Ahmedas Ismaelis Turkijoje dvejus metus dirbo norėdamas pelnyti bent minimalų atlyginimą Turkijoje. Kaip ir čia gyvenantys pabėgėliai iš Sirijos, A.Ismaelis dirbo šešias dienas per savaitę, 12 valandų kasdien tekstilės dirbtuvėje. Jis gauna tik pusę minimalaus 395 eurų (1,3 tūkst Turkijos lirų) atlyginimo, kuris teisėtiems Turkijos gyventojams už tą patį darbą yra prieinamas iškart.
„Dabar galiu siųsti pinigus mamai į Alepą, ji labai tuo džiaugiasi“, – pasakoja 21 metų jaunuolis, mėgaudamasis dubeniu tradicinio patiekalo “Fatteh“, paruošto viename iš trijų Sirijos restoranų Basmano aikštėje.
„Islamo Valstybei“ apsupus jo miestą, A.Ismaelis paliko savo gimtinę. Dabar jis lygina savo sėkmę su kelis metus Vokietijoje gyvenančio savo vyresniojo brolio pasiekimais. Pastarasis dirba pilnu etatu, šneka keturiomis kalbomis, yra susituokęs su vokiete, tačiau nepaisant visa to jis nesijaučia laimingas.
„Jis turi viską ko geidžia širdis, tačiau kažko vis tiek trūksta, – atskleidė A.Ismaelis. – Jam nesiseka pritapti prie kultūros.“
Dėl šios priežasties A.Ismaelis liko Izimiro mieste, kur nuomojasi mažą kambarėlį Basmano rajone. Ši vietovė žinoma kaip žmonių prekeivių centras, kur pabėgėliams parduodamos kelionės laivu į Graikiją.
Nors jis gali įpirkti vietą pripučiamoje valtyje, jaunuolis nesižavi kraustymosi į Europą idėja. Vietoje to, jis nusprendė toliau dirbti savo menkai apmokamą darbą, bet likti jam patogios kultūros apsuptyje. O A.Ismaelis nėra vienintelis taip mąstantis.
Lieka arčiau namų
Ankara skelbia, kad iš 2,5 mln. Sirijos pabėgėlių, gyvenančių Turkijoje, maždaug 85 tūkst. yra apsistoję Izimire. Miesto Sirijos pabėgėlių pagalbos draugijos direktorius Mohamedas Salehas tikino, kad skaičius siekė 150 tūkst., o pats terminas „pabėgėliai“ nėra teisingas.
„Nelaikau Izimiro sirų pabėgėliais, – tvirtina M.Salehas. – Jie tarsi laukia autobusų stotyje, kad galėtų grįžti namo.“
Kad palengvintų šį laukimo periodą, M.Salehas įkūrė savo organizaciją 2011 metais norėdamas suteikti pabėgėliams galimybę susirasti butus, darbus ir mokyklas jų vaikams.
Daugiausiai populiarumo susilaukęs pasiūlymas yra savanorių mokytojų vedamos nemokamos turkų kalbos pamokos. M.Sahleho organizacija siekia įtikinti pabėgėlius pasilikti Turkijoje ir suteikia jiems įvairias galimybes integruotis į visuomenę.
„Sirų psichologiją aš labai gerai pažįstu. Geriausias pasirinkimas jiems yra pasilikti Turkijoje“, – samprotavo M.Salehas.
Į pensiją išėjęs profesorius iš Sirijos kurdų regiono, M.Salehas naršė žinutes savo mobiliajame telefone, skaitydamas nusivylusių pabėgėlių norą grįžti į Turkiją iš Europos.
„Niekas nenori kalbėtis su mumis, – jam rašė vienas draugas iš Švedijos. – Mes net nerandame šunų, kurie su mumis norėtų bendrauti.“
Kiti skundžiasi dėl ilgų laiko tarpų praleistų pabėgėlių stovyklose, neišraiškingo maisto, prasto oro ir šalto vietinių elgesio po įvykių Paryžiuje ir Kelne.
„Juos stebina Europos realijos ir jie dabar supranta, kad tai – ne rojus, – teigia M.Salehas. – Turime seną patarlę, kad būgnai skamba tuo geriau, kuo toliau esi.“
M.Salehas pasakojo, kad Izimiro miestas yra geri namai sirams, nes yra palyginus saugesnė ir finansiškai prieinama vieta, nei Istanbulas, ar Ankara. Izimire, už 300-400 Turkijos lirų (90-120 eurų) per mėnesį, šeima gali nuomotis 20 kvadratinių metrų butą.
Nors viduje dažnai tvanku, o kiauri stogai praleidžią lietų, susikurti naują gyvenimą Izmire yra lengviau, nei kituose Turkijos miestuose.
„Europa nekenčia mūsų“
Pagrindinė jaunųjų pabėgėlių problema yra išsilavinimas. Tik 10 proc. visų mokyklinio amžiaus sirų Izmire pastoviai lankosi mokyklose, pasak M.Saleho. Dėl to jis neseniai susitarė su UNICEF dėl arabų kalbos pamokų pabėgėliams septyniose miesto mokyklose. Tikimasi, kad ši popamokinė programa prasidės kovo mėnesį.
M.Salehas neramiai laukia, kol galės pradėti imtis spręsti šios vienos mažiau matomų pabėgėlių krizės tragedijų.
„Mano vaikai į mokyklą keliaują kasdien, bet tik klausosi... jie nieko kito nedaro, – atskleidė pabėgėlis iš Irako Maheras Mahmoodas. – Pamokos vyksta turkų kalba, todėl jie negali suprasti mokytojo.“
M.Mahmoodas dalinosi savo įspūdžiais Basmano kavinėje, popieriniame puodelyje maišydamas Sirijos gamybos greito ruošimo kavą. Kartu su savo draugu Sirijos kurdu Abdulrahmanu Ebrahimu, jie abu privalo išlaikyti šeimas, tačiau neturi darbo.
Laikydamas pabėgėlio identifikacijos kortelę, M.Mahmoodas teigia neseniai atsikraustęs į Izmirą iš Turkijos Čankirio provincijos, kur dvejus metus dirbo mūrytoju šešias dienas per savaitę. Vyras plušėdavo dešimt valandų į dieną už varganą 6,10 eurų atlyginimą.
„Irake aš turėjau du automobilius, namus ir kepyklą, bet viską pardaviau, – nuogąstavo M.Mahmoodas. – Aš tenoriu, kad mano vaikai gyventų saugiai.“
Jau praėjo du metai ir trys mėnesiai nuo to, kai M.Mahmoodas paprašė prieglobsčio JAV. Bet jis išlieka optimistiškas, nepaisant draugo A.Ebrahimo pašaipų.
„Mūsų nekenčia Europa ir JAV, – aiškina draugui A.Ebrahimas. – Per daug pabėgėlių keliavo į Vokietiją ir mes privertėm juos mūsų nekęsti.“
„Net jei man pasiūlys darbą Europoje, aš pasiliksiu Turkijoje“, – tęsė A.Ebrahimas.
Jam pritaria kitoje gatvės pusėje kavinėje dirbantis Faisalas, kuris nenorėjo atskleisti tikrojo savo vardo.
„Jei keliausiu į Europą, prarasiu savo vaikus, – tikino Faisalas. – Kai vaikas išaugą į paauglį, su juo nebe išeina susišnekėti. Tėvai Europoje nebe suvaldo savo vaikų.“
„Čia galime gyventi taip, kaip visados gyvenome, todėl aš pasitenkinu 25 lirų atlyginimu, kad mano šeima būtų saugi.“
