Netoli Varšuvos centro esančiame Žolibožo privačių namų rajone perstatyti ir atnaujinti pastatai stovi šalia būstų, nesikeičiančių nuo prieškario laikų. Viename iš tokių senų namų, nuo gatvės beveik aklinai medžiais, krūmais ir vijokliais paslėptame, gyvena pensininkė Bogumila Olech – generolo Lucijano Želigovskio anūkė.
Prieš kelis dešimtmečius šis didelis trijų aukštų namas, kurį generolas prieškariu pasistatė paėmęs paskolą iš banko, skambėjo nuo šurmulio. Čia buvo įsikūrusios vienintelių dviejų generolo anūkių – Bogumilos bei dvejais metais jaunesnės Anios šeimos.
Vėliau anūkių vaikai sukūrė savo šeimas ir išsikraustė, Ania mirė, tad dabar name labiau girdisi keturių nedidelių šuniukų keliamas triukšmas nei žmonių kalbos. Tiesa, čia gyvena dar du asmenys – B.Olech vyras Kazimierzas bei svainis, tačiau abu yra gerokai pasiligoję ir į kiemą retai išeina.
B.Olech prikalbinti pokalbio nėra lengva, nes ji yra vienos ligonius namuose globojančios organizacijos aktyvistė ir daug metų visą laisvalaikį aukoja kitiems. Dėl to ir šis pokalbis pavirto keliais susitikimais, nes namų šeimininkei vis pritrūkdavo laiko ilgam pokalbiui.
– Spalio 9 dieną suėjo 95 metai, kai jūsų senelio Lucjano Želigovskio vadovaujami lenkų kariai užėmė Vilnių. Ši data Lietuvoje prieš karą kėlė itin daug aistrų, o ir dabar dėl jos nemažai ginčijamasi. Ar po senelio mirties jūsų namuose ši data buvo minima ar švenčiama?
– Ne, tikrai ne. Neminėjome nei generolo gimimo, nei mirties metinių ar kokių kitokių su juo susiijusių įvykių. Vienintelė istorinė data, kurią namuose kasmet minėdavome, buvo 1944 metų Varšuvos sukilimo pradžia.
Tėvai buvo pogrindinės „Armija Krajowa“ nariai ir dirbo sukilėlių ligoninėje Žolibože, kuriai tėvas, chirurgas, net vadovavo. Kasmet rugpjūčio pirmą nešdavome gėles ir žvakes prie jų bendražygių kapų, kuriuos, aišku, aplankydavome ir per mirusiųjų dieną.
Tėvai buvo labai atsidavę medikų profesijai, tad gilintis į prieškario istoriją nelabai turėjo laiko. Galbūt apie tai namuose nediskutavo ir todėl, nes norėjo mus apsaugoti nuo pavojingų temų, mat sovietinė valdžia perašinėjo istoriją ir kai kurie įvykiai iš vadovėlių buvo išbraukiami. Nei mokykloje, nei universitete apie Vilniaus užėmimą nebuvo diskutuojama.
– Vis dėlto sunku patikėti, kad 1920-ųjų įvykiai jūsų nedomino, kad į juos nesigilinote.
– Tiesą sakant, aš ir dabar nesu patikima pašnekovė kalbėti apie generolo praeitį, pažiūras ir Vilniaus operaciją. Abu su seserimi turėjome visiškai kitokių mus užvaldžiusių aistrų. Sesuo buvo muzikė, o mane pakerėjo ornitologija ir biologija.
Dirbau mokslų akademijos institute, dalyvavau įvairiuose tyrimų projektuose, važinėjau po pasaulį į konferencijas. Tik tai mane domino. Sesers vyras irgi buvo mokslininkas biologas, o mano vyrą visiškai užvaldė kalnai, jo mintys sukosi tik apie alpinizmą.
– Nors ir nelaikote savęs nei generolo biografijos, nei Vilniaus įvykių žinove, tačiau vis tiek turbūt turite susidariusi savo nuomonę apie senelį. Kokia ji?
– Tėvai bei kiti generolą artimai pažinoję asmenys sakė, kad L.Želigovskis buvo labai kuklus, stengėsi būti sąžiningas, teisingas. Jį labai mylėjo paprasti kareiviai, nes generolas jaunystėje patyrė daug nepriteklių ir labiau mėgo ne vadų, o eilinių kareivių, su kuriais dažnai kartu valgydavo ir miegodavo, draugiją.
Daug kas giria senelio karinius sugebėjimus, pasiekimus carinėje bei Lenkijos armijoje. Man atrodo, kad jo atminimą nepelnytai aptemdė žygis į Vilnių, nes senelis buvo vien karinių įsakymų vykdytojas. Jisai sąžiningai įvykdė Lenkijos kariuomenės vado Jozefo Pilsudskio nurodymą.
– Lietuvos istorikų požiūris dėl Vilniaus užėmimo skiriasi nuo lenkų. Tačiau L.Želigovskio biografijoje – ne tik žygis į Vilnių. Per karą pasitraukęs į Londoną jisai ėmė propaguoti slavų tautų vienybės idėjas, o vėliau ėmė sveikinti sovietinę Lenkiją ir panoro čia grįžti gyventi.
Taip generolas užsitraukė tautiečių emigrantų ir opozicijos Lenkijoje kritiką. Ar jums nėra apmaudu, kad senelio vardu nėra pavadinta jokia gatvė Varšuvoje, nestatomi jam paminklai?
– Šiemet viename mieste jau atsirado generolo vardu pavadinta gatvė, o neseniai buvo išleista ir jo biografija.
Šiaip man visada apmaudu, kai girdžiu senelį kritikuojant. Esu įsitikinusi, kad tai buvo geras, kilnus žmogus, kuriuo buvo pasinaudota. Generolas nebuvo išsilavinęs, nemokėjo anglų kalbos, tad emigracijoje Londone jis pasijuto atstumtas, izoliuotas. Generolas neslėpė nusivylimo, kad Vakarų valstybės netesėjo pažado ir nepadėjo Lenkijai, kai šią užpuolė Rusija.
Be to, tuo metu jisai buvo labai senas ir galbūt neadekvačiai vertino įvykius, dėl to ir ėmė aukštinti slavų vienybę, simpatizuoti Maskvai. Tai patiko pokarinei Lenkijos valdžiai ir ši ėmė jį kviestis, bet senelis mirė 1947 metais, besiruošdamas grįžti Varšuvą.
– Kartą teko stebėti įdomią diskusiją, kurioje kartu su jumis dalyvavo ir generolo Kazimiero Ladigos, 1920 m. nesėkmingai vadovavusio Lietuvos kariuomenės gynybai nuo lenkų puolimo, anūkas varšuvietis Jaroslawas Ladyga. Jisai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybė privalėtų atsiprašyti lietuvių tautos už Vilniaus užgrobimą, o jūs tam nepritarėt. Kodėl?
– Nesu nei politikė, nei istorikė, nesu išnagrinėjusi to laikmečio peripetijų, tačiau man atrodo, kad L.Želigowskio nereiktų kaltinti. Jis užaugo netoli Vilniaus, nebuvo kažkoks atvykėlis iš svetur, tad J.Pilsudskio pasiūlymas žygiuoti į miestą, kuriame lietuvių buvo vos keli procentai, jam neatrodė agresija.
Žinau, kad lietuviai mano kitaip, bet ar yra prasmė atsiprašinėti po tiek metų. Ir dar atsiprašinėti man, nieko su tais įvykiais neturinčiai bendro?
Mano gyslomis teka lenkiškas, lietuviškas, rusiškas bei vokiškas kraujas. Nesu nacionalistė, man svarbiausias žmogiškumas. Manau, kad toks buvo ir senelis.
Beje, L.Želigovskio sesers Ernestinos vyras buvo lietuvis – Petras Kaziūnas. Juodu rusai išvežė į Sibirą, perskyrė, tad P.Kaziūno tolesnis likimas yra nežinomas. Ernestinai pavyko prisijungti prie Rusijoje suformuotos lenkų generolo Wladyslawo Anderso armijos ir vėliau emigruoti į Londoną.
– Gal kuris iš vaikų ar anūkų yra kariškis ar politikas, istorikas, kaupia informaciją apie generolą?
– Ne. Duktė Marija dirba terapeute Jungtinėje Karalystėje. Vyresnysis sūnus Marcinas yra architektas, tai jo pasaulis. Jaunesnį sūnų Rafalą, kompiuterinės grafikos specialistą, visiškai užvaldė budizmas. Jisai šiuo metu yra vienas iš Lenkijos deimantinio kelio budistų bendruomenės vadų.
Beje, Rafalas vienu metu dažnokai lankėsi Lietuvoje, mat vadovavo budizmo centro Stupkalnyje statybai. Turėjau viltį, kad vienas iš anūkų taps istoriku, tačiau atrodo jį jau perviliojo informatika. Kitą anūką, Marianą, užvaldė kinų kalba ir literatūra.
– Jūsų namuose teko sutikti lenkų, kilusių iš Lietuvos. Ar tai atsitiktinumas, ar specialiai buriatės draugystei su to krašto žmonėmis?
– Tikrai ne atsitiktinumas. Aš visada suklūstu, išgirdusi Varšuvoje ką nors tariant raidę L kietai, kaip kad sako Lietuvos ar Baltarusijos tuteišiai ir kaip kalbėjo mano tėvai. Man tų vietų žmonės atrodo nuoširdesni, paprastesni, traukia prie jų.
Varšuvoje turiu kelias geras drauges, kilusias iš Vilniaus krašto – Marią Misiurewicz ir Krystyną Malkowską. Pirmosios tėvas Jozefas Swiecickis prieškariu redagavo laikraštį „Kurier Wilenski“, o antrosios tėvas Wladyslawas Malskis buvo tapęs Lenkijos senatoriumi.
– Pažinojote ir nuo Kėdainių kilusį teisės mokslų daktarą, seimūną, rašytoją Stanislową Stomą. Mokslininkas sovietmečiu buvo tapęs savotišku katalikiškosios inteligentijos lyderiu, vadovavo opozicinei katalikų frakcijai „Znak“ Seime. Kuo jums buvo svarbi ši draugystė?
– Mano pažiūrų formavimuisi S.Stoma turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Su profesoriaus šeima susipažinau per jų sūnų, kuris dar mokykloje aistringai susidomėjo ornitologija. Buvau pakviesta į jų namus ir labai susidraugavau tiek su profesoriumi, tiek su jo žmona.
Profesorius padėjo man perprasti senelio generolo žygį į Vilnių, komplikuotus lietuvių ir lenkų santykius. S.Stoma visada pagarbiai kalbėjo apie lietuvius, mokė žmones vertinti ne kaip bendrą masę, o kiekvieną individualiai.
Jo dėka susipažinau su veikliais katalikais pasauliečiais, pati tapau religingesnė ir galų gale pasinėriau į rūpybą sergančiais. Ligonių priežiūra man tapo svarbi iš dalies ir dėl savigraužos, kad dėl svarbios kelionės negalėjau rūpintis mirštančia mama.
– Ar Lietuvoje dažnai lankotės, ar pramokote mūsų kalbos?
– Kalbos nepramokau. Namuose lietuviškai niekas nešnekėjo, o Vilniuje pirmą kartą buvau tik 1971 metais grįždama iš ornitologų konferencijos Rygoje. Išlipau iš traukinio trumpam ir nuėjau paieškoti namo, kuriame anksčiau gyveno tėvas.
Paskui dar kelis kartus Vilniuje trumpai lankiausi, o rimtai miestą pažinti pradėjau vėliau, kai jį man apsiėmė aprodyti slaugos bičiulės vienuolės.
– Kaip pašnekovai Lietuvoje reaguoja, kai sužino, jog esate L.Želigovskio duktė?
– Tuo nesigiriu, nors kartais ir pasisakau. Aš bendrauju su kalbančiais lenkiškai, tad žinau tik vietos lenkų reakciją.
Vieni pašnekovai ima į mane žiūrėti susižavėję, tačiau kai kurie sušnibžda, kad kalbėčiau tyliau. Tai tarsi liudija, kad lietuvių ir lenkų santykiai dar nėra atviri ir geri.
– Ir jums tada vėl būna apmaudu?
– Taip. Man būna apmaudu dėl daug ko. Dėl to, kad ne visi lietuviai geranoriškai žiūri į vietos lenkus, nesupranta jų lūkesčių. Apmaudu ir dėl to, kad kai kurie į Vilnių atvykę lenkų turistai, net dvasiškiai, elgiasi priešiškai, nacionalistiškai.
Mane liūdina žmonių šovinizmas, pseudopatriotizmas, žeminantis požiūris į kitų tautybių, kitų religijų atstovus. Taip neturėtų būti, nes reikia mylėti ir gerbti tiek savo tautiečius, tiek atvykėlius iš svetur.
Šiuo metu ypač skaudu klausytis kraštiečių raginimų neįsileisti karo pabėgėlių iš Sirijos. Aš visada stengiuosi į kitą asmenį žiūrėti pagarbiai, su meile, ir tikiuosi, kad visi taip galim elgtis – žmonės tarpusavyje, tautos su tautomis.
