Ir jie atsiverčia – didesniais būriais ir pavieniui. Paryžiuje, Briuselyje, Bradforde, Londone ir Miunchene. Nes naujos kartos imamai dirba kur kas geriau nei katatoniško sąstingio ir pedofilijos skandalų pakirsta kita Bažnyčia. Jie žino, kaip atversti abejojančius jaunuolius į tikrąjį kelią. O paskui, jei reikia, įdiegti mintį apie arčiausią kelią į dangų nuspaudus mygtuką prakaituotame delne.
Islamas, verčiant pažodžiui, reiškia pasidavimą. Visišką ir besąlygišką savęs atidavimą Aukščiausiojo valiai, kad būtų pasiekta žmogiškosios laimės viršūnė. O šiaip – labai patraukli, netgi patogi religija. Antai budistams šis sutrikęs pasaulis yra kančia. Krikščionims irgi žadamas dangus tik po kančios. O štai Koranas, sakoma, yra mistinė pasaulio šlovinimo poema. Islamui visa tai, kas yra aplink mus (su tam tikromis išimtimis), yra tobulas, kone absoliutus šedevras.
Todėl tapęs musulmonu išsižadi kančios idėjos, atsiduodi Kūrėjui ir prisidedi prie milijonų kitų klusniųjų šlovintojų armijos.
Teko lankytis įvairiose musulmonų šalyse – jos labai skirtingos šio atsidavimo lygiais, tačiau nuo to esmė nesikeičia. Kažkas karingai nuolankaus tuose maldininkų siluetuose, kur jie bebūtų pasikloję kilimėlį – Libane, Afganistane, Malaizijoje ar Maldyvuose.
Keistas sutapimas – tik vakar užverčiau garsią prancūzų knygą „Pasidavimas“, kurią kritikai įvardijo labiausiai antiislamišku romanu per 10 metų. Paskutiniai knygos skyriai itin slogūs, veiksmas trumpam persikelia į Belgiją, įkandin Prancūzijos visuotiniuose demokratiškuose rinkimuose suteikusią Musulmonų brolijai realią valdžią valstybėje.
Šiandien buvo užpultas Briuselis, tai visus sukrėtė, bet pernelyg nenustebino. Nes Europos pasidavimas vyksta labai panašiai, kaip savo romane buvo numatęs senstantis bambeklis Michelis Houellebecq'as. Įtampa, įniršis, provokacijos, o paskui – politinė kasdienybė. Slinktis į neišvengiamą logišką atomazgą.
Žinoma, po šių teroro išpuolių už ramybę ir saugumą mokėsime dar brangiau. Stovėsime eilėse prie kariuomenės saugomų oro uostų, keleivius dar įnirtingiau skenuos patikros punktuose, galbūt uostys apmokyti šunys. Bet esmės tai nepakeis, nes spiralė jau seniai įtempta. Ir veržiama dar stipriau.
Islamas, kaip ir komunizmas, yra beprasmiškas, jei neužvaldo visos planetos. Todėl nenorint išnykti jam reikia žūtbūt plėstis į visas puses.
Kuo į veržlų puolimą gali atsakyti individualistinio humanizmo pelkėse įklimpusi Europa? Parlamentinio tyrimo grupe, solidarumo akcija, o gal masiniais taikiais protestais? Ko gero, ji gali atsakyti gausesnėmis dešiniųjų radikalų gretomis, dažnės atsakomojo smurto bangos, tačiau bet kuriuo atveju pastarieji nieko neišspręs, o tik paspartins galutinę degradaciją.
Bet kaip gali susitelkti prieš religiniu pagrindu suvienytas kariaunas senasis žemynas, kurio tautos be krikščionybės – viso labo vartojimo epochos galutinis produktas, zombiai? Kaip jau seniai pastebėta, civilizacijos miršta ne nužudytos. Jos nusižudo pačios.
Apie demografines Europos perspektyvas lyginant su Artimųjų Rytų tendencijomis jau rašiau šią savaitę. Norint geriau suprasti naujųjų (o tiksliau, sugrįžtančių) Europos gyventojų mąstymą ir lūkesčius geriausia įsiklausyti į jau minėtos knygos vietą, kurioje dėstomi būsimosios Eurabijos apmatai: „Pasiekusi pasišlykštėtiną supuvimo stadiją, Vakarų Europa nebebuvo pajėgi savęs išgelbėti – tikrai ne daugiau, nei Roma V mūsų eros amžiuje.
Masiškai atvykstančios imigrantų tautos, ištikimos tradicinei kultūrai, vis dar sumodeliuotai pagal natūralias hierarchijas, moterų pasidavimą ir reikiamą pagarbą senoliams, sukūrė istorinį šansą Europai perginkluoti moraliniu ir šeimos atžvilgiu, suteikė senajam kontinentui naują aukso amžiaus galimybę.“
Ar jūs irgi regite Vakaruose brėkštantį naują amžių? Tuomet susipažinkite, galbūt ateityje pravers: „Ach Hadou ane illa lahou wa ach hadou anna Mohamadane rassouloullahi.“
Jei kam dar neaišku, vertimas – pirmoje šio teksto eilutėje.
