Arabų pavasarį pradėjusi moteris: „Visko gailiuosi“

Turbūt visiškai nestebina, kad galvodama apie tai, ar ji nėra kalta dėl visko, kas nutiko, po jos šlovės akimirkos, F.Hamdy jaučiasi prislėgta.

Ši moteris, būdama tarybos inspektorė, prieš penkerius metus konfiskavo prekystalį iš gatvės prekeivio dulkėtame Sidi Bu Zido mieste, kuris yra įsikūręs Tuniso centre.

Apimtas nevilties vyras protestuodamas susidegino priešais tarybos biurus. Praėjus kelioms savaitėms nuo jo mirties, dešimtys jaunų arabų pasekė prekeivio pavyzdžiu, sukilimų metu buvo nuverstas prezidentas ir pagreitį įgavo Arabų pavasaris.

Gruodžio 18 dieną pasaulis mini šios revoliucijos pradžią, o regioną persekioja karo siaubas ir represijos – Sirija ir Irakas skendi liepsnose, Libija – išdarkyta.

„Kartais aš noriu, kad niekada nebūčiau to padariusi“, – F.Hamdi sakė „The Telegraph“.

Jos balsą retai kada galima išgirsti: praėjus kelioms savaitėms po Mohamedo Bouazizi, kuris susidegino, mirties, jo šeimos nariai, visai to nenorėdami, tapo įžymybėmis, o F.Hamdi likimas buvo kitoks. Prasidėjus protestams sunerimęs režimas ją areštavo.

Tuo metu, kai F.Hamdi buvo išteisinta dėl visų jai mestų kaltinimų ir paleista į laisvę, prezidentas Zine'as el-Abedine'as Benas Ali jau buvo palikęs postą, o žiniasklaidos dėmesys nukreiptas į Egiptą, Libiją ir Siriją.

„Aš dėl visko jaučiuosi atsakinga“, – tęsė ji. Kalbant apie kraupias pasekmes moters balsas drebėjo. Penkeri metai tiesiog pakeitė Artimuosius Rytus, tačiau labai nedaug kas pasikeitė tokiuose varginguose provincijos miestuose kaip Sidi Bu Zidas.

„Kartais aš save kaltinu ir kartoju, kad visa tai nutiko per mane. Aš patekau į istoriją, nes buvau tas žmogus, kuris ten buvo, ir mano poelgis prie viso to prisidėjo, tačiau pažvelkite į mus dabar. Tuniso gyventojai kaip visada kenčia“, – kalbėjo moteris.

M.Bouazizi mirtis buvo lyg kibirkštis, kuri įžiebė arabų pasaulyje drąsą. Apie jį ir F.Handi buvo papasakota daug mitų, kaip ir apie vėliau buvusių sukilimų ir nuopuolių kilmę, tačiau jų ir daugybės kitų žmonių patirtų sunkumų pagrindas buvo toks pat.

Korupcija, smaugianti biurokratija ir represinės policinės valstybės varžė regiono gyventojus, daugiausia jaunus žmones. Jų aukos neturėjo daug būdų, kaip išreikšti susikaupusį nepasitenkinimą, tad jiems likdavo ekstremistiniai veiksmai.

Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad susideginimas Tunise jau tapo įprastu reiškiniu. Jis sudarė net 15 proc. nudegimo atvejų šalies ligoninėse.

Per šešis mėnesius daugiau nei 100 Tuniso gyventojų pasekė M.Bouazizi pavyzdžiu, tačiau žmonės deginosi ne tik šioje šalyje, bet ir kitose Arabų pasaulio valstybėse: Maroke, Saudo Arabijoje, Irake.

Ir vis dėlto dar nedaug įvykius stebėjusių žmonių galėjo įsivaizduoti, kas laukia. Net ir tada, kai Z.A.Benas Ali pasidavė kelias savaites trukusiems protestams ir susikrovęs lagaminus išskrido į Saudo Arabiją su savo žmona ir didele dalimi šalies aukso atsargų.

Kitas lyderis, kuriam teko pasitraukti, buvo Egipto prezidentas Hosni Mubarakas. Jis pasidavė po 18 dienų Kairo Išsivadavimo aikštėje trukusių demonstracijų, kurios sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio.

Po to protestai išvirto į pilietinį karą, o vėliau tapo ir tarptautiniu karu, kai Vakarai atsiuntė oro pajėgas. Galiausiai buvo išstumtas Libijos vadovas Muammaras Gaddafi.

2011 metų spalį jis buvo nužudytas. Sirija tuo metu skendėjo liepsnose, Vakarai ėmė dvejoti dėl jų vaidmens, o viso to padariniai jaučiami iki šiol. Libija, Sirija ir didžioji dalis Irako vis dar yra žlungančios valstybės, o Egiptas svyruoja ant ribos.

Vėliau socialinis sukilimas tapo pusiau agresyviu, pusiau taikiu susirėmimu tarp islamizmo ir pasaulietinių vyriausybių ir politikų; paskui – tarp religinių sektų, kai sunitai ir šiitai surėmė ragus.

Nors F.Hamdi sielvartauja dėl Tunise išlikusio skurdo, ši šalis vis tiek laikoma vienintele, kuriai pasisekė.

Nuo to laiko Tunise buvo surengti dveji visuotiniai rinkimai: pirmuosius laimėjo gana nuosaiki islamistų partija „Ennahada“. Bet praėjusiais metais ji perėjo į opoziciją, kai susidūrė su dviejų pasaulietinių partijų sąjunga, kurioje yra ir buvusio režimo narių.

Taip iš esmės nutiko todėl, kad partijos „Ennahada“ lyderis Rachedas Ghannouchi sudarė sandorį ir sutiko atiduoti valdžią, nepaisant partijos rinkiminės jėgos.

Šią savaitę R.Ghannouchi sakė „The Telegraph“, kad eiti į kompromisą kartu su savo kolegomis nutarė apsvarstę, ką iš esmės reiškia demokratija.

Vyras teigė, kad 50 proc. balsų valdymui nepakanka. Jis tikino, kad vos prasidėjus Tuniso politiniam „perėjimui“ jis žinojo, kad jam reikės siekti sudaryti sąjungas. Pirmojoje vyriausybėje „Ennahada“ valdė kartu su centrine kairiąja pasaulietine partija.

„Mes manėme, kad valdyti vyriausybę užteks daugumos balsų. Tuomet supratome, kad mums reikėjo daugiau: mums reikėjo bendro sutarimo“, – kalbėjo vyras.

Čia matomas akivaizdus skirtumas tarp Tuniso ir Egipto. R.Ghannouchi pabrėžė, kad Egipte, Sirijoje ir Irake situacija yra gerokai sudėtingesnė nei Tunise.

Vis dėlto išlieka faktas, kad kuriant konstituciją „Ennahada“ sumenkino islamistų reikalavimus. Galutinė dokumento versija konstitucinėje asamblėjoje surinko 94 proc. balsų.

Egipte „Musulmonų brolija“, kuri pirmininkavimą laimėjo surinkusi 52 proc. balsų prieš 48 proc., bandė išleisti islamistų konstituciją dekretu. Bet po septynių mėnesių įvyko perversmas.

Regis, kad Sirija ir Libija nežino žodžio „susitarimas“ reikšmės.

Vis dėlto, kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, R.Ghannouchi optimistiškai žiūri į demokratijos ateitį arabų pasaulyje.

„2011 metais arabų pasaulyje įvyko šuolis nuo tironijos“, – sakė jis.

„Istorijoje matoma, kad kelias į demokratiją ne visada yra tiesus – Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis perėjimas truko šimtą metų“, – aiškino politikas.

Ar arabų pasaulis gali taip ilgai ištverti? – tai jau kitas klausimas. M.Bouazizi šeima – negalėjo, nes pradinė šlovė virto priešiškumu bendruomenėje.

Galiausiai motina ir viena sesuo išvyko į Kanadą, o kita sesuo, Samia, dabar dirba Tuniso mieste. Ji pirmoji pasakė, kad politika ir ideologija nulėmė jos brolio mirtį.

„Jo mirtis buvo nulemta ir aš su tuo susitaikiau. Bet jei brolis vis dar būtų čia, jis būtų pirmasis žmogus gatvėje, kuris prašytų daugiau orumo“, – sakė ji.

„Mano brolis sukūrė tai, ką gobšūs žmonės regione bando sunaikinti. Mano brolis mylėjo gyvenimą ir jis būtų priešinęsis abiem: kvailiems politikams ir mirtį šlovinantiems ekstremistams. Mano brolis mirė dėl orumo, o ne dėl turtų ir ideologijos“, – sakė M.Bouazizi sesuo.

Pasibaigus visiems karams, galbūt nedaug kas prisimins ji ir F.Hamdi. Šie žmonės viską pradėjo būdami skirtingose pusėse. Bet atrodo, kad dabar neatpažįstamai iškrypusi istorija pakeitė proporcijas.

„Mes su Mohamedu Bouazizi abu esame aukos. Jis prarado savo gyvenimą, o mano gyvenimas nebėra toks pat.

Kai pažiūriu į regioną ir savo šalį, aš viso to gailiuosi. Visur tvyro mirtis ir veša ekstremizmas, kuris žudo gražias sielas“, – užbaigė moteris.