Nuo pat lapkričio 13-osios, penktadienio, skerdynių Paryžiuje, kur taikytasi į restoranus, nedidelę koncertų salę ir futbolo stadioną, visoje Europoje įsivyravęs pažeidžiamumo jausmas. Įsibaiminę ir vaikai su mažais tėvais, važiuojantys pilnu autobusu, ir į kino teatrą išsiruošę jauni įsimylėjėliai.
Kai JAV federalinis tyrimų biuras įspėjo, kad teroristai gali taikytis į Italijos architektūros grožybes, Romos koliziejuje jau įrengiami metalo detektoriai. Briuselyje paskelbta aukščiausio lygio parengtis teroro išpuoliams, uždarytas metro, atšaukti įvairūs renginiai.
Kopenhagos oro uoste vien dėl nugirsto žodžio „bomba“ buvo trumpam uždarytas vienas terminalų, teroro grėsmės lygis kilstelėtas ir Švedijoje, kur žvalgyba gavo duomenų apie planuojamą išpuolį. O kur dar atšauktos futbolo rungtynės Vokietijos Hanoverio mieste.
Europos didmiesčiuose budi vis daugiau ginkluotų policininkų ir karių, o kadangi dalis su žudynėmis Paryžiuje siejamų džihadistų dar medžiojami, europiečiai, tokius vaizdus labiau pratę matyti žinių pranešimuose iš Artimųjų Rytų, su siaubu suvokia, kad chaosas atkeliauja į jų namus.
Paprastai itin santūrus Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as šią savaitę vis kartojo: „Mūsų šalis kariauja.“
Galima sutikti, galima ir nesutikti. Bet tokių žodžių reikšmė didžiulė: greičiausiai keisis Prancūzijos Artimųjų Rytų politika, o piliečių teisės tiek šioje šalyje, tiek visoje Europoje bus nustumtos į antrąjį planą.
Visuomenių įtūžis dėl išpuolių Paryžiuje suvienijo Europos valstybes, kurios pastaruoju metu vis riejosi dėl migrantų ir euro zonos krizių.
Viena keršyti „Islamo valstybei“ Prancūzija negali. Ir nors dar anksti kalbėti apie didžiąją antidžihadistinę koaliciją, gali būti svarbus net Rusijos vaidmuo.
Šios šalies prezidentas Vladimiras Putinas per Didžiojo dvidešimtuko susitikimą Turkijoje jau šnekučiavosi su JAV lyderiu Baracku Obama ir Jungtinės Karalystės premjeru Davidu Cameronu, nors anksčiau dėl Krymo aneksijos ir karo Donbase buvo izoliuotas.
Svarbi kryžkelė pasiekta ir kalbant apie Europos saugumą. Prancūzijos vidaus reikalų ministras Bernard'as Cazeneuve jau spėjo sukritikuoti savo kolegas ES, kurie esą vien kalba apie kovą su terorizmu ir švaisto laiką – atėjo laikas veikti.
Dėmesio centre – Šengeno susitarimai, 26 Europos šalims leidžiantys teritorijoje nuo Helsinkio iki Malagos keliauti be paso. Bendrija Šengeno erdvę vadina vienu didžiausių bloko pasiekimų.
Bet po atakų Paryžiuje neįmanoma nematyti, kad po žemyną laisvai juda ir teroristai. Paaiškėjo, kad išpuolių organizatorius, dabar jau žuvęs Belgijos pilietis Abdelhamidas Abaaoudas, nesusektas iš Sirijos atkeliavo į Prancūziją.
Paryžius reikalauja, kad efektyviau veiktų Šengeno informacinė sistema – bendra duomenų bazė, leidžianti saugumo tarnyboms skelbti bendrus pranešimus apie pavojingus ir ieškomus asmenis, objektus ar automobilius.
Prancūzai taip pat norėtų, kad būtų lengviau dalytis duomenimis apie lėktuvų keleivius. Nors kitos Šengeno zonos narės tokią idėją kol kas atmeta, Paryžius siekia, kad būtų įsteigta bendra ES tarnyba, kuri kontroliuotų Bendrijos išorės sienas.
Aišku, politikai pažadus švaisto po bet kokių širdį gniaužiančių teroristinių išpuolių. Po atakų Madride 2004 m. ir Londone 2007 m. ES šalių lyderiai irgi kalbėjo apie būtinybę bendradarbiauti, bet kalbos greitai virto ginčais.
Vis dėlto gal šis kartas bus kitoks? Teroro grėsmė, kaip aiškėja, labai arti.
Ir nors Europos radikalių dešiniųjų klykavimų apie teroristus migrantus, sienų užtvėrimą ar Šengeno išardymą rimtai vertinti nereikėtų, žmonės veiksmų jau reikalauja.
