Per kelias akimirkas Fukušima tapo nebe provinciniu Japonijos miestu, kurio pavadinimas reiškė „laimingoji sala“, o sinonimu branduolinei katastrofai, palikusiai neištrinama žymę žmonijos istorijoje.
2011 metų kovo 11 dieną dėl cunamio padarytos žalos Fukušimos atominėje elektrinėje nutrūko energijos tiekimas, išsijungė visos vėsinimo sistemos, perkaitę sprogo trys branduoliniai reaktoriai, kurie paskleidė milžiniškus radiacijos kamuolius virš ramaus kraštovaizdžio, kuriame buvo įsikūrę žvejų kaimeliai, ryžių auginimo terasos ir pienininkystės ūkiai.
Japonijos katastrofa įrodė, kad šaliai ir visam pasauliui buvo būtina keistis. Australija buvo toji šalis, kuri Fukušimai suteikė branduolinį kurą ir todėl atrodytų, kad atominės elektrinės katastrofa šią šalį turėjo paskatinti iš naujo įvertinti savo urano industriją.
Katastrofa jaučiama ir šiandien
Kovo 11-osios žemės drebėjimas bei cunamis nuniokojo didžiąją dalį Japonijos rytinio kranto. Fukušimos atominės elektrinės katastrofa pareikalavo daugelio aukų, vyko masinės evakuacijos, ekonominė žala skaičiuojama šimtais milijardų eurų, o radiaoaktyviosios medžiagos pasklido ir užteršė orą, žemę ir vandenyną.
Tačiau Fukušimos krizė dar nesibaigė ir vis dar tęsiasi iki šių dienų. Japonijos branduolinės institucijos patvirtino, kad elektrinės stabilizavimas per ateinančius 40 metų pareikalaus aktyvios intervencijos.
Atominė elektrinė vis dar skleidžia radioaktyviasias daleles ir kyla problemų dėl vandens valymo bei susidorojimo su atliekomis.
Taip pat „Tokyo Electric Power Corporation“ (TEPCO) – įmonės, kuriai priklauso Fukušimos atominė elektrinė – vyriausieji pareigūnai yra kaltinami „profesiniu nerūpestingumu sukėlusiu mirtį ir sužeidimus“.
Pasekmės matomos visur
2012 metų rugpjūtį D.Sweeney kartu su tarptautinių stebėtojų ir viešosios sveikatos ekspertų delegacija vyko į Fukušimos regioną, kur jie kalbėjo su žmonėmis, kurių gyvenimus visam laikui pakeitė katastrofa.
Kelionės metu delegacija lankėsi apleistuose miestuose, susitiko su niekados namo negalėsiančiais grįžti evakuotais senoliais ir klausėsi pasakojimų apie kasdienę žmonių narsą ir įmonių beširdiškumą.
„Yra labai svarbu, kad Fukušimos įvykiai niekados nebūtų pamiršti“, – tvirtino dėl radiacijos padarytos žalos pieno parduoti nebegalintis Fukušimos ūkininkas Kenichi Hasegawa.
K.Hasegawa pastebėjimas ypatingai svarbus Australijai. 2011 metų spalį Australijos parlamentui buvo oficialiai patvirtinta, kad Australija įmonei TEPCO dažnai pardavinėjo uraną, o įvykus Fukušimos katastrofai atominė elektrinė buvo varoma būtent Australijos parduoto urano, kurio radioaktyviosios dalelės po to ir užteršė aplinką.
Australija nesiėmė permainų
Jungtinės Tautos (JT) tikėjosi, kad sužinojusi apie savo įtaką Fukušimos katastrofoje Australijos valdžia pergalvos savo vaidmenį dėl branduolinio kuro pardavinėjimo visame pasaulyje.
2011 metų rugsėjį JT generalinis sekretorius prašė Australijos vykdyti „giluminį tyrimą ištirti iškasamo branduolinio kuro poveikį bendruomenėms ir aplinkai“.
Nors Australijos urano industrija turėjo būti ištirta ir išanalizuota, tai niekados taip ir neįvyko.
Paskutinis nepriklausomas Australijos urano industrijos tyrimas buvo vykdytas Senato 2003 metų spalio mėnesį. Tyrimo metu buvo atrasta, kad industrija pasižymėjo nuolatiniu užsibrėžtų tikslų nepasiekimu, nurodymų nesilaikymu ir siekė gauti greitą pelną. Taip pat nebuvo rasta patikimų duomenų, kuriais būtų galima patikrinti industrijos poveikį aplinkai.
Urano industrija nepelninga
Australijoje randama 35 proc. viso pasaulio urano ir dėl to ši šalis jau seniai yra svarbus veikėjas pasaulio branduolinės energijos rinkoje. Nuo devintojo dešimtmečio Australijoje uranas kasamas dvejose pagrindinėse vietose: Kakadu randamoje kasykloje „Ranger“ ir Olimpinės užtvankos kasykloje pietinėje Australijoje.
Pažvelgus istoriškai, Australijos urano kasyklų skaičius buvo griežtai ribojamas, o aborigenai ir įvairios bendruomenės nuolatos būdavo griežtai nusistačiusios prieš šią industriją.
Nors urano industrija pastaraisiais metais yra mažiau ribojama politinių veiksnių, jos pelnas neišaugo, nes urano kainos ir branduolinės energijos populiarumas smarkiai krito po tragedijos Fukušimoje.
Šiuo metu Australija išgauna 11 proc. viso pasaulio urano, o vos prieš dešimtmetį šis skaičius siekė 18 proc. 2014 metais buvo išgauta tik 5 tūkst. tonų urano – mažiausias kiekis per 16 metų. Australijos urano industrijoje dirba tik 0,02 proc. – mažiau nei tūkstantis – visų šalies žmonių.
Bandė atgaivinti prekybą
Jau kelinta iš eilės Australijos vyriausybė bandė atgaivinti žlungančią urano prekybą . Vietoje to, kad būtų įvykdyta industrijos apžvalga, buvo pasirinkta skatinti neatsakingus sandėrius dėl urano. Naujausias toks sandėris įvyko su Indija.
Sandėrių procesas dažnai nereguliuojamas, į bendruomenių nerimą nekreipiama dėmesio ir visa tai daroma vardan išlaikymo industrijos, kurios egzistencija niekam nebuvo aiški ir kuri dabar net nebeatneša pelno.
Trumpai tariant, Australijos urano industrija didelę riziką iškeičia į menką pelną. Kasyklos dažnai paliekamos užterštos, o pati industrija skatina branduolinę riziką ir nestabilumą užsienyje.
Taip pat negalima pamiršti, kad būtent Australijos parduotas uranas buvo naudojamas Fukušimoje įvykus katastrofai, o to pasekmė dar ilgai neigiamai veiks Japonijos ir pasaulio aplinką, ekonomiką ir žmones.
Praėjus penkiems metams po žiauriosios katastrofos Fukušimoje yra pats metas pradėti galvoti apie nuoseklų, nepriklausomą Australijos urano industrijos tyrimą, kad pagaliau paaiškėtų tikrosios kainos ir pasekmės.
