įrangos?
– Svarbiausia yra užbaigti karinį konfliktą. Pagal tarptautinę praktiką visa tarptautinė humanitarinė pagalba gali būti teikiama pasibaigus karo veiksmams.
Tačiau situacija Ukrainoje reikalautų kitokio požiūrio.
Tarptautinių organizacijų veiklos taisyklės trukdo sutelkti jėgas.
Pagalba reikalinga, bet ji turėtų būti organizuojama kitaip. Vienas mano tikslų – paaiškinti tai diplomatams ir tarptautinių organizacijų atstovams, nes būtent šiuo aspektu liekame nesuprasti.
– Kokios taisyklės trukdo?
– Negalime sudaryti sąlygų patekti į visas teritorijas. Be teritorijų, kurios buvo užterštos sprogmenimis karo veiksmų metu, yra tokių, kurias užminavome mes patys. Mes negalime teikti visos informacijos, negalime net ir tarptautinėms organizacijoms nurodyti, kad šie plotai užminuoti. Tai karinė paslaptis. Čia ir slypi problema, atsiranda nesusikalbėjimas.
Bandome nukreipti tarptautinę pagalbą tiksliai į tas vietas, kur tikrai žinome, kad galima dirbti.
– Kontaktinę liniją kertantys, namų apžiūrėti traukiantys civiliai dažnai įeina į minų laukus, nes nėra įspėjamųjų ženklų?
– Kovos veiksmų rajonuose mes negalime pažymėti visų minų laukų, kurie mums žinomi, nes šios zonos skirtos taktiniams uždaviniams. Todėl pagrindinė apsaugos priemonė – pasiekti, kad žmonės į tokias vietoves nepatektų.
Kuo arčiau kontaktinės linijos, tuo mažiau įspėjamųjų ženklų – nes jų ten ir negali būti.
Daugiau rūpesčių kelia ir kariai. Nes jie vienaip ar kitaip pažeidžia mūsų nurodymus, nesilaiko maršrutų, kuriais galima judėti.
– Dabar pavasaris. Žmonės nori dirbti žemę, bet bijo. Gal ten nieko nėra, bet neištyrus rizika didžiulė?
– Šiai problemai spręsti reikia milžiniškų techninių ir žmogiškųjų išteklių.
Vienos grupės maksimalūs pajėgumai – 10 arų per parą.
Žemdirbystės plotai didžiuliai, sudaro apie 90 proc. visos išlaisvintos teritorijos.
– Gal čia praverstų tarptautinė humanitarinė pagalba?
– Dirbamosios žemės, privačių žmonių sklypų valymą gerokai paspartintų specialios minas aptinkančios transporto priemonės. Bet viena tokia kainuoja 500 tūkst. ar net milijoną eurų.
Faktai apie užminuotą Rytų Ukrainą
– Konflikto zonoje Donbase naudojamos minos: keturių rūšių priešpėstinės minos (uždraustos tarptautiniu susitarimu), prieštransportinės minos, skirtos tankams bei šarvuotiems automobiliams, priešdesantinės (vandens) minos.
– Išminavimą vykdo ginkluotosios pajėgos, Ukrainos nepaprastųjų situacijų tarnyba.
– Donecko ir Luhansko srityse nuolat dirba 57 mobiliosios grupės, 290 išminuotojų.
– Per konflikto laikotarpį Donbase išvalyta 34 000 ha teritorijos. Neveiksmingi padaryti daugiau nei 100 tūkst. vienetų sprogmenų.
– Žmogaus teisių aktyvistai pernai rudenį savo ataskaitoje pažymėjo, kad Rusijos remiami separatistai samdo minų ieškoti nepilnamečius bei sulaikytuosius.
– Už rastą vienetą mokama 200 grivinų (apie 6 eurus).
