Satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“, kurio redakciją lygiai prieš metus išskerdė islamo fanatikai, finansų direktorius Ericas Portheault žino ką kalba.
Pernai sausio 7-ąją vyras sugebėjo pasislėpti po savo darbo stalu ir kone stebuklingai išgyventi, kai užpuolikai Paryžiuje vieną po kito šaudė ilgamečius jo bendražygius.
Vien už tai, kad leidinio dailininkai atkakliai piešė Mahometo karikatūras. Koranas draudžia musulmonų pranašo atvaizdą.
Po žudynių pasaulyje kilęs pasipiktinimo cunamis lyg ir turėjo parodyti: ne, laisvajam pasauliui ne vis vien išpuoliai prieš žodžio laisvę, ne, ekstremistai mūsų neįbaugins.
Tačiau didieji leidiniai nepasekė nykštuko „Charlie Hebdo“ pavyzdžiu ir atsisakymą iš solidarumo spausdinti karikatūras ėmė aiškinti nenoru įžeisti religinių grupių jausmų. Netrukus sušmėžavo ir garsioji formulė „Taip, aš už X, bet Y“.
Taip, mes remiame žodžio laisvę, bet ne tokiais atvejais – „Charlie Hebdo“ peržengė ribas, tikino vieni.
Taip, mes prieš terorizmą, bet užpuolikai gal ir turėjo pagrindo pasielgti taip, kaip pasielgė, nedrąsiai svarstė kiti.
Esą bepigu svarstyti apie žodžio laisvę, kai buvo šaipomasi iš Prancūzijoje mažumą sudarančių musulmonų. Pabandykite atvirkščiai – pasityčioti iš krikščionių!
Bet „Charlie Hebdo“ taip ir darė. Ne musulmonai, o, pačių leidinio darbuotojų žodžiais, visas „religinis totalitarizmas“ kaip reiškinys buvo ir išlieka pagrindinis šių satyrininkų taikinys.
Katalikų bažnyčia? Prašom. Popiežius Pranciškus populiarus ir mėgiamas, bet vien kalbomis apie kuklumą nenuplausi faktų, kad dvasininkai Vakarų šalyse per ilgus dešimtmečius seksualiai išnaudojo dešimtis tūkstančius vaikų.
Mahometo karikatūroms plojanti Marine Le Pen? Na jau ne – Prancūzijos dešiniųjų radikalų lyderei nuo „Charlie Hebdo“ nuolat kliūna už niekšiškos propagandos sklaidą.
Abejonių nėra – žodžio laisvė turi ribas. Bet reikia žinoti apie kokį žodį ir apie kokias ribas kalbame.
„Charlie Hebdo“ humoras, dažnai panašesnis į negailestingą šaipymąsi, patinka tikrai ne visiems. Bet toks stilius Prancūzijoje – pasaulietiškumo lopšyje – įeina į žodžio laisvės gaubtą, ir viskas.
Savaitraštis niekada nekurstė rasinės, religinės ar panašios neapykantos. Šaipytis šaipėsi, tačiau neapykantos neskatino. Toji linija tarp laisvės įžeisti ar pasijuokti ir laisvės kurstyti neapykantą plona, bet ji yra.
Viena, kai ne itin vykę komikai pabando pasvaidyti antisemitinių juokelių, o į analizę pretenduojantys „apžvalgininkai“ – ir Lietuvoje – karo pabėgėlius iš Sirijos nutaria visus juos apklijuoti etikete „Barbarai“.
Bet visai kita, kai meistriškai iškoneveikiami katalikų dvasininkai, puikiai matantys, kad Afrikos šalyse siautėja AIDS epidemija, bet vis tiek aiškiai nepasakantys, jog, žinote, yra tokių kontraceptinių priemonių. Jog ŽIV – ne Dievo rykštė, jog apsisaugoti įmanoma.
Idėjų – o religija ir yra idėja – kritika ir raginimai nekęsti paskirų žmonių ar jų grupių, dažnai slepiami po kova su politiniu korektiškumu, skiriasi. O „Charlie Hebdo“ vaidmuo labai aiškus – drąsiai rodyti ribą tarp šių dviejų reiškinių.
Kai PEN Amerikos centras pavasarį pranešė, kad skirs „Charlie Hebdo“ Išraiškos laisvės drąsos apdovanojimą, dalis garsių rašytojų sukilo: jie esą remia pačią laisvę, bet nenori, kad būtų garbinamas įžeidžiantis turinys.
Bet, kaip pastebėjo „The Economist“, PEN Amerikos centras neskyrė „Charlie Hebdo“ apdovanojimo pavadinimu „Mums patinka jūsų karikatūros“, „Už aštriausius komentarus“ ar „Mes sutinkame su viskuo, ką jūs skelbiate“.
Ne. Savaitraštis buvo ir turėtų būti gerbiamas už drąsą. „Charlie Hebdo“ kova – tikroji kova su politiniu korektiškumu.
Aišku, skaityti niekas neverčia. Bet žodžio laisvė yra teisė, o noras, kad išklausytų, kad priimtų rimtai, kad gerbtų, – tikrai ne.
Ir „Charlie Hebdo“ su tuo nesiginčija – skirtingai nei Vatikanas. Katalikų bažnyčia sukritikavo naujo savaitraščio numerio viršelį, ant kurio pavaizduotas kalašnikovu nešinas barzdotas Dievas ir prirašyti žodžiai „Praėjo vieneri metai. Žudikas vis dar laisvėje“.
Pontifiko atstovai turbūt puikiai supranta, kad nuomone atsakė į nuomonę. Bet nukirto tarsi kirviu – taip negalima. Teatleidžia mums, pasauliečiams, Viešpats, bet, ačiū Dievui, galima.
