Pastebimai susijaudinę atlikėjai užlipo ant legendinės „Olympia“ scenos ir surengė koncertą siaubingą teroro aktą išgyvenusiems savo gerbėjams bei pernykščio išpuolio aukų artimiesiems, rašo „Lietuvos rytas“.
Amerikiečių roko grupės koncerto klausėsi ir tragiškos nakties įvykius išgyvenę Louise Jardin bei Alexas Jofre. Bet akis į akį su islamistais susidūręs grafikos specialistas Arnaud liko namie su savo abiem dukterimis.
Nors jo žmona Marie surado jėgų nueiti į „Olympia“, priešingai nei sutuoktinis, ji sako niekada nedrįsianti peržengti salės „Bataclan“ slenksčio.
Praėjus 3 mėnesiams po siaubingų teroro išpuolių Paryžiuje, per kuriuos iš viso žuvo 130 žmonių, daugelis „Eagles of Death“ koncerto klausytojų kasdien vis dar kovoja su tos nakties košmarais.
Turėjo braidyti po kraują
41 metų grafikos specialistą Arnaud su žmona Marie ir dar dešimt įkaitų ginkluoti teroristai siaurame L formos koridoriuje laikė daugiau nei dvi valandas.
Visą tą laiką jie praleido nežinomybėje, suprasdami tik tai, kad gali bet kurią akimirką žūti.
Arnaud buvo paskutinis, salę „Bataclan“ palikęs gyvas. Paskutinis, išvaduotas specialiųjų pajėgų dalinio.
Prancūzui ramybės vis dar neduoda keli klausimai. Ar koridoriaus gale buvę laiptai išgelbėjo jam gyvybę? Kodėl Fouedas Mohamedas Aggadas ir Ismaelis Omaras Mostefai nenužudė jų, įkaitų?
Tragiški įvykiai giliai įsirėžė į atmintį ne tiktai grafikui Arnaud, bet ir visiems prancūzams.
Ryškiomis spalvomis nudažytas dėžutės formos pastatas, kuriame įsikūrusi viena seniausių Paryžiaus koncertų salių „Bataclan“, tapo teroro išpuolio taikiniu ir masine kapaviete.
Trys jauni automatais „Kalašnikov“ apsiginklavę ir diržais su sprogmenimis apsijuosę vyrai iššaudė 89 žmones. Dar 41 žmogus žuvo per išpuolius, surengtus prieš barus ir restoranus rytinėje Paryžiaus dalyje.
130 aukų – tokias kruvinas skerdynes pastarąjį kartą Prancūzija matė tik Antrojo pasaulinio karo metais, o Arnaud ir visus, kurie išgyveno tos nakties košmarą, iki šiol kausto sielvartas, baimė. Kartu – ir savotiška apatija.
Žmonės nusivylę stebi vis naujus valdančiųjų debatus, veikiausiai suvokdami, kad nei vis pratęsiama nepaprastoji padėtis, nei visos saugumą didinančios priemonės negali galutinai užkirsti kelio terorizmui ir radikalizmui.
Vienas salę „Bataclan“ šturmavusių Prancūzijos policijos specialiojo padalinio BRI narių dalyvavimą įkaitų išlaisvinimo operacijoje prisimena kaip karą. Koncertų salė buvo pavirtusi masiniu kapu – aukos gulėjo tiesiog priešais sceną.
„Mes braidėme po kraują. Ką padarysi? Tokia jau mano profesija. Bet nieko panašaus dar niekada nebuvau patyręs. Ir niekada nemaniau, kad kada nors pamatysiu tokį vaizdą“, – prisimena šturmo dalyvis.
Tik praėjus daugeliui dienų po įkaitų išlaisvinimo operacijos jis išdrįso iš plastikinio maišo išsiimti batus ir juos išvalyti. Batai buvo permirkę krauju.
Liepė nežiūrėti į grindis
Kai užpuolikai įsiveržė į salės „Bataclan“ vidų, koncerto klausęsis A.Jofre stovėjo ant cokolio už kolonos, esančios po kairiąja amfiteatro dalimi.
Ant scenos grupė „Eagles of Death Metal“ grojo jau 45 minutes. Bet A.Jofre, aiškiai mačiusio įėjimą į salę netoli baro, akys iškart užfiksavo automatą „Kalašnikov“, neaiškią kuprinę.
Kai pasigirdo šūviai, jis, priešingai nei daugelis žiūrovų, puikiai žinojo, kad garsai sklinda ne nuo scenos. Kad tai anaiptol ne pokštas, ne koks nors rokerių triukas.
„Žinoma, praėjo šiek tiek laiko, kol susivokiau. Tai, ką aš mačiau, nesiderino su įprasta tikrove. Gyvenu Paryžiuje, atėjau į koncertą, bilietą įsigijęs prieš daugelį mėnesių. Klausiausi muzikos, kojomis mušdamas į taktą. Ir tada netikėtai į salę įsiveržė ginkluotas vyras ir pradėjo šaudyti“, – pasakoja A.Jofre.
Staiga muzika nutilo. Alexas ir šalia jo stovėję žiūrovai parkrito ant grindų – intuityviai.
Kadangi A.Jofre nežinojo, kur yra atsarginis išėjimas, smulkaus sudėjimo vyras įsispraudė į netoli scenos buvusią nedidelę pusantro metro ilgio dėžę. Embriono padėtyje gulėjęs vyras galvą ir pečius apsidengė juoda pačioje dėžėje rasta skara.
Du policininkai dėžėje nejudantį vyrą aptiko tiktai tada, kai iš salės jau buvo išgabenti visi žuvusieji ir išvesti išlaisvinti įkaitai.
Iš „Bataclan“ A.Jofre vedęs policininkas nuolat kartojo, kad vyras žiūrėtų tik į lubas – jokiu būdu ne į priekį ir ne į grindis.
„Esu pasikėsinimo auka“, – šiuos žodžius A.Jofre kartoja taip dažnai, lyg pamažėle stengtųsi įprasti prie šio fakto.
38 metų argentinietis jau dvylika metų gyvena Paryžiuje. Pagal profesiją muzikantas dar papildomai dirba vienoje „Nespresso“ parduotuvių.
„Nežinau, kaip nuslopinti baimę. Nebūna beveik nė sekundės, kad neprisiminčiau tos nakties. Iš tikrųjų esu ramus tik miegodamas, nes tada nekamuoja košmarai.
Bet namuose žiūrėdamas pro langą jaučiu, kad kitoje gatvės pusėje kažkas į mane taikosi, nori nužudyti. Esu pasikėsinimo auka“, – sako A.Jofre.
Bijojo Kalėdų eglučių
Priešingai nei A.Jofre, į koncertą atėjusi L.Jardin iš pradžių nieko nepastebėjo.
28-erių šviesiaplaukė gurkšnodama alų stovėjo prieš pat sceną, pirmojoje eilėje, toje pusėje, kur grupės „Eagles of Death Metal“ narys grojo bosine gitara.
Tai pistoletas signalinei raketai iššauti. Tokią išvadą padarė jauna moteris, kai išgirdo pirmąsias šūvių papliūpas. Netikėtas roko grupės sumanymas, dar pamanė L.Jardin.
„Eagles of Death Metal“ ji klausėsi jau ketvirtą kartą. „Bataclan“ – jos mėgstamiausia koncertų salė Paryžiuje.
Po to muzika nutilo. Apsigręžusi L.Jardin pamatė, kaip už jos buvę žmonės pasilenkė arba jau guli ant grindų.
Netoli moters stovėjęs vyriškis parkrito įdėmiai į ją žiūrėdamas.
„Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis nebegyvas. Pajutau šiltą, saldoką, ėdų kraujo kvapą. Atsitūpiau už atitvaro virš galvos laikydama rankinę.
Šalia manęs gulėjo mergina, ji šnabždėjo, būtinai norėjo sužinoti mano vardą. „Louise“, – pasakiau ir nusistebėjau, kodėl būtent dabar jai kilo toks noras. Man galvoje sukosi keistos mintys.
Visiškai dingo laiko pojūtis, girdėjau, kaip rankinėje zirzia mano mobilusis telefonas. Stengiausi nepakelti akių.
Visur lavonai, kraujas, kūnų gabalai. Nebežinau, kada į mane pataikė, kada į mane šaudė. Mano pakaušį, sprandą užliejo šiluma. Paskui pajutau skausmą. Mano galva ūžė, ausyse spengė.
Jaučiausi taip, lyg man į pakaušį būtų iš visų jėgų trenkę rankinio kamuoliu. Ta vieta kraujavo. Dabar jie pataikė į mane. Maniau, kad mirštu.
Šalia manęs gulinti mergina visą laiką tik šnabždėjo: tai nėra tikra, tai nėra tikra. Ir iš tikrųjų visa tai buvo panašu į filmą“, – prisimena L.Jardin.
Bet ji nenori laikyti savęs pasikėsinimo auka ir tiesiog nukerta: „Aš buvau ten. Ir viskas.“
Tiesa, dabar prieš eidama į koncertą kokioje nors salėje moteris pirmiausia internete susirenka informacijos apie atsarginius išėjimus.
L.Jardin iš pradžių manė, kad jai pavyko sutramdyti baimę, – moteris vėl pradėjo dirbti. Tačiau atėjus Kalėdoms netikėtai pajuto šventiškai papuoštų eglių baimę.
Prancūzei atrodė, kad Kalėdų eglėje slepiasi teroristas, kad jos šakos gali pradėti į ją šaudyti.
„Mane persekioja jausmas, kad galiu bet kuriuo metu mirti.
Kas nors ateis ir mane užmuš – be jokios priežasties“, – prisipažįsta L.Jardin.
28-ojo gimtadienio proga sausio viduryje ji pirmą kartą per daugybę metų neberengė didelio vakarėlio.
L.Jardin prašo savo draugų nebekalbėti apie teroro naktį, nebenori nieko ta tema skaityti ir susitikti su kitais, išgyvenusiais tą siaubą, – pernelyg daug sielvarto.
Nebegali pereiti gatvės
Aka Hermannas – vienas nedaugelio kruvinų įvykių liudininkų, žinojusių, kur yra atsarginiai salės „Bataclan“ išėjimai. Čia 39-erių vyriškis jau šešeri metai dirba apsaugos darbuotoju.
Kai koncertas prasidėjo, jis stovėjo už atitvaro, esančio priešais sceną kairėje pusėje. A.Hermannas prisimena, kad visi buvo atsipalaidavę, priekyje stovintys žmonės džiūgavo, šaukė, kai staiga pasigirdo pokšėjimas.
Kai salėje pasigirdo mirtį nešantys „Kalašnikov“ šūviai, o užpakalinėse eilėse buvę žmonės griuvo, A.Hermannas nieko nelaukdamas atidarė duris į užkulisius ir atsarginį išėjimą, esantį už scenos.
„Čionai, čionai“, – šaukė A.Hermannas, kurio vos neparbloškė.
„Bataclan“ apsauginis, kaip ir L.Jardin, manė, kad jam nereikia jokios psichologų pagalbos. Bet tvirto sudėjimo vyras greitai pajuto, kad nebegali pereiti gatvės, nes bijo, kad jį partrenks pravažiuojančių automobilių vairuotojai.
Panikos ataka A.Hermanną užklupo ir tarpmiestiniame traukinyje – jis pradėjo drebėti ir buvo priverstas išlipti.
Tuo metu grafikas Arnaud kartais staiga įniršta. Kodėl? Jis ir pats nesuvokia. Tokiomis įniršio akimirkomis jis norėtų atkeršyti vienam iš radikalų: „Aš jį kankinčiau, o ne užmuščiau.“
Grafikas prisimena savo bejėgiškumą, negalėjimą apsiginti, į jį nukreiptus teroristų ginklus.
„Esu gimęs 1974 metais. Mano karta nematė jokio karo, sielvarto. Mes norėjome klausytis koncerto, o patekome į karą. Neturėjome jiems kuo pasipriešinti“, – pykteli Arnaud. („Der Spiegel“, AP, LR)
