Kas iš tiesų lemia Saudo Arabijos ir Irano priešpriešą?

Buvo ženklų, kad 2016 metais Saudo Arabijos bei Irano santykiai galėtų gerėti. Galbūt tai netgi būtų padėję užbaigti karus Sirijoje bei Jemene.

Visos šios viltys dingo per kelias pirmąsias 2016 metų dienas.

Šeštadienį protestuotojai Irano sostinėje Teherane nusiaubė Saudo Arabijos ambasadą. Pastarosios valdžia prašė Irano apsaugoti jos diplomatinę atstovybę, bet tai buvo praleista pro ausis.

Per sekančias dvi dienas Saudo Arabija ne tik nutraukė visus komercinius bei diplomatinius santykius, bet ir privertė savo sąjungininkus, tokius kaip Sudaną ar Bahreiną, padaryti tą patį.

Negalima teigti, jog ši kaktomuša netikėta. Šiitiškas Iranas bei sunitiška Saudo Arabija jau ilgai kovoja dėl vienvaldystės Artimuosiuose Rytuose. Tai daroma tiek žodžiais, tiek netiesioginiais karais.

Šių valstybių konkurencija – pagrindinis veiksnys, kuris stiprina įtampą tarp sunitų bei šiitų.

Praėjusį šeštadienį Saudo Arabija paskelbė, kad nužudė mirties bausmei pasmerktus 47 žmones.

Tai – daugiau, nei šalys, turinčios mirties bausmę, tarp jų ir Jungtinės Amerikos Valstijos, nužudo per metus.

Kai kuriuos Saudo Arabijos saugumo pajėgos nukirsdino, kai kuriuos sušaudė.

Didžioji dalis 47-ių nužudytųjų – sunitų džihadistai bei teroristinės grupuotės „al-Qaeda“ teroristai. Vis dėlto vienas jų, Nimras al-Nimras, buvo ne sunitų radikalas, o populiarus Saudo Arabijos šiitų bendruomenės dvasininkas.

Ši egzekucija supykdė šalis, kuriose šiitai sudaro daugumas. Irako premjeras Haideras al-Abadi pasmerkė savo kaimyninės valstybės veiksmus bei pažymėjo, jog tai atsilieps viso regiono saugumui. Irano islamo revoliucijos gynybinis korpusas patarė Saudo Arabijai tikėtis „žiauraus keršto“. Protestai prieš egzekuciją išplito ir Bahreine bei Pakistane.

N.al-Nimras daugumai regiono šiitų buvo Saudo Arabijos priespaudos simbolis.

N.al-Nimras dirbo šiitų dvasininku Saudo Arabijos Rytų emirate. Jame gyveno nemažai visų šios valstybės šiitų. Šios islamo sektos pasekėjai sudaro apie 15 procentų visų šalies gyventojų.

N.al-Nimras sulaukė daug palaikymo iš vietos gyventojų dėl jo prieš centrinę valdžią nukreiptos retorikos. Dauguma šiitų šioje valstybėje siekė gerinti savo gyvenimo sąlygas kooperuodami su oficialia valdžia.

N.al-Nimras buvo daug maištingesnis.

Jis viešai teigė, kad Iranas – Saudo Arabijos priešas – yra jo sąjungininkas. N.al-Nimras netiesiogiai palaikė smurto naudojimą kovojant už šiitų teises, taip pat užsiminė, jog palaikytų Irano kišimąsi į Saudo Arabijos vidinius reikalus, jei tai apsaugotų jo tikėjimo brolius.

Šiitų dvasininkas išpopuliarėjo 2011 metais. Tuomet jis pradėjo itin stipriai kritikuoti valdžią, palaikė šiitų protestus. Vieni jų buvo demokratiniai, kiti ne.

N.al-Nimras netgi išdrįso viešai pasityčioti iš mirusio princo Nayefo.

„Nayefai, kur tavo sargybiniai neapsaugos tavęs nuo vikšrų tavo kape“, – tuomet provokavo valdžią šiitų dvasininkas.

N.al-Nimras, kartu su visais kitais šiitų protestų organizatoriais bei aktyviais dalyviais, buvo suimtas 2012 metais. Jis buvo apkaltintas šaudymu į policiją bei „neapykantos kurstymu“. Dvasininkas kaltinimus neigė.

2014 metais N.al-Nimras buvo nuteistas mirties bausme. Tiesa, daug politikos ekspertų manė, jog vyras taip ir nebus nužudytas, o gal netgi paleistas, mat dvasininkas bausmės laukė daugiau nei metus.

Saudo Arabijos vyriausybės nuomone, du svarbiausi N.al-Nimro nusikaltimai – religinės nesantaikos kurstymas bei bandymas įkvėpti vietinius šiitus būti lojaliais Iranui, o ne vietiniai valdžiai.

Saudo Arabijos gyventojų palankumas Iranui kenkia šios valstybės interesams. Abi šalys palaiko skirtingas puses tiek Sirijos, tiek Jemeno pilietiniuose karuose.

Dėl to jie ir norėjo susidoroti su N.al-Nimru.

„Jis tiesiogiai atsakingas už demonstracijas 2012, 2013 bei 2014 metais, kuriose žuvo Saudo Arabijos policininkai. Jis taip pat skatino ginkluotą jaunimą pulti policijos komisariatus Katifo mieste.

N.al-Nimras taip pat palaikė, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, Saudo Arabijos Karalystės išskaidymą. Jį finansuodavo Iranas“, – teigė vienas buvęs Saudo Arabijos valstybės tarnautojas.

Bet ar nebūtų buvę patogiau nežudyti N.al-Nimro, jei buvo siekiama bet kokia kaina mažinti neapykantą tarp sunitų bei šiitų? Juk buvo nesunkiai galima nuspėti, kad šio dvasininko nužudymas nuskambės tarptautinėje erdvėje bei supykdys šiitus tiek visame pasaulyje, tiek pačioje Saudo Arabijoje.

Kai kas netgi spėja, kad Saudo Arabijos valdžia kaip tik ir siekė paskatinti religinę neapykantą.

„Šiitų-sunitų konfliktas naudingas Saudo Arabijos valdžiai tada, kai sunku: tuo galima nesunkiai pasinaudoti suvienyti sunitus tiek savoje valstybėje, tiek regione, prieš bendrą priešą – šiitus“, – socialiniame tinklalapyje „Twitter“ skelbė Valis Nasras, buvęs JAV valstybės departamento specialistas.

Panašios nuomonės laikėsi ir Rutgers universiteto JAV Artimųjų Rytų politikos specialistas Tobys C. Jonesas. Jo nuomone, sprendimas paaštrinti sunitų ir šiitų santykius – puikiai apskaičiuotas.

„Karas Jemene nesiseka, krentančios naftos kainos žlugdo ekonomiką. Vienas iš būdų nukreipti dėmesį nuo šių problemų – labiau sureikšminti ideologines konflikto priežastis. Saudo Arabija nėra nacionalistiška, bet ji puikiai žino, kaip išnaudoti neapykantą šiizmui“, teigė T.C.Jonesas.

Specialistas pažymėjo, kad N.al-Nimro egzekucija pademonstruota neapykanta ir nepagarba šiizmui, Iranui bei Jemene Irano remiamiems hučiams. Tai gali padėti Saudo Arabijai sustabdyti bet kokią galimą opoziciją jos kariniai kampanijai Jemene bei palenkti vietinius radikalus į savo pusę.

Jemenas Saudo Arabijai geopolitiškai gyvybiškai svarbus. Karalystė savo kaimyną vertina panašiai, kaip Rusija vertina Ukrainą.

Akivaizdu, kodėl Saudo Arabiją neramina Irano remiami sukilėliai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog įtampą tarp šiitų bei sunitų – pagrindinė smurto Artimuosiuose Rytuose priežastis.

Tiek kare Sirijoje, tiek kare Jemene skirtingos pusės priklauso skirtingoms islamo sektoms.

Panaši situacija ir Irake – vietinė politiką charakterizuoją sunitų bei šiitų priešprieša. Iš dalies tai nulėmė sunitiškos teroristinės grupuotės „Islamo valstybė“ sėkmę – Irako sunitai jautėsi marginalizuoti ir ieškojo kažko, kas jiems padėtų apsisaugoti nuo per didelės šiitų įtakos.

Vis dėlto, nepaisant religinių poteksčių, konfliktas regione – politinis. Religiniai nesutarimai tiesiog išnaudojami politiniams tikslams pasiekti.

Pagrindiniai netvarkos kaltininkai – Iranas bei Saudo Arabija bei jų noras dominuoti Artimuosiuose Rytuose.

Abi šalys – teokratinės ir teigia reprezentuojančios savo sektą. Viena prieš kitą jos teigia kovojančios vardan šiizmo ar sunizmo. Dėl to atrodo, kad neramumus bei žiaurumus nulemia religija.

Vis dėlto religiniai skirtumai netrukdė sunitams bei šiitams sugyventi didžiąją regiono istorijos dalį.

Religija išvis nebuvo svarbi Artimųjų Rytų politinėse aktualijose. Pavyzdžiui XX amžiaus devintajame dešimtmetyje didžiausias regioninis karas vyko tarp Irano bei Irako – valstybių, kuriose šiitai sudarė daugumas.

Religija pasidarė svarbi tik 2003 metais, kai JAV įsiveržė į Iraką bei nuvertė ten valdžiusį diktatorių Sadammą Husseiną.

Nuvertus S.Husseiną, tiek Iranas, tiek Saudo Arabija siekė pasinaudoti situacija bei pastūmėti Iraką į savo įtakos zoną.

Irako gyventojų daugumą sudaro šiitai, tad Iranas siekė skatinti neapykantą tarp dviejų didžiausių islamo sektų. Visuomenėje labai išpopuliarėjo itin konservatyvūs šiitai, kurie po to spaudė Irako valdžią kooperuoti su Iranu.

Tiesa, Irako valdžia kažkodėl buvo pradėta kaltinti ginanti ne Irano, o šiitų interesus.

Taigi Irake religija po S.Husseino valdymo nebuvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs jo vystymąsi. Deja, taip atsitiko, kad žmonės pradėjo galvoti, kad ji svarbi. Tai tik pagilino sunitų bei šiitų priešpriešą.

Naudodamiesi Irako patirtimi, tiek Saudo Arabija, tiek Iranas bandė dominuoti regione ir po Arabų pavasario pradžios 2011 metais.

Abi valstybės siekė užimti atsilaisvinusias įtakos zonas. To nebuvo galima padaryti be prievartos, o ją lengviausia iššaukti naudojantis jau egzistavusia sunitų bei šiitų religinę priešpriešą.

2015 metais prasidėjusiame kare Jemene, Saudo Arabija iškart apkaltino šiitus sukilėlius hučius ryšiais su Iranu. Pastarasis sukilėlius tikrai rėmė.

Neilgai trukus, konfliktas tapo karu tarp šiitų bei sunitų, net jei jis iš tikrųjų ir yra dėl Irano bei Saudo Arabijos interesų.

Panašiai įvykiai klostosi daugumoje konfliktų Artimuosiuose Rytuose. Iranas bei Saudo Arabija siekia save vaizduoti kaip atitinkamai šiitų bei sunitų globėjais tam, kad galėtų didinti savo įtaką.

Religinė neapykanta tėra šių valstybių naudojama priemonė. Deja, daug šių valstybių remiamų kovotojų įtikėjo, kad jie iš tiesų kovoja dėl savo religinių įsitikinimų.

Iki 2003 metų Bagdado šiitai bei sunitai gyveno kaimynystėje. Dabar žmonės iš šių sektų gyvena skirtinguose rajonuose. Kiekviename rajone gausu vietinių sunitų bei šiitų kovotojų, kurie pasirūpina, kad jų gyvenamosiose vietose neliktų jiems dėl religijos neįtinkančių žmonnių.

Konfliktas Sirijoje prasidėjo taip pat ne dėl religinių priežasčių. Iš pradžių tai buvo žmonių sukilimas prieš tironišką Basharo al-Assado vyriausybę.

Vis dėlto Sirijos valdžia gana greitai sulaukė Irano palaikymo, o radikalesni Sirijos sukilėliai – Saudo Arabijos. Konfliktas greitai radikalizavosi, tad į Siriją pradėjo plaukti šiitų kovotojai iš Irako bei Libano. Saudo Arabija palaikė konservatyvius kovotojus, nes žinojo, kad jie bus itin žiaurūs ir atsidavę ginti sunitiškus – Saudo Arabiškus interesus.

Religinės nesantaikos kurstymas naudingas Saudo Arabijai, nes didžioji dalis Artimųjų Rytų gyventojų – sunitai. Sunitų visada bus daugiau, tad karalystė visada palaiko nominaliai stipresnę pusę. Būtent dėl to radikalizuoti kovotojus Sirijoje buvo naudinga, mat jų pajėgos turėtų būti didesnės nei valdžios.

Tiesa, Iranas taip pat nevengia kurstyti šiitų – dėl šios priežasties jis sugeba išlikti vis dar šį tą lemiančiu veikėju Artimuosiuose Rytuose.

Konkurencija tarp Saudo Arabijos bei Irano prasidėjo 1979, kai pastaroji iš sekuliarios valstybės tapo teokratine.

Tai suerzino Saudo Arabiją. Šios valstybės vadovai savo valdžios teisėtumą aiškina islamo jiems suteikta teise.

Irano Islamo Respublika vien tik savo egzistavimu kvestionuoja Saudo Arabijos valdžios teisėtumą – ne dėlto, kad ji šiitiška, bet dėl to, kad jos revoliucija buvo masinė bei demokratinė. Tai tarsi parodo, kad Irano islamizmas labiau atitinka visų musulmonų žmonių interesus.

Reikia pripažinti, kad ir pats Iranas savo veiksmais nesiekė gerinti santykių. Teokratinis Teherano režimas bandė įkvėpti islamiškas revoliucijas užsienyje. Taip pat ir Saudo Arabijoje.

Įdomu tai, kad konflikte dabar gaji šiitų bei sunitų nebuvo išnaudojama. Abi valstybės teigė, jog atstovavo visus pasaulio musulmonus. Dėl to teisės būti vieninteliais atstovais jie kovojo ir vis dar kovoja.

Pastaruosius pusę metų Vakarai, kartais ir Rusija, bandė Saudo Arabiją bei Iraną pasodinti prie bendro derybų stalo. Taika Sirijoje neįmanoma, jei šios dvi valstybės nenustos remti skirtingų pusių.

Vienu metu atrodė, kad derybos netgi gali įvykti. Sausio gale buvo planuojama tartis ir dėl taikos Jemene.

Deja, po praeito savaitgalio įvykių tai neįmanoma. Dėl to karai Sirijoje bei Jemene nesibaigs, o grupuotė „Islamo valstybė“ ir toliau gąsdins visą pasaulį.

Šiitų bei sunitų priešprieša rizikinga ir Saudo Arabijai. Galbūt ji ir padės vietiniai valdžiai mobilizuoti sunitus, bet tai taip pat gali padėti grupuotei „Islamo valstybė“ išnaudoti neapykanta šiitams ir taip verbuoti naujus kovotojus.

Teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojai jau praeitų metų gegužę puolė šiitus pačioje Saudo Arabijoje. Tuomet žuvo 21 žmogus.

Ta pati grupuotė ketina nuversti ir dabartinę Saudo Arabijos valdžią. Dėl to „Islamo valstybės“ kovotojų suaktyvėjimas jai nenaudingas.

Religinės neapykantos kurstymas visada turėjo dvi puses: jis trumpam padeda mobilizuoti žmones, bet vėliau gali tik dar labiau pabloginti situaciją. Būtent taip ir atsitiko Artimuosiuose Rytuose – šiitų bei sunitų priešprieša visiškai supainiojo Sirijos karą, taip pat padėjo atsirasti teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“.

Būtent dėl to dėl N.al-Nimro nužudymas yra neapgalvotas. Vietoj mobilizavimo, jis tik dar labiau pagilino krizę regione bei labai sumenkino Saudo Arabijos karališkosios šeimos prestižą.