Dabar A.Nevzorovas kalba jau kiek kitaip. Tačiau įdomiausiai skamba jo mėginimai sugretinti 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą.
Su juo kalbėjosi „Radio Polsha“ žurnalistas Artiomas Filatovas. Pateikiame sutrumpintą pokalbį.
– Savo reportažuose apie Vilniaus įvykius OMON kariškius vadinote paskutiniais imperijos gynėjais. 2014 metais Pietryčių Ukrainoje pasirodė nauja „gynėjų“ gvardija. Jie kuo nors skiriasi nuo Vilniaus įvykių dalyvių?
– Kardinaliai. Pirmiausia Vilniaus kariai iš tikrųjų buvo imperijos legionieriai, jie vadovavosi priesaika, savotiška meile tėvynei ir savigarba. Dabar Donbase veikia tiesiog nusikaltėliai, kurie neturi jokių kilnių tikslų. Nieko daugiau, be kriminalinio siautėjimo, vagysčių ir beprasmybės, jų veikloje įžvelgti neįmanoma.
Be to, mes žinome, kaip šis konfliktas buvo išprovokuotas.
– Tačiau rusiško pasaulio, Donbaso mitologija leidžia šaknis į nacionalizmą ir į tą aplinką, kuri jus ir jūsų filmą apie Vilniaus įvykius labai įkvėpė. Ar šis epizodas jiems tapo kokia nors prigimtine žyme arba stimulu veikti?
– Visko gali būti. Todėl, kad pirmoji teroristų karta ten buvo labai idealizuojama. Kitas reikalas, kad ji žuvo beveik iš karto, pirmaisiais mėnesiais. Ten buvo vaikinai, perėję Čečėniją, Padniestrę, Abchaziją. Beje, buvę Rygos omonininkai taip pat buvo Donbase.
– Iš kur tai žinote?
– Aš juos visus pažįstu, mes iki šiol visi palaikome ryšį. Beje, įdomiausia, kad Rygos omonininkai buvo abiejose pusėse.
– Jie ten išgyveno?
– Ne… Ukrainos pusę palaikęs vienas vaikinas buvo sužeistas, bet liko gyvas. Jis ne iš Vilniaus OMON, iš Rygos.
– Vadinasi, dalyvavo ir Rygos, ir Vilniaus OMON?
– Visi. Ten buvo visi, kurie prisišliejo prie OMON per pastaruosius 25-erius Rusijos istorijos metus. Jiems pasiūlė prikelti seniai supuvusį lavoną, pritaisyti prie jo keletą motoriukų ir priversti pavaikščioti, barstant, mėtant pūvančio kūno gabalus ir krintančius kaulus.
Kai mes gynėme Sovietų Sąjungą, tai buvo daroma visiškai sąmoningai ir atleistinai. Tačiau dabartiniu metu tai – absoliutus lavonas. Bandymas vaidinti kažkokį zombį, kuris vaikščios tarp normalių žmonių ir gąsdins išpuvusiomis akiduobėmis, – visiškas įžeidimas, taip pat ir tos Sovietų Sąjungos, dėl kurios mes tada kovojome.
– Jūsų filme apie Vilniaus įvykus OMON pareigūnas kalba: „Mes prieš fašistus, todėl mes čia.“ Kaip atsirado tokia formuluotė?
– Tai kad aš neatsimenu. Tai labai primityvi formulė, geriau nekreipkime dėmesio į visa tai, ką kalba kariškiai.
– Tačiau kiekvieną kartą, kai keičiasi reikalų su Maskva turinčių valstybių vadovybė, valdžia gyventojams kalba, kad ten nugalėjo fašistai. Kodėl kiekvieną kartą atsiranda fašistai?
– Dėl neraštingumo. Fašizmas – labai lokalus ir netgi su nacionalizmu nieko bendra neturintis reiškinys. Tai daugiau optimali valdovų valdymo forma, labai pražūtinga tiems, kuriuos jie valdo.
Prie šito žodžio nereikia kabinėtis… Jis nieko nebereiškia. Tai abipusis pravardžiavimas, beprasmis garsų rinkinys, su fašizmu nieko bendra neturintis…
– Nepaisant to, tokie žodžiai provokuoja žmones vykti „kautis su fašistais“. Bent jau taip jie aiškina. Kodėl vis dėlto tai tapo veiksminga formule?
– Jeigu mes pakeistume žodį „fašizmas“ kokiu nors kitu, norinčiųjų pašaudyti nesumažėtų. Žmogus iš viso yra piktas padaras, jis mielai dalyvauja įvairiuose konfliktuose, tai viena agresyviausių rūšių Žemėje.
– Kai kurie Vilniaus TV bokšto šturmo dalyviai dabar Lietuvoje yra suimti, byla tik pernai buvo perduota į teismą. Jūsų nuomone, kuo ji baigsis?
– Tikiuosi, kad niekuo. Tikiuosi, kad Lietuvai užteks išminties ir stiprybės užversti šitą istorijos puslapį ir gyventi visiškai savarankiškai. Taip, kaip ji nori.
– Kodėl Kremlius iki šiol reaguoja į kitų šalių valdžios kaitą vadovaudamasis stereotipais, kaip tai buvo Vilniuje?
– Todėl, kad pirmiausia jie labai kvaili. Antra, todėl, jie labai gerai išmano ir dirba savo darbą. Jeigu mes kalbame apie tai, kaip Putinas vykdo imperijos atkūrimo uždavinį, tai jis puikiai susidoroja su juo. Viskas, ką mes galime dabar padaryti, jis daro.
Kitas reikalas, kad jam tenka lipdyti imperiją ne iš lanksčios medžiagos, ne iš milijonų baudžiauninkų, o iš fekalijų, kurias siūlo realybė. Todėl, kad Rusijoje jokių kovotojų neliko.
Tiesiog nėra žmonių, kurie galėtų tinkamais veiksmais reaguoti, atsiliepti į kvietimą atkurti imperiją. Be 85 proc. gebėjimo šaukti „Krym naš“, niekas net piršto pajudinti negali. Ir drauge tie 85 proc. smulkmeniškai keršija valdžiai, rodydami špygą kišenėje ir suteikdami mums viltį, kad ne viskas taip blogai.
Tarkime, egzistuoja rinkinys patriotinių N.Michalkovo filmų, kuriems išleidžiami dešimtys milijonų dolerių. Tačiau bilietų kasos kažkodėl surenka ne daugiau kaip pusantro milijono. Ir tai – tos pačios tautos atsakas. Ji neėda makaronų, pagamintų iš nukryžiuotų berniukų.
– Ar V.Putinas, anot tų Rygos omonininkų, apie kuriuos jūs kalbėjote, yra „imperijos kareivis“?
– Taip, jis įsikalė sau tai į galvą. Aš kalbu taip užtikrintai todėl, kad šitą ligą žinau. Aš ja ilgai ir sunkiai sirgau ir nesuprantu, kaip pasveikau. Jam pasveikti, sprendžiant pagal viską, tikrai šansų nėra. Jis daro šitą reikalą nuostabiai, tačiau vargu ar yra prasmės dėl viso šito nacionalinės didybės proveržio aukoti gerovę, laimę, o galbūt ir vienos ar dviejų kartų gyvenimus?
Štai dabar aš manau, kad ne. Nereikia aukoti. Nesulyginama pagal vertę su ta išsigimusia konstrukcija, kurią mes galime gauti ir kuri mums primins kažką iš XIX amžiaus, absoliučiai netinkamą naudoti dabartinėje realybėje.
– O ar V.Putinui reikalinga Lietuva, Latvija ir Estija?
– Aš nesuprantu, kokia jo imperinio aklumo stadija. Formaliai, aišku, reikalingos visos žemės, kurios kada nors priklausė Sovietų Sąjungai.
Todėl susirūpinimas pagrįstas, teisingas, bet bijoti neverta: nieko tokio Rusija negali. Rusija ir jos kariuomenė – tai mitas. Aš mačiau tą kariuomenę Čečėnijoje, man daugiau nieko nereikia.
– Vadinasi, jeigu nepavyko Vilniuje 1991 metais, nepavyks ir dabar?
– Svarbu ne tai, kad nepavyko 1991 metais. Nieko neišėjo Čečėnijoje, Ukrainoje, niekur – tiesiog todėl, kad nenaudinga ir beprasmiška gaivinti visus šiuos monstrus, šitą primityvią tarpusavio santykių su pasauliu formą.
Kaip aš jau kalbėjau, Kremlius – labai dualistinis, labai nenuoširdus, jame nėra to, ką turėjo Mussolini arba Hitleris – svaiginamų idėjų. Jame yra daug veidmainystės. Tai veikia visus, išskyrus Vladimirą Vladimirovičių. Deja, jis atrodo nuoširdus. Jis nori išsaugoti tokio pavidalo Rusiją, kokią jis įsivaizduoja.
- Bet juk ir pats V.Putinas išlošė dėl SSSR griūties…
– Galiausiai mes visi laimėjome. Tai vienintelis normalus nereikalingo pasauliui paskirstymo procesas į keletą reikalingų ir matomų. Tai sunkus, visiems skausmingas procesas.
Kad ir ką kalbėtų Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė apie lietuviškus omonininkus, tai buvo mūsų tėvynė, mūsų pasaulėžiūros pagrindas. Lietuva, kuri turi daug drąsių ir stiprių žmonių, galėjo su didesne pagarba reaguoti į tuometinį pasirinkimą, suprasdama, kad jis iš anksto buvo nulemtas.
– Apie paskutinius imperinius Rusijos ir Lenkijos skaudulius. Iš Rusijos prieš Naujuosius metus buvo išsiųstas lenkas žurnalistas Vaclavas Radzivinovičius. Kaip tai atsilieps Rusijos ir Lenkijos santykiams?
– Tai, kaip suprantu, įvyko iš keršto. Tačiau aš negalvoju, kad santykiai tarp Lenkijos ir Rusijos iš viso kada nors pagerės. Turint omenyje lenkišką temperamentą, įvertinus, kad tai labai savotiška valstybė, nerealu atleisti visa tai, ką ilgus 400 metų su ja išdarinėjo Rusija.
– O kokius santykius galima vadinti normaliais?
– Mano nuomone, jokių iš dabar siūlomų santykių normaliais vadinti negalima. Vis tiek yra kas skiria ir skirs: įprastas priešiškumas, įvairių įžeidimų prisiminimas. Kol kas nėra akivaizdžios pažangos, kuri yra Europoje, kai nusitrina įsivaizdavimas apie tautų išskirtinumą ir jų negebėjimą gyventi viename bendrame name. Kol šitie dalykai nebus perkelti į daug jaunesnes šalis, tokias kaip Lenkija ar Rusija, neapgaudinėkite savęs – jokio judėjimo nebus.
– Lenkija pretenduoja aplink save suvienyti Ukrainą ir Baltijos šalis. Jūs įžvelgiate tokio suvienijimo galimybes?
– Aš nežinau, kokį lygį pasieks lenkų karštakošiškumas. O mes žinome, kad jie labai mėgsta ir paburnoti, ir papykti, ir parodyti savo temperamentą. Mes prisimename, kas buvo Andžejus Kmicicas, Senkevičiaus romano „Tvanas“ herojus. Aš pats augau juo žavėdamasis. Ir neatsitiktinai tai viena iš pagrindinių lenkų literatūros figūrų: tai labai lenkiškas charakteris, nieko panašaus Rusijoje nebuvo.
Dabar viskas priklauso nuo to, kiek Lenkija bus nuosekli. Jei ji bus labai nuosekli, tai irgi bus blogai. Todėl, kad reikia pasistengti Rusijos neliesti ir nepykdyti. Kai tik atsiranda kokių nors grėsmių, ji pradeda telktis. Ją geriau palikti ramybėje, kad ramiai įveiktų visus istorinio normalumo etapus.
Subyrėjusi ar ne – tai jau 25-tas reikalas. Vis tiek Rusija neturi kitos galimybės išgyventi šiame pasaulyje, kaip tik įstoti į NATO. Ji su niekuo negali kovoti ir pasipriešinti pasauliui.
Ji tik gali jam pralaimėti. Todėl nežinau, ar per mūsų – mano ir tavo – gyvenimą, serijos taktinių branduolinių smūgių ar po jų, bet viskas baigsis gerai.
Parengė Leonas Grybauskas
