Taigi, Rusija, o tiksliau – vienas po kito mirę du generolai, abu siejami su įvykiais Rytų Ukrainoje ar Kryme. Vienas – karinės žvalgybos vadovas, kitas – vadovavo parašiutininkams, nusileidusiems Kryme.
Alyvos į ugnį įliejo ir tai, kad nepriklausomi amerikiečių analitikai paskelbė, jog vieno jų mirties vieta iš tikrųjų ne ta, apie kurią pranešė Maskva. Kita vertus, pasklido informacija, kad abu jie, kaip ir šiek tiek anksčiau miręs buvęs Vladimiro Putino patarėjas Michailas Lesinas, buvo nužudyti dėl dalyvavimo sąmoksle, kurio dalyviai siekė nuversti V. Putiną dėl Rusijai pražūtingos jo vidaus ir užsienio politikos. Rusija tuo metu skelbia naująją saugumo strategiją.
Dabar jau oficialu – pagal Rusijos naująją saugumo strategiją Jungtinės Valstijos ir NATO šaliai kelia grėsmę, nors paskutinioji strategija prieš šešerius metus Jungtines Valstijas tekste paminėjo tik tris kartus ir ne kaip grėsmę. Tačiau kruopščiai strategiją perskaitę Vakarų analitikai sako, kad iš esmės abi strategijos mažai skiriasi. Praėjusi irgi rūpinosi esą konkurentų ryžtu dominuoti pasaulyje ir net trikdyti kitų vyriausybių pusiausvyrą. Tik tą kartą Rusija kalbėjo abstrakčiai apie kai kurias vyraujančias šalis ir kai kurias trikdomas vyriausybes.
O dabar kalba apie NATO ir esą jėga pakeistą Ukrainos vyriausybę. Kur kas labiau stebina, kad strategijoje Rusija pripažįsta atsiliekanti aukštųjų technologijų srityje, esanti pažeidžiama finansiškai, nesuvaldanti šešėlinės ekonomikos, sukūrusi spragas korupcijai ir nusikalstamumui ir suprantanti, kad gamtinių išteklių baseinai vis labiau senka, o investuotojai bėga į užsienį. Tokia atvira kalba stebina, nes panašios strategijos paprastai ir skirtos užsienio valstybėms, kad šios pažiūrėtų ką Rusija mano apie jų ir savo santykį.
Dar labiau stebina beveik tuo pat metu kaip strategija išleisti pranešimai apie dvi su Krymo aneksija susijusių aukšto rango kariškių mirtis. Gruodžio pabaigoje kraujo krešuliui sutrikdžius širdį mirė 51 metų generolas Aleksandras Šušukinas. Jį Ukrainos žiniasklaida iš karto prisiminė kaip Rusijos parašiutininkų, nusileidusių Kryme, vadą.
Sausio pradžioje mirė dar Levo Trockio įkurtos Rusijos karinės žvalgybos agentūros GRU vadas. 58-erių Igoris Sergunas mirė nuo širdies smūgio ir jį iš karto prisiminė ne tik Ukrainos žiniasklaida, bet ir Vakarų analitikai, nes I. Sergunas buvo įtrauktas į Jungtinių Valstijų bei Europos Sąjungos sankcijų sąrašus už jo vadovaujamos agentūros veiklą Rytų Ukrainoje.
Kai kurie analitikai net sako, kad GRU Ukrainoje buvo pagrindinė Rusijos atrama pranokusi net ir Federalinę Saugumo Tarnybą FSB, tęsiančią KGB veiklą. Pasak Marko Galeočio, būtent Sergunas per pastaruosius ketverius metus taip sustiprino GRU, kad galios jai pavydėti galėjo kitos dvi žvalgybos agentūros – jau minėta FSB bei užsienio žvalgybos direktoratas SVR. Su GRU apžvalgininkai sieja bene pagrindinį Rusijos ideologą Vladislavą Surkovą, laikomą Kremliaus pilkuoju kardinolu ir hibridinio karo Ukrainoje projektuotoju.
Dėl GRU vadovo mirties kai kuriems apžvalgininkams kyla įtarimų. Pavyzdžiui, privataus amerikiečių žvalgybos analitikų centro „Strafor“ duomenimis I. Sergunas mirė visai ne Maskvoje, kaip teigė Rusija, bet prie pat Sirijos esančiame Libane.
Ką Rusijos GRU vadovas veikė šalyje, laikomoje pasaulio žvalgybos tarnybų centru ir kodėl mėginama nuslėpti jo mirties vietą, klausia „Strafor“? Jei Rusija bando nuslėpti tikrą mirties vietą, tai gali sufleruoti pokyčius pagrindiniame Rusijos elito rate, o gal net kažkieno mestą iššūkį pačiam V. Putinui?
Pagal vienų analitikų nuomonę, gali būti, kad užkulisiuose dėl įtakos vėl stumdosi galingiausieji. Pasistumdymų tarp jų netrūkdavo, apie juos liudija ir kelis kartus pasikeitę operacijų Rytų Ukrainoje vadai. Šį kartą ukrainiečių apžvalgininkai pastebi, kad neseniai atsistatydino ir okupuoto Krymo parlamento pirmininkas Aleksėjus Čalis, greta V. Putino, kaip apsiskelbęs Sevastopolio vadovas pasirašęs ant aneksijos akto. Taip pat pasitraukė dabartinis Sevastopolio gubernatorius Sergėjus Menjaila.
Anksčiau po bet kokių apsistumdymų pusiausvyrą sugebėdavo užtikrinti V. Putinas, tačiau šį kartą gali būti sunkiau, nes besitęsianti naftos kainos krizė jau gali keisti įvairių grupių galios santykius. Šią savaitę naftos barelio kaina beveik nukrito iki 30 dolerių. Tai dviem trečdaliais mažiau, nei buvo prieš dvejus metus, per kuriuos pajamos iš naftos nuolat smuko. Nuo naftos priklauso valstybės biudžetas ir kai kurios galingiausios elito grupės. Jeigu jos silpsta, keičiasi jėgų pusiausvyra ir V. Putino laukia rimtas galvosūkis.
