Visoje šalyje dėl Antonio Ledezmos arešto kilus didžiuliam pasipiktinimui, „Oficialismo“ vadinamas vyriausybinis blokas, kurį sudaro socialistai ir su jais bendradarbiaujančios partijos, pralaimėjo.
Venesuelos opozicija šventė pergalę, taip užbaigdama 16 metų trukusį socialistų valdymą.
Žinoma, ne tik A.Ledezmos likimas nukalė valdančiųjų krachą. Valstybę pastaraisiais metais ne juokais supurtė dėl smukusių naftos kainų nukraujavusi ekonomika.
Laukia įdomus laikotarpis
Milijonai žmonių jau skursta, tad dėl artimiausios šalies ateities kyla nemažai abejonių – net pasikeitus valdžiai.
Bet vilties suteikė tai, kad opozicijos taip pamėgtas šūkis, jog Venesuelos socialistai yra diktatoriai, bet kokia kaina sieksiantys išsilaikyti valdžioje, nepasitvirtino.
Prezidentas N.Maduro, kuris yra 2013-aisiais mirusio Hugo Chavezo įpėdinis, neklastojo rinkimų rezultatų ir atvirai pripažino nesėkmę.
Regis, demokratija šalyje gyva, o socialistams telieka nuryti karčią piliulę ir pabandyti nebesielgti taip, kaip pastaraisiais metais. Tiesa, N.Maduro – vis dar prezidentas, tad Venesuelos laukia įdomūs metai.
Kaip vis dar N.Maduro vadovaujama vyriausybė sureaguos į naujosios Nacionalinės Asamblėjos planus dykai nebetiekti naftos skurdžioms Karibų jūros regiono ir Centrinės Amerikos valstybėms?
Ypač skaudžiai tokio sprendimo pasekmes turėtų pajusti pagrindinės Venesuelos sąjungininkės – Kuba ir Nikaragva.
Tiesa, triumfuojantys opozicionieriai bando raminti įsibauginusius socialistus. Pavyzdžiui, naujos sudėties parlamentas iš 900 tūkst. šeimų, kurioms buvo nemokamai suteiktas būstas, namų neatims. Priešingai – tiesiog paskatins įteisinti turtą dokumentais.
Prezidentas prarado nuovoką?
A.Ledezma buvo suimtas vasario 19-ąją, ketvirtadienį, kelios minutės po penkių.
Apie 60 ginkluotų ir neperšaunamosiomis liemenėmis vilkinčių vyrų apsupo Karakaso verslo centrą „Exa Tower“.
Stengdamiesi išvaikyti smalsius praeivius, jie šaudė į orą.
Tada pakilo į šeštąjį aukštą, kur įėjimą į vieną biurų atlaisvino kūjo smūgiais.
Stebėjimo kameros užfiksavo, kaip kiek vėliau šie vyrai koridoriumi vilko žilaplaukį antrankiais surakintą pagyvenusį žmogų, o šie vaizdai dar tą patį vakarą apkeliavo visą pasaulį.
Kadrai atrodė kaip iškirpti iš Holivudo režisieriaus Quentino Tarantino filmo. Tik suimtas buvo ne narkotikų bosas, o tautos išrinktas Venesuelos sostinės Karakaso meras.
Kai už A.Ledezmos nugaros užsivėrė lifto durys, jis spėjo sušukti „Laisvė“ ir „Demokratija“. Tai buvo paskutiniai Karakaso mero viešai ištarti žodžiai.
„Tikra beprotybė, šitiek ginkluotų vyrų. Netgi Barackui Obamai nereikėjo tiek daug žmonių sunaikinti Osamą bin Ladeną“, – kalbėjo Mitzy Capriles, kuri už A.Ledezmos ištekėjo dar prieš 32 metus.
Jos brolis, kitąmet parlamento – Nacionalinės Asamblėjos – kontrolę perimsiantis įtakingas opozicijos veikėjas Henrique Caprilesas, yra vienas aršiausių Venesuelos socialistų priešininkų. Todėl po vyro arešto M.Capriles nesėdėjo sudėjusi rankų.
Moteris apsilankė Brazilijoje, Čilėje ir Argentinoje, kalbėjo iš tribūnų parlamentuose ir Jungtinėse Tautose. Ir visur tvirtino, kad A.Ledezmos suėmimas iš esmės reiškė pagrobimą, o nurodymas atėjo iš paties viršaus – iš sveiką nuovoką esą praradusio prezidento N.Maduro, kuris pasakoja, jog kartais sapnuoja savo pirmtaką H.Chavezą paukštelio pavidalu.
Po to prezidentas rimtu veidu perpasakodavo tuos žodžius savo tautiečiams.
Rinkimai pateisino lūkesčius
Karakaso meras A.Ledezma dingo kaip tik tokiu metu, kai Venesuela ėmė artėti prie žlugimo ribos.
Kadangi naftos kainos pradėjo sparčiai kristi, H.Chavezo įpėdinio N.Maduro vyriausybė lygiai taip pat greitai nuskurdo ir jau nebegalėjo masiškai importuoti kasdienio poreikio prekių.
Prie maisto produktų parduotuvių pradėjo driektis kilometrinės eilės, pasipylė pranešimai apie plėšikavimus – o Venesuela ir taip laikoma viena pavojingiausių valstybių pasaulyje.
Ligoninėse mirė pacientai: katastrofiškai ėmė trūkti medikamentų. Infliacija pasiekė 80 proc., o žmogžudysčių skaičius išaugo iki 68 per dieną.
Visus šiuos faktus A.Ledezma pateikdavo savo kalbose arba straipsniuose laikraščiuose. Vasarį, kai jis buvo suimtas, apklausų rezultatai parodė: per parlamento rinkimus daugiau nei 60 proc. rinkėjų atiduotų savo balsą už opozicijos kandidatą.
Likus nedaug laiko iki gruodžio 6-osios balsavimo apklausų rezultatai buvo dar palankesni opozicijai, kurią jau palaikė beveik 70 proc. venesueliečių. Juk prie prekybos centrų toliau driekėsi didžiulės eilės.
Visa tai, žinoma, negalėjo patikti prezidentui N.Maduro. Ir nors dabar jau aišku, kad A.Ledezmos ir opozicijos lūkesčiai išversti socialistus iš valdžios išsipildė, veiksmai, kurių griebėsi H.Chavezo įpėdinis, tapo ženklu, ko gali griebtis prezidentas.
Energija ilgainiui išsikvėpė
M.Capriles teigimu, Venesuelos prezidentas N.Maduro nutildo aršiausius savo kritikus, įveldamas juos į sunkiai suvokiamus teismo procesus.
Organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, šiuo metu Venesueloje dienas už grotų leidžia 78 politiniai kaliniai.
Garsiausi jų – tas pats A.Ledezma ir opozicinės partijos „Voluntad Popular“ lyderis Leopoldo Lopezas.
A.Ledezma sau nuosprendį pasirašė pernai gruodį pareikšdamas, kad laikai, kai H.Chavezas ir N.Maduro iš naftos gautais pinigais finansuodavo vis brangesnes socialistų programas, jau praėjo.
N.Maduro įkūnija būtent tokią sistemą, kuri po 16 socializmo metų taip išsisėmė, kad vis dažniau tenka griebtis diktatoriškų priemonių.
Jis dabar net pareiškė, jog nesutiks paleisti opozicijos aktyvistų iš kalėjimo, ir pridūrė: „Rinkimus laimėjo blogiukai.“
Gali bendrauti tik su šeima
Venesuela iš tiesų pasidalinusi į dvi dideles ir nesutaikomas stovyklas.
Vienoje pusėje – istorijos nuskriaustieji su raudonomis čavistų beretėmis, o kitoje – piliečių elitas, kuris N.Maduro valdžią kaltina korupcija ir neūkiškumu, savivale, prievarta, valstybės iždo plėšimu.
A.Ledezma, kaip ir visi svarbūs opozicijos politikai, priklauso šiai senajai buržuazijai, nors jis, nesantuokinis siuvėjos ir gyvulių prekeivio sūnus, subrendo skurdžioje šeimoje.
Į aukštesnius visuomenės sluoksnius jis pateko vedęs M.Capriles. Jos šeimai priklausė žiniasklaidos imperija, kurią vėliau sunaikino H.Chavezas.
„Tai – klasių kova, o klasės pasitelkia visas priemones“, – sakė M.Capriles.
Dėl to vyro suėmimas jos nenustebino. M.Capriles teigia kartais vis paklausdavusi sutuoktinio, ar nereikėtų jiems išvykti iš Venesuelos.
Jų duktė gyvena JAV, jie turi anūką Berlyne. Bet A.Ledezma žmonai pasakė, kad geriau sės į kalėjimą, nei išvyks į Majamį.
Pirmąsias savaites po arešto Karakaso meras praleido karinio kalėjimo „Ramos Verde“ vienutėje. Kai po kurio laiko A.Ledezma pajuto anksčiau darytos kirkšnies operacijos pasekmes, advokatai pasiekė, kad jis būtų paguldytas į ligoninę. Dabar jam taikomas namų areštas.
A.Ledezmos butas yra Karakaso centro pakraštyje, turtingesnių miestiečių kvartale. Prie įėjimo visą parą stovi du policijos automobiliai, o viduje budi du ginkluoti vyrai – kad A.Ledezma neišeitų iš namų.
H.Chavezas sau leido viską
Tą vakarą, kai A.Ledezma buvo suimtas, N.Maduro per televiziją aiškino, kad sostinės meras priklauso sąmokslininkų gaujai, planavusiai perversmą.
Kaip įrodymu šalies vadovas pamosavo iškarpa iš laikraščio „El Nacional“, kur A.Ledezma dėl maisto produktų trūkumo reikalavo sudaryti pereinamąją vyriausybę.
Toks N.Maduro valdžios elgesys nėra naujas – panašiai buvo sukurpti ir kaltinimai opozicionieriui L.Lopezui.
Prokuratūra apkaltino jį neįprastu netiesioginių įkalčių pagrindu: L.Lopezas esą rengė sąmokslą prieš valstybę ir yra kaltas dėl 43 žmonių mirties.
Rugsėjį L.Lopezas buvo nuteistas kalėti 14 metų. Praėjus kelioms savaitėms po nuosprendžio paskelbimo prokuroras pabėgo į JAV, kur paaiškino, kad vyriausybės pavedimu suklastojo įrodymus.
Ne tik teisėsaugos sistemoje, bet ir visose valstybinėse institucijose velionis H.Chavezas ir N.Maduro per daugelį metų į visus įtakingus postus pasodino asmenis, pasirengusius paklusti bet kokiam įsakymui.
Antai kai 2008-aisiais A.Ledezma pirmą kartą buvo išrinktas Karakaso meru, tuometis prezidentas H.Chavezas atėmė iš jo daugybę teisių ir pareigų. Jas perdavė savo šalininkei, kuriai specialiai sukūrė Sostinės reikalų ministeriją.
Be to, prezidentas dar nurėžė 95 proc. Karakaso savivaldybės biudžeto.
O kai A.Ledezma vėliau pasiūlė sekmadieniais uždrausti automobilių eismą, H.Chavezas nė nesileido į kalbas.
Tiesa, kai Karakaso mero projektas dalinti sriubą benamiams vaikams tapo populiarus, šį sumanymą prezidentas pavertė savuoju.
O H.Chavezas darė, ką norėjo. Paskelbęs, kad mažins biurokratiją, jis sukūrė 128 viceministerijas.
Vieną dieną H.Chavezas pažadėdavo saugoti privačią nuosavybę, bet jau kitą pasipildavo nuosavybės nusavinimai, kuriuos jis pagrįsdavo Karlo Marxo, Simono Bolivaro ar popiežiaus mintimis.
Pasimokė iš praeities klaidų
„Iš esmės mes patys kalti. Padarėme klaidų, dėl kurių kenčiame iki šiol“, – pripažino viena svarbiausių valdžią užimsiančios opozicijos politikių Maria Corina Machado.
Jaunatviškai atrodančios 48 metų moters tėvas buvo plieno baronas, kurio turtą nusavino H.Chavezas.
M.C.Machado trejus metus dirbo Nacionalinėje Asamblėjoje, bet daugeliui buvo tokia neparanki, kad kartą vienas įniršęs čavistas sulaužė jai nosį. O pernai kovą iš moters buvo atimtas mandatas, nes viena savo kalbų ji esą išdavė šalį.
Nuo to laiko valdžia pradėjo skaityti M.C.Machado elektroninius laiškus ir ji negali išvykti iš šalies.
Bet M.C.Machado įsitikinusi, kad opozicija ir pati pridarė skaudžių klaidų. Vienas tokių suklupimų – mėginimas 2002-aisiais kartu su kariškiais surengti pučą ir nušalinti H.Chavezą.
Tada dar sekė raginimas boikotuoti 2005 metų parlamento rinkimus – opoziciją įkaitino nepagrįsti gandai, esą H.Chavezas mėgins klastoti balsavimą.
Vis dėlto iš savo klaidų opozicija pasimokė.
M.C.Machado, A.Ledezmos ir L.Lopezo partijos sudarė platų aljansą „Demokratinės vienybės apvalusis stalas“ („Mesa de la Unidad Democratica“, MUD).
Po rinkimų paaiškėjo, kad ši koalicija 167 vietų Nacionalinėje Asamblėjoje užsitikrino 112 mandatų daugumą, kuri leistų netgi keisti Konstituciją.
Turi pasirinkti kelią
Opozicijos pergalė – skaudus smūgis prezidentui N.Maduro. Socialistai ir jų sąjungininkai tegavo 55 mandatus.
„Turime vadovautis savo morale ir etika, kad pripažintume šiuos nepalankius rezultatus.
Konstitucija ir demokratija triumfavo“, – vis dėlto garbingai nesėkmę sutiko prezidentas.
Po rinkimų N.Maduro iš tiesų kalbėjo kur kas švelniau nei prieš juos, kai žadėjo išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina.
„Šiandien pralaimėjome mūšį, tačiau kova už naujos visuomenės kūrimą dar tik prasideda“, – pareiškė N.Maduro.
Taip, teisingi žodžiai. Bet ar nuoširdūs?
30 milijonų gyventojų turinti šalis privalo apsispręsti, ar nori ir toliau būti priklausoma nuo pigios naftos bei maisto produktų importo, ar vėl pati gaminti.
Ar nori nepriklausomų teisėjų, ar įsakymų vykdytojų, kurie kitaminčius grūstų į kalėjimą.
Savo valią per rinkimus Venesuela, kurią suspaudė infliacijos replės, pareiškė kaip reta aiškiai.
