Nobelio premijos, kurios sulaukė daugiausiai kritikos

Premijas įsteigęs Alfredas Nobelis paliko labai neaiškias instrukcijas, kaip išrinkti nugalėtojus, todėl Stokholme ir Osle susirinkusios komisijos turi labai daug erdvės interpretacijai.

Pirmadienį prasidėjus Nobelių maratonui prisimenami ir prieštaringai vertinami apdovanojimai

1935 metų Nobelio taikos premija buvo apdovanotas Vokietijos pacifistas ir rašytojas Carlas von Ossietzky, kurį naciai įkalino už slapto šalies ginklavimosi paviešinimą.

Dabar retas abejotų tuo, kad C.Ossietzky reikėjo pagerbti premija. Tačiau tuomet apdovanojimas buvo sutiktas labai priešiškai. Kalbėta, kad tokiu būdu kišamasi į Vokietijos vidaus politiką ir provokuojamas nacistinis režimas.

Du apdovanojimų komiteto nariai atsistatydino, o Norvegijos karališkoji šeima net nedalyvavo apdovanojimo ceremonijoje. Panašu, kad juos tam spaudė šalies vyriausybė, kuri baiminosi Vokietijos atsako.

Apdovanojimas įsiutino ir fiurerį. Adolfas Hitleris ne tik neleido C.Ossietzky atsiimti prizo, bet ir uždraudė visiems vokiečiams šią premiją.

1970 metais literatūros premija buvo suteikta Aleksandrui Solženicynui. Sprendimas Šaltojo karo įkarštyje pagerbti sovietų disidentą tikrai turėjo įžiebti kibirkščių, nors komisijos nariai visada pabrėžė besiremiantys tik literatūriniais nuopelnais.

Sovietinių lagerių žiaurumus atskleidęs A.Solženicynas buvo laikomas režimo priešu. Maskva premiją pavadino nusikalstamu veiksmu.

Rašytojas nusprendė nevykti atsiimti premijos, kadangi baiminosi, kad vienąkart išvykus iš Sovietų Sąjungos jis nebebus įleistas atgal.

Tačiau galiausiai apdovanojimą jis gavo po keturių metų, kai nusprendė emigruoti.

1973 metais taikos premiją pasidalino JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris ir Šiaurės Vietnamo lyderis Le Duc Tho. Jie apdovanoti už pastangas užbaigti karą Vietname, tačiau ši premija tapo viena labiausiai ginčytinų per visą istoriją.

Le Duc Tho atsisakė priimti šį apdovanojimą, o H.Kissingeris už jį tai padaryti paprašė ambasadoriaus Norvegijoje. Už taiką apdovanotų vyrų kariuomenės Vietname kovėsi dar trejus metus.

Premija buvo labai kritikuojama, ypač tų, kurie smerkė JAV įsikišimą į Vietnamo karą ir siejo su juo H.Kissingerį.

Du Norvegijos Nobelio komiteto nariai atsistatydino protestuodami.

Šimtai protestuotoj surengė protestą Stokholme 1976 metais, kai žymus ekonomistas Miltonas Friedmanas atvyko atsiimti savo Nobelio ekonomikos premijos.

M.Friedmanas buvo laisvosios rinkos šalininkas, anot kurio pagrindinis valdžios uždavinys yra stabilizuoti pinigų pasiūlą.

Jo pažiūros buvo prieštaringai vertinamos tų, kurie manė, kad valdžia turėtų turėti vaidinti didesnį vaidmenį ekonomikoje.

Kairiuosius protestuotojus taip pat papiktino M.Friedmano vizitas į Čilę, kur, kaip jie teigia, ekonomisto teorijas įkvėpė diktatoriaus Augusto Pinocheto režimas.

1994 metais Nobelio taikos premija buvo įteikta palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui ir Izraelio politikams Yitzhakui Rabinui bei Shimonui Peresui. Ja tikėtasi paskatinti taikos procesą Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau šios pastangos visiškai neatsipirko. Derybos dėl paliaubų sugriuvo, o Y.Rabiną kitais metais nužudė kraštutinis nacionalistas, kuriam užkliuvo jo dalyvavimas taikos procese.

Komiteto sprendimas buvo prieštaringas nuo pat pradžių. Teisėjas Kaare Kristiansenas atsistatydino tikindamas, kad negalima apdovanoti Y.Arafato, kurį pavadino teroristu.

Kita komisijos narė vėliau apgailestavo, kad negalima atšaukti S.Pereso apdovanojimo dėl Izraelio antpuolių.

„Kokia Elfriede?“ – taip reagavo daugelis, kai 2004 metais Švedijos akademija Nobelio literatūros premija apdovanojo Austrijos feministę Elfriede Jelinek.

Beveik nežinoma už vokiškai kalbančio pasaulio ribų rašytoja buvo pasirinkta dėl „muzikinės balsų tėkmės“ savo novelėse ir pjesėse.

Akademija sulaukė kritikos, kad premiją E.Jelinek suteikė dėl jos kairiųjų pažiūrų, tačiau atmetė, kad tai galėjo būti politinis sprendimas.

Tačiau ne visi komisijos nariai sutiko dėl jos kūrinių. Vienas teisėjas atsistatydino apibūdinęs jos darbus kaip „tekstų masę, kuri suplakta be menkiausio meninės struktūros ženklo“.

Barackas Obama JAV prezidento poste dar nebuvo nė metų, kai 2009 metais komitetas nusprendė jam įteikti prestižinę Nobelio taikos premiją.

Šis sprendimas taip pat sulaukė daug kritikos ir pajuokos. Pokštauta, kad B.Obama gavo apdovanojimą už tai, kad nėra savo pirmtakas Georgas W.Bushas, kuris didžiojoje Europos dalyje buvo labai nemėgiamas.

Nobelio komiteto teisėjai tikino, kad prezidentas ir taip jau nuveikė daug dėl tarptautinės diplomatijos ir branduolinio nusiginklavimo.

Bet net ir jie pastebėjo, kad B.Obama neparodė didelio džiaugsmo atsiimdamas apdovanojimas. Komisijos nariai vėliau pripažino, kad nesitikėjo tokios neigiamos reakcijos net ir tarp B.Obamos rėmėjų.

2011 metų Nobelio medicinos premija Jules'ui Hoffmanui, Bruce'ui Beutleriui ir Ralphui Steinmanui būtų nesulaukusi jokio atgarsio, jeigu ne vienas faktas. R.Steinmanas mirė vos prieš tris dienas iki apdovanojimo paskelbimo.

Pagal Alfredo Nobelio statutą premijos negali būti teikiamos po mirties. Jeigu laureatas miršta po premijos paskelbimo, bet prieš tai, kai gali atsiimti aukso medalį, jo premija galioja.

Tačiau tai buvo kitokia situacija. Komitetas nežinojo, kad Niujorko Rockefellerio universiteto mokslininkas mirė dar prieš paskelbiant apie premiją.

Surengę neeilinį susitikimą Nobelio komisijos nariai nusprendė padaryti išimtį ir apdovanoti R.Steinmaną, nes manyta, kad jis yra gyvas. Už tyrėją premiją atsiėmė jo žmona.

Vienas iš labiausiai kritikuojamų Nobelio taikos premijos aspektų yra tai, kad Mahatma Gandhis niekada nebuvo ja apdovanotas.

Kritikų teigimu, sunku įsivaizduoti bet kurią kitą modernios istorijos asmenybę, kuri geriau įkūnytų taikų pasipriešinimą nei Indijos nepriklausomybės lyderis.

M.Gandhis buvo nominuotas penkis kartus, tačiau nė karto nelaimėjo.

Nobelio komitetas vėliau pripažino, kad taip buvo padaryta spraga, o jo pirmininkas 1989 metais, pristatydamas apdovanojimą Dalai Lamai, pagerbė ir M.Gandhį.