Išsivaduoti nuo režimo primetamo pasaulėvaizdžio, nepriklausomai mąstyti
Rusijoje visada buvo gerokai sunkiau nei Lietuvoje. Reikėdavo daug
daugiau intelektualinės drąsos. Vis dėlto šis išsilaisvinimas visada
vykdavo. Čia prisiminti Maskvos draugai – puikus šio proceso pavyzdys.
Imperijos kracho nuojauta
Tai ypač taikytina Katerinai. Jos senelis Konstantinas Uchanovas buvo
bolševikų partijos narys nuo 1903 metų, kelis laiškus jam buvo parašęs
V.Leninas. Šeima juos perdavė archyvui, bet išsaugojo porą nuotraukų –
vienoje jis nusifotografavęs su V.Leninu, kitoje – draugiškai ranką jam
ant peties užmetęs J.Stalinas.
K.Uchanovas buvo bolševikų partijos
centro komiteto narys, Maskvos vykdomojo komiteto pirmininkas
(sovietinis mero atitikmuo), bet 1937 metais jis buvo sušaudytas.
Katerina pasakojo, kad jos senelė žuvo lageryje, dėdė 17 metų kalėjo,
tik N.Chruščiovo laikais buvo išleistas, bet grįžo jau būdamas visiškas
ligonis ir netrukus mirė, o motina stebuklingu būdu išsigelbėjo nuo
šeimą ištikusių represijų vien savo vyro – Katerinos tėvo -- nuovokumo
dėka.
Kai 1937 metais buvo masiškai suiminėjami ir šaudomi partiniai veikėjai
bei kariškiai, o jų šeimos nariai dažniausiai siunčiami į lagerius, nors
kartais irgi sušaudomi, Katerinos tėvas inžinierius pasiprašė
išleidžiamas į Komsomolsko prie Amūro statybas ir jų šeima išvyko iš
Maskvos.
Tai juos ir išgelbėjo, nes Katerinos motina buvo pakeitusi mergautinę
pavardę į vyro ir, matyt, areštavus Maskvoje gyvenusius K.Uchanovo
šeimos narius, NKVD tiesiog neturėjo laiko ieškoti, kur dingo jo dukra.
Mat tuo metu buvo represuota šimtai tūkstančių žmonių, budeliai darbo
turėjo per akis. Katerinos tėvai, išgirdę apie artimųjų areštus, dar
kartą pakeitė gyvenamąją vietą ir išvyko į kažkokias kitas statybas
Tolimuosiuose Rytuose. Į Maskvą šeima grįžo jau N.Chruščiovo laikais,
kai K.Uchanovas buvo reabilituotas.
Beje, grįžusi į Maskvą Katerinos motina atnaujino ryšius su J.Stalino
dukra Svetlana Alilujeva, iš lagerių paleistais sušaudyto bolševikų
veikėjo N.Bucharino, nusišovusio prieš areštą Michailo Tomskio (buvęs
sovietinių profsąjungų vadas, bolševikų politinio biuro narys) sūnumis
bei kitais represuotų Sovietų Sąjungos kūrėjų palikuonimis.
Jie kartais svečiuodavosi Katerinos motinos bute ir tuomet prie jų namo
visuomet stovėdavo juoda „Volga“, kažkokie tipai trainiodavosi aplink
laiptinę.
N.Chruščiovo laikais valdžia leido represuotų, vėliau reabilituotų
žymiųjų sovietinių veikėjų vaikams grįžti į Maskvą, suteikė jiems
neblogus butus, bet KGB sekė kiekvieną jų žingsnį, ypač kai jie kur nors
rinkdavosi drauge.
Ir nepasitikėta jais pagrįstai – pasak Katerinos,
šie žmonės, kurių tėvai patys kūrė sovietinę sistemą ir buvo jos
sunaikinti, grįžę iš lagerių, tapo režimo priešai, nors kai kurie esą
dar turėję iliuzijų, kad pati komunizmo idėja yra teisinga, tik jos
įgyvendinimas blogas.
Katerina jau buvo išsilaisvinusi ir nuo šios iliuzijos -- ji sovietinei
valdžiai jautė tik neapykantą.
Nelengvesnį išsilaivinimo nuo sovietinės ideologijos kelią teko nueti ir
Nadiai Kosjanovai. Jos tėvas taip pat priklausė sovietinei
nomenklatūrai, buvo Kazachstane esančio Gurjevo miesto (dabar Atyrau)
partijos komiteto pirmasis sekretorius, pradėjęs partinę karjerą dar
esant gyvam J.Stalinui (Nadia, jauniausias vaikas šeimoje, gimė, kai
tėvui jau buvo per 50 metų), tik nepatyrė represijų ir iki mirties liko
užkietėjusiu stalinistu.
Ji pasakojo, kad kai mokydamasi Maskvoje vis daugiau sužinojo tiesos
apie Sovietų Sąjungos istoriją, grįžusi namo į Gurjevą, kur liko gyventi
į pensiją išėjęs tėvas su motina, mėgindavo juos „perauklėti“ --
aiškindavo, koks baisus tironas buvo J.Stalinas ir kokia nežmoniška
sovietinė sistema. Tai baigdavosi skandalais: tėvas imdavo šaukti, kad
jo dukra -- „liaudies priešas“ ir J.Stalinas esą visai teisingai darė,
kad tokius šaudė.
Nadia, galiausiai supratusi, kad kalbėtis su tėvu istorinėmis bei
politinėmis temomis – beprasmiška, nes jis buvo tarsi užkerėtas, aklai
tikėjo sistema ir net gerai žinodamas apie milijonų žmonių represijas
J.Stalino valdymo metais, teisino šiuos nusikaltimus, sakydamas, jog
tokie buvo laikai ir reikėjo negailestingai naikinti priešus, kartais
net apsirinkant ir susidorojant su nekaltais.
Nadios tėvas mirė, kai aš mokiausi Maskvoje. Gavusi žinią, kad tėvas
arti mirties, ji skubiai išskrido į Gurjevą ir dar spėjo su juo
atsisveikinti, bet grįžo priblokšta.
Jai teko porą naktų budėti prie
merdinčio tėvo lovos ir labiausiai ją sukrėtė, kad kliedėdamas jis
neminėjo nei vaikų, nei žmonos vardų, tik kartais atsigavęs iš
paskutinių jėgų imdavo garsiai švokšti: „Drauge Stalinai, drauge
Stalinai, leiskite raportuoti!“.
Pajutau dar didesnę pagarbą Nadiai, augusiai tokioje šeimoje, bet
sugebėjusiai visai kitomis akimis nei tėvas matyti pasaulį.
Maskva gali tapti miela?
Pradėjęs bendrauti su šiais rusais, aš kitomis akimis ėmiau matyti
Maskvą. Slogus ir niūrus miestas net ėmė patikti, išvydau jo atšiaurų
grožį, nors ir sujauktą, sudarkytą.
Atradau įdomios architektūros
salelių, žavių XX amžiaus modernizmo pastatų, nors ir gožiamų
neskoningos vėlesnių laikų stalininės bei chruščiovinės statybos.
Nepaisant dešimtmečius trukusių sovietinių griovimų ir perstatymų,
Maskvoje ir ypač Pamaskvėje netikėtai galėdavai aptikti didingų dvarų ir
įspūdingų asketišką, rūsčią Rusijos istorinę dvasią atspindinčių cerkvių
bei vienuolynų.
Man atrodė, kad tai – žiemos architektūra. Tvirtoves primenančių
cerkvių baltos sienos ir jų žali ar melsvi kupolai derėjo prie
gurgždančio sniego ir kaustančio šalčio. Vaizdas -- tarsi iš grafikos
kūrinio, įrėminto juodais plikų šimtamečių medžių kamienais.
Atėjo laikas, kai sovietinėje Maskvoje nelauktai pasijutau laisvas, gal
laisvesnis nei Vilniuje. Galbūt tai lėmė didmiesčio dvasia,
nenutrūkstami žmonių srautai ir keistą saugumą suteikiantis anonimiškumo
jausmas minioje.
Tai itin stipriai pajusdavai stalininės pompastikos kupinose metro
stotyse, jų šimtus metrų besitęsiančiuose koridoriuose, tarsi į bedugnę
garmančiuose gigantiškuose eskalatoriuose, kai stovėdamas minioje,
regėdavai priešinga kryptimi judančią begalinę anoniminių veidų
virtinę.
Kartais su kažkuo susidurdavai žvilgsniais, išvysdavai
asmenybės šviesą akyse ir išsiskirdavai, žinodamas, kad niekada daugiau
su šiuo simpatingu žmogumi nesusitiksi beribiame maskviečių vandenyne, o
jei net susitiksi, nepastebėjęs prasilenksi.
Girdėdamas lietuvių mėgiamą posakį, kad Maskva – didelis kaimas, ėmiau
sunkiai sulaikyti šypseną, manydamas, kad taip mąstant, ko gero, ir
Vilnių reikėtų laikyti kaimu, tik dar ir mažu.
Sovietinės Maskvos prisiminimai ir dabar įkvepia viltį, kad vis dėlto
Rusija nėra visai beviltiška šalis, joje visada buvo ir bus laisvę
mylinčių ir mokančių už ją kovoti, giliai mąstančių žmonių, tik jiems
nuolat tenka būti visuomenės mažuma, nekenčiama ir persekiojama
valdžios. Bet jie nesunaikinami, net ir smarkiai prispausti, vis
atsigauna, todėl ir vyksta vadinamieji Rusijos politiniai atšilimai.
Neišvengiamai vėl ateis tokie laikai, nors sunku pasakyti kada. Ir gal
tuomet net pagaliau liausis nuolatiniai Rusijos posūkiai atgalios.
Šokiai mirusiems vadams
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje dar buvo galima
manyti, kad sovietinė sistema kone amžina. Tuo metu rusų disidento
Andrejaus Amalriko knygoje „Ar išgyvens Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?“
(užuomina į G.Orwello „1984-ieji“) keliamas klausimas atrodė visiškai
fantastiškas. Su draugais svarstydavome, kad gal ateis naujas atšilimas,
režimas pamažu taps liberalesnis, bet kad žlugtų... Nedrįsome net
svajoti.
Vis dėlto Maskvoje pamažu tvenkėsi laukimo nuotaikos. Pirmiausia
stiprėjo viltys, kad kažkas turėtų keistis mirus gensekui L.Brežnevui.
O jis jau ėmė atrodyti kone nemirtingas -- tiek kartų buvo dingęs iš
televizijos ekranų ne vienai savaitei (jei L.Brežnevas galėdavo bent
krutėti, nebūdavo žinių laidos, kuri neprasidėtų kokiu nors jo
vaizdeliu), bet po kurio laiko vėl išnirdavo tarsi iš kapo.
Ir štai netrukus po 1982 metų Spalio revoliucijos minėjimo, kai
L.Brežnevas stovėdamas ant V.Lenino mauzoliejaus įrengtoje tribūnoje
atrodė kaip mumija, bet išsilaikė (ar buvo palaikytas) kokias tris
valandas, lapkričio 11-osios rytą, pakankamai ankstų, kad pagal
aspirantišką paprotį naktinėti dar miegočiau, staiga į mano kambarį
įsiveržė iš susijaudinimo degančiomis akimis Borisas Kondakovas ir
paskelbė: „Mirė Brežnevas – televizija visą laiką transliuoja „Gulbių
ežerą“! Greičiau įjunk „Šilelį“.
Tikrai, balerinos grakščiai šoko gulbes ir vis nebuvo jokių informacinių
pranešimų. Kai mirdavo koks politinio biuro narys (o jie devintojo
dešimtmečio pradžioje krito kaip lapai rudenį), keisdavo televizijos
programas, dingdavo iš ekranų visos linksmybės, bet kad valandą, antrą
trečią pleventų vien gulbės...
Supratome, kad šį kartą iš tiesų turėjo
kristi pats pats. Ir galiausiai televizijos diktorius dramatiškai
gedulingu balsu patvirtino tai, ką šurmuliavo jau visas bendrabutis: jis
mirė!
Keturioms dienoms buvome beveik įkalinti bendrabutyje. Mat visą Maskvos
centrą blokavo milicija ir kariškiai, metro traukiniai pravažiuodavo
nestodami centrines stotis. Kelis kvartalus aplink Kremlių sustingo
visas eismas, dideliu greičiu lakstė tik juodos „Volgos“, „Čaikos“ ir
„Zilai“ – šarvuoti griozdiški limuzinai, kurie vežiodavo aukščiausią
valdžią – politinio biuro narius, todėl sarkastiška Maskva šiuos
automobilius vadindavo „člienovozais“ (rusiškas žodis „narys“, turėjo ir
antrą reikšmę – „organas“).
Netoli Kremliaus esantis Žurnalistikos fakultetas, žinoma, buvo
uždarytas, nedirbo ir Valstybinė Lenino biblioteka, tad aspirantams
teliko spoksoti į televizorių ir spėlioti, kas keisis Sovietų Sąjungoje.
Logiška būtų buvę galvoti, kad nelabai kas keisis. Vis dėlto L.Brežnevas
net 18 metų valdė sovietinę imperiją ir, nors matėsi, kad į gyvenimo
pabaigą jis tebuvo groteskiškai garbinama iškamša, režimas visada rėmėsi
pirmuoju asmeniu. Tad kol jis sėdėjo soste, net jei bejėgis – jokių
permainų negalėjo būti, bet kai mirė, visi laukė ir spėliojo, kas bus
kitaip.
Artėjančių permainų jausmas
Žinia, kad naujuoju genseku tampa 69 metus einantis Jurijus Andropovas
nebuvo netikėta – vos prieš kelis mėnesius jis KGB vadovo postą iškeitė
į SSKP sekretoriaus ir tai suprasta, kaip ženklas, jog jis, ko gero, ir
bus L.Brežnevo įpėdinis.
Mano disidentiškai nusiteikę draugai pašiurpo, bet daugumos pažįstamų
rusų nė kiek nenugąsdino kagėbistų vado iškilimas į aukščiausią valdžios
postą, net, priešingai – nudžiugino.
Šį įstaiga kėlė beveik
dievobaimingą pagarbą, buvo gajus mitas, kad KGB – vienintelė
nekorumpuota organizacija, žinanti realią padėtį valstybėje ir turinti
intelektualinių jėgų prisiimti už ją atsakomybę. Girdėjau ne kartą
sakant: „Na, Andropovas bent įves tvarką“.
Labai greitai ir pamėgino. Pirmiausia žaibiškai nuo visų sienų dingo
visur Maskvos įstaigose kabėję L.Brežnevo portretai, o vietoj jų
J.Andropovo buvo prikabinėta gerokai mažiau. Įžymiojo pasaulio politinio
veikėjo, kaip buvo tituluojamas brangusis Leonidas Iljyčius, atminimą
tarsi vėjas nupūtė, vos tik jo karstas, staigiai nuleistas juostomis,
bilstelėjo į kapo duobę prie Kremliaus sienos.
Iš televizorių ekranų naujasis vadas jau taip neužgriuvo sovietinės
liaudies. Matyt, jam garbstymo pakako ir gerokai mažesnėmis porcijomis.
Ši permaina, nors realiai nieko nereiškė, nudžiugino net skeptiškai į
valdžios pasikeitimą žvelgusius maskviečius -- panegirika L.Brežnevui,
ordinų kabinimas ant jo maršalo munduro, prilaikant, kad nenugriūtų, jau
taip smarkiai visus užkniso, jog, atrodė, iš karto pasidarė geriau vien
nematant tokio farso.
Kitos permainos taip pat netruko ateiti, bet jos jau nemaloniai užkabino
net aspirantus, nors ir neprivalėjusius aštuonias valandas būti savo
darbo vietoje.
Prasidėjo ligtol neregėtas tikrinimo, ar žmonės darbo dieną dirba vajus.
Lietuvoje atsirito tik atgarsiai to, kas vyko Maskvoje.
Milicija ir draugovininkai stabdė žmones visur: gatvėse, autobusų ir
metro stotyse, kirpyklose, parduotuvėse, brovėsi net į pirtis ar kino
teatrus, kur nutraukdavo filmų rodymą ir tikrindavo dokumentus,
mėgindami išaiškinti, tuos, kurie tuo metu turėtų būti darbe.
Neįstengusius pagrįsti savo buvimo ne darbo vietoje asmenis galėdavo
nugabenti į milicijos skyrių ir jau tuomet laukdavo nemalonumai ir jų,
ir juos turėjusių kontroliuoti viršininkų.
Šios akcijos sutrikdė ir MVU bendruomenę. Vienas kitas drąsesnis net
traukė pečiais: „Kas čia darosi? Grįžta Stalinas?“. Bet pakako ir
teisinančių tokias valdžios priemones -- esą reikia daryti tvarką,
įvesti griežtą discipliną, nes po Stalino žmonės pernelyg ištižo,
išpaiko nuo liberalizmo, niekas dorai nedirba ir dėl to kyla visos
valstybės problemos.
Mąstantys rusai jautėsi prislėgti ir kalbėjo: „Vargšė šalis, jei jos
vadai mano, kad žlungančios ekonomikos problemas jie galės išspręsti,
tikrindami žmonių dokumentus“.
Šis tikrinimo vajus įsibėgėjo 1983-jų žiemą, neatlėgo pavasarį, bet
atėjus vasarai jau ėmė išsikvėpti, milicijos reidų į viešąsias erdves
sumažėjo. Ogi tai buvo bene ryškiausia J.Andropovo politinė iniciatyva.
Birželio pabaigoje, kaip juokavau, man pasitaikė proga pasimatyti su
J.Andropovu asmeniškai.
Einant į V.Lenino valstybinę biblioteką, prie vyriausybinės poliklinikos
(ten kabojo tik lentelė, kad tai kažkokia Sveikatos apsaugos
ministerijos įstaiga) staiga priešais išdygo keli augaloti,
kvadratiniais pečiais vyrukai -- pertvėrė šaligatvį, atkišę delnus,
sustabdė praeivius ir, nieko neaiškindami, paprašė: „Sustokite ir
palaukite minutėlę“.
Tuo pat metu pamačiau, kaip prie kelkraščio sustoja net kokie penki
vadinamieji „člienovozai“ – „Zilai“. Iš jų žaibiškai išvirto 15-20
tokių pat kvadratinių, vienodais juodais kostiumais vilkinčių vikruolių.
Žiūriu: iš pirmojo limuzino išsiropščia taip pat juodu kostiumu
vilkinti ir dar užsidėjusi tamsią skrybėlę aukšta žmogysta, nors buvo
karšta diena, kepino saulė.
Jį akimirksniu apstojo apsauginiai, bet stovėjau ne toliau kaip už
dvidešimties metrų, todėl iškart atpažinau: gensekas J.Andropovas. Jo
akis slėpė juodi akiniai, jis nesidairė į šalis, ėjo kiek nunarinęs
galvą, žiūrėdamas sau po kojomis.
Tačiau tai nebuvo eisena. Gensekas
slinko, lėtai ir atsargiai vilkdamas kojas. Apsauginiai jį būtų daug
greičiau pernešę suėmę už pažasčių. Nors iki poliklinikos tebuvo keli
žingsniai, kol J.Andropovas pasislėpė už durų, šiai procesijai prireikė
geros minutės.
Netrukus J.Andropovas visai dings iš viešosios erdvės, jį liausis rodyti
televizijos ekranuose, tik vis įvairiomis progomis minima jo pavardė
kurs įspūdį tarsi gensekas jau būtų virtęs kažkokia virš žmonių
sklandančia dvasia.
Eidamas pro likusius stovėti prie poliklinikos durų kelis apsauginius,
žinoma, to dar nenumaniau, nežinojau, kad vos po pusmečio, kai jau būsiu
grįžęs į namus, rengiantis naujoms laidotuvėms vėl bus šokamas „Gulbių
ežeras“.
Buvo tik viltingas jausmas, kad artėja kažkas svarbaus.