Kaip teigia knygos autorius, pagrindiniai žmogžudystės įtariamieji Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas 2006 m. spalio 16-ąją iš Maskvos atvyko į Londoną.
Čia jie atsivežė polonio – gyvybei pavojingos radioaktyvios medžiagos, kuri maždaug 100 mlrd. kartų pavojingesnė nei cianidas. Polonis buvo gautas iš Rusijoje esančio branduolinio reaktoriaus, o A.Lugovojaus ir D.Kovtuno tikslas buvo šią medžiagą panaudoti prieš A.Litvinenką.
Nė vienas žudikas neturėjo jokių asmeninių nuoskaudų ar ankstesnių kivirčų su savo taikiniu. Jie buvo pasiųsti Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST), o jų operaciją, tikėtina, patvirtino pats šalies prezidentas Vladimiras Putinas.
Skotland Jardas niekada taip ir neišsiaiškino, kaip žudikai sugebėjo įsivežti polonį. Jie turėjo labai mažą ir labai lengvai paslepiamą jo kiekį.
Yra kelios galimybės, kaip vyrai sugebėjo jį gabenti: galimai turėjo nuodus panašioje į pipetę talpoje arba aerozolio flakone. Polonis taip pat galėjo būti paslėptas net rašiklyje.
Kol ši radioaktyvi medžiaga laikyta sandarioje talpoje – ji buvo saugi, tačiau vos patekusi į aplinką buvo labai pavojinga.
Nesuvokė medžiagos pavojingumo
Kaip teigia L.Hardingas, A.Lugovojus ir D.Kovtunas neturėjo jokio supratimo, kokio pavojingumo medžiagą jie gabena. Jų elgesys Jungtinėje Karalystėje buvo tiesiog idiotiškas – arti savižudybės ribos.
Regis, niekas Maskvoje jiems nepasakė, kokia pavojinga medžiaga, kurią jie vežė. Arba kad ji paliks radioaktyvią žymę visur, kur jie eis: vėliau buvo galima nustatyti kiekvieną vietą, kur šie rusai buvo, ir net daiktus, kuriuos šie vyrai lietė.
Lemtingą spalio 16-osios rytą A.Lugovojus paskambino A.Litvinenkai iš Gatviko oro uosto ir patvirtino apie susitikimą tos dienos popietę. A.Lugovojus prisistatė, kaip verslo konsultantas, padedantis Vakarų įmonėms įsitvirtinti Rusijoje. Ir A.Litvinenka manė, kad tai bus tiesiog įprastas susitikimas.
Iš oro uosto abu žudikai keliavo traukiniu į centrinį Londoną. Jie įsiregistravo viešbutyje „Best Western“ Soho rajone. Tačiau, kaip teigia knygos autorius, abu vyrai pažeidė svarbiausią šnipų taisyklę: neatkreipti į save dėmesio.
Jie traukė akis: abu akivaizdžiai atrodė, kaip du nusikaltėliai – beveik stereotipiškai atrodantys blogiečiai iš KGB.
Ir net kai jie persirengė kostiumais, viešbučio personalas negalėjo suvaldyti juoko: D.Kovtunas apsivilko sidabriniu, blizgiu, o A.Lugovojus – languotu. Abu vilkėjo spalvingus marškinius ir dėvėjo stambius papuošalus.
„Spalvos nederėjo, kostiumai buvo per dideli. Jie net neatrodė kaip žmonės, kurie įprastai vilki kostiumus“, – pasakojo viešbučio administratorius Goranas Krgo ir pridėjo, kad abu vyrai atrodė kaip „tipiški Rytų Europos“ gangsteriai.
Siūlė gurkšnoti arbatą
A.Litvinenka su vyrais susitiko popietę ir po mandagaus frazių apie orą apsikeitimo, A.Lugovojus pasiūlė visiems išgerti arbatos. Susirinkime dalyvavo ir privačios saugumo kompanijos „Erinys“ vadovas Timas Reilly.
Pastarasis arbatos atsisakė, tačiau A.Lugovojus tiesiog primygtinai siūlė šio gėrimo išgerti.
Tuomet T.Reilly visiems trims savo svečiams įpylė arbatos ir pats trumpam nuėjo į tualetą. Per tą laiką, kol jo nebuvo, A.Lugovojus arba D.Kovtunas į A.Litvinenkos puodelį įpylė polonio.
Tačiau A.Litvinenka viso susitikimo metu arbatos puodelio nė nepalietė. Galima tik įsivaizduoti, kokie susinervinę buvo A.Lugovojus ir D.Kovtunas, kai susitikimas baigėsi, o gėrimas liko neišgertas.
Vėliau, kai šioje susitikimo vietoje tyrėjai aptiko radioaktyvius polonio pėdsakus, abu rusai tikino, kad tai A.Litvinenka mėgino juos nužudyti.
Ši versija netrukus buvo paneigta, kai Skotland Jardo pareigūnai atsekė FST pasiųstų žmogžudžių ir A.Litvinenkos kelią į susitikimą. A.Litvinenka nuo savo namų nebuvo palikęs jokio radioaktyvaus pėdsako, tuo metu abiejų FST agentų kelias buvo paženklintas radioaktyviosiomis dalelėmis.
Nusivedė į restoraną
Po susitikimo „Erinys“ būstinėje A.Litvinenka vyrus nusivedė į savo mėgstamą azijietiško maisto restoraną – vėliau ir čia aptiktas polonio pėdsakas.
Pavalgę vyrai patraukė savais keliais. Grįžęs namo A.Litvinenka pasijuto šiek tiek prastai. Jis vieną kartą vėmė – taip jo organizmas reagavo į buvimą greta radioaktyvių medžiagų. Tačiau tuo metu A.Litvinenka nesusimąstė, kodėl jautėsi blogai.
Vėliau vakare, po apsilankymų keliuose baruose, D.Kovtunas ir A.Lugovojus grįžo į savo viešbutį. Pastarasis perpylė polonį iš vienos talpos į kitą ir tuščiąją išmetė į savo kriauklę.
Abu FST agentai viešbutyje „Best Western“ dviem naktims buvo išsinuomavę kambarius, už kuriuos A.Lugovojus sumokėjo iš anksto. Tačiau kitą dieną – spalio 17-ąją – jie abu staigiai išsiregistravo ir įsėdę į taksi nuvažiavo į „Parkes“ viešbutį Naitsbridže.
A.Lugovojus šį keistą poelgį paaiškino tuo, kad jam nepatiko kambarių sąlygos. Tačiau labiausiai tikėtina priežastis yra ta, kad jis norėjo atsidurti kuo toliau nuo nuodų, kuriuos išpylė į vonios kriauklę.
Rusams įėjus į „Parkes“ viešbutį budėjo vadybininkė Giuliana Rondini, kuri atskleidė, kad FST agentai teiravosi, ar jiems pavyktų rasti kokią nors vietą, kur „galėtų susipažinti su merginomis“.
G.Rondini buvo išmokusi taktiškai reaguoti į tokius klausimus ir vyrams parekomendavo kitapus gatvės esantį viešnamį. Vadybininkė taip pat jiems pasiūlė užeiti italų restoraną, kur jie galėjo užkąsti ir tuo pačiu užkalbinti merginų.
Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio A.Lugovojus paskambino A.Litvinenkai sakydamas, kad pastarasis praleido daug linksmybių. Be to, FST agentai valandai išsinuomojo rikšą ir leidosi į kelionę pamatyti centrinį Londoną.
Iš Lenkijos kilęs rikšos vairuotojams, paklaustas apie linksmybes su merginomis, abiem vyrams parekomendavo tarp turtingų rusų populiarų „HeyJo“ klubą.
2005 metais atidarytas klubas priklausė buvusiam vaisių ir daržovių pardavėjui Dave'ui Westui, kuris savo patalpas išpuošė daugybe veidrodžių, rožiniais nėriniais, o padavėjoms davė seselių uniformas. Klube taip pat buvo šokių aikštelė ir rusiškos tematikos restoranas pavadinimu „Abracadabra“, kuriame puikavosi sidabriniai stalai.
A.Lugovojus ir D.Kovtunas „HeyJo“ klube praleido dvi valandas ir iš ten išėjo trečią valandą ryto. Jungtinės Karalystės detektyvai vėliau klube rado radioaktyvių medžiagų ant krėslų, kuriuose sėdėjo FST agentai.
Taip pat mažos radiacijos pėdsakai buvo aptikti ant suolelio, restorano stalo ir vyrų tualeto durų. Šokių aikštelėje radiacijos nerasta. Regis, kad nė vienas iš agentų tą naktį nešoko.
Arbata iš sidabrinio arbatinuko
A.Lugovojaus pokalbį su savo vadovais iš FST po pirmojo nesėkmingo bandymo nunuodyti A.Litvinenką sunku įsivaizduoti. Trumpai tariant, A.Lugovojui nepavyko atlikti savo užduoties. Tačiau jam pasisekė: šįkart vienas, jis už kelių dienų grįžo į Jungtinę Karalystę su dar viena radioaktyviųjų nuodų doze. Spalio 25 dieną A.Lugovojus iš Maskvos į Londoną atskrido avialinijų „British Airways“ 875-tu reisu.
Lėktuve FST agentas sėdėjo verslo klasėje, vietoje pažymėtoje 6K. Šiek tiek po vidurnakčio jis atvyko į „Sheraton Park Lane“ viešbutį Pikadilyje. A.Lugovojus apsistojo 848 kambaryje.
A.Lugovojus sutiko A.Litvinenką pirmajame aukšte esančiame popietinės arbatėlės kambaryje “Palmių aikštė“, kuris buvo išpuoštas art deko stiliumi ir išdažytomis kiniškomis širmomis.
A.Litvinenka ištraukė dvi tinklo „Orange“ SIM korteles, kad jis ir A.Lugovojus galėtų saugiai bendrauti. Kaip ir visada, A.Litvinenka gėrė arbatą iš sidabrinio arbatinuko. Jo kompanjonas A.Lugovojus užsisakė tris taures raudono vyno ir kubietišką cigarą.
Dėl nežinomų priežasčių A.Lugovojus nesugebėjo panaudoti su savimi turėto radioaktyviojo polonio. Vienas galimas paaiškinimas yra tai, kad „Palmių aikštėje“ buvo filmuojama, o tai FST agentas be abejonės būtų pastebėjęs.
Galbūt A.Lugovojus įtarė, kad jį stebi? Ar Jungtinės Karalystės agentūros galėjo jį sekti? Atsakymas, deja, yra ne. Tikėtina, kad jis gavo naujus įsakymus iš Maskvos, tačiau bet kuriuo atveju jis nusprendė operaciją nutraukti.
Iškilo nauja problema: ką daryti su nuodais? A.Lugovojus sugalvojo paprastą sprendimą. Savo viešbučio kambaryje jis polonį antrą kartą išpylė į kriauklę ir viską išvalė su pora rankšluosčių, kuriuos paliko valytojai. Taip pat panašu, kad jis dėklą, kuriame buvo talpinamas polonis išmetė į baltą šiukšlių dėžę vonioje.
Kai mokslininkai vėliau ištyrė A.Lugovojaus kambarį, jie aptiko sceną iš radioaktyvios siaubo istorijos. Kambario durys buvo be galo stipriai užkrėstos radioaktyviomis medžiagomis. Jos spinduliavo daugiau nei 30 tūkst. radioaktyviųjų dalelių kas sekundę.
Situacija vonioje buvo dar blogesnė. Šiukšlių dėžėje mokslininkai aptiko didžiausią radioaktyviųjų dalelių koncentraciją. Radiacija buvo pasklidusi visur: ant sienos po kriaukle, ant grindų bei vonioje ir net ant vonios durų.
Abu tyrimą darę mokslininkai negalėjo patikėti tuo, ką rodė jų įranga, ir iš karto paprašė pasitraukti iš kambario dėl saugumo sumetimų.
Radioaktyviausias rankšluostis pasaulyje
Stebina tai, kad po dviejų mėnesių detektyvai sugebėjo rasti rankšluosčius, kuriais A.Lugovojus išvalė polonį iš savo kriauklės. Rankšluosčiai buvo rasti užstrigę viešbučio rūsyje esančiame metro pločio skalbinių vamzdyje, kurio apačioje tūnojo kalnas neplautų antklodžių ir rankšluosčių.
A.Lugovojaus vonios rankšluostis buvo rastas žaliame skalbinių maiše, kuris buvo padėtas ant lentynos, o kitas rankšluostis aptiktas skalbinių vamzdžio apačioje.
Radiacijos lygiai buvo tokie stulbinantys, kad rankšluosčiai iš karto buvo išsiųsti į atominių ginklų tyrimo centrą Aldermastone. Čia paaiškėjo, kad išmestas vonios rankšluostis skleidė 6 tūkst. radioaktyviųjų dalelių kas sekundę.
Tačiau labiausiai nerimą keliantis daiktas buvo A.Lugovojaus baltas rankšluostis, skirtas valytis rankoms. Pačiu pirmuoju patikrinimu įranga nustatė, kad nuo jo kas sekundę sklido 10 tūkst. radioaktyviųjų dalelių, dar skaičiuojama kaip 17 mln. bekerelių per kvadratinį centimetrą.
Kad tai būtų galima suprasti, reikia žinoti, kad 10-30 mln. bekerelių radioaktyvaus polonio, patekusių į suaugusio žmogaus kraują jį pražudytų per vieną mėnesį.
Šis rankšluostis buvo pats radioaktyviausias objektas, kurį Londono policija aptiko per dešimtmetį trukusį A.Litvinenkos nužudymo tyrimą. O gal ir pats radioaktyviausias rankšluostis pasaulio istorijoje.
