L.Z.Jecsas miegojo saugiajame ligoninės kambaryje, kai apie 2 val. nakties jį staiga pažadino netoliese įvykusio sprogimo griausmas. Iš pradžių jis nesusigaudė, kas vyksta, nes per paskutinę savaitę ligoninėje dirbantys gydytojai dažnai girdėdavo bombardavimus ir sprogimus, tačiau jie visad griaudėdavo gerokai toliau.
Vis dėlto šis sprogimas buvo kitoks: jis įvyko žymiai arčiau ir nuskambėjo gerokai garsiau. Gydymo įstaigoje kilo sąmyšis, o ore sklandė dulkės. Kol visi bandė išsiaiškinti, kas nutiko, pasigirdo daugiau sprogimų.
Praėjus maždaug 20 ar 30 minučių L.Z.Jecsas išgirdo, kaip kažkas šaukė jo vardą. Tai buvo vieno iš slaugų, kuris dirba greitosios pagalbos palatoje, balsas. Vyro ranka buvo labai rimtai sužalota, o kūnas pasruvęs krauju ir nusėtas žaizdomis.
„Tuo metu aš tiesiog nesugebėjau suvokti kas dedasi. Akimirką tiesiog stovėjau sustingęs nuo patirto šoko“, – kalbėjo L.Z.Jecsas.
„Sužalotas vyras šaukėsi pagalbos. Patalpoje, kuri yra skirta pasislėpti nuo išpuolių, mes laikome šiek tiek būtinų medicininių reikmenų, bet morfino palengvinti jo skausmui ten nebuvo, tad padarėme – ką galėjome“, – pasakojo slaugas.
„Negaliu tiksliai pasakyti kiek laiko praėjo, kol bombardavimas liovėsi, galbūt pusvalandis. Kartu su projektų vadovu išėjome apsižvalgyti ir pažiūrėti, kas nutiko“, – istoriją tęsė jis.
„Mes išvydome sunaikintą ligoninę skendinčią liepsnose. Nežinau, ką pajutau – buvau sukrėstas. Pradėjome ieškoti išgyvenusiųjų. Kai kurie iš jų jau buvo spėję pasiekti vieną iš saugiųjų kambarių.
Vienas po kito pasirodė žmonės. Daugybė išgyvenusiųjų buvo sužeisti, tarp jų ir mūsų kolegos bei pacientų prižiūrėtojai“, – šiurpia patirtimi dalinosi L.Z.Jecsas.
„Mes bandėme pažiūrėti, kas dedasi viename iš degančių pastatų. To, ką ten išvydome – aš negaliu nusakyti. Tiesiog nėra žodžių, kurie galėtų apibūdinti tą košmarą: intensyvios priežiūros skyriuje šeši pacientai degė savo lovose“, – apie siaubingą reginį kalbėjo slaugas.
Tuomet jie ėmė ieškoti darbuotojų, kurie turėjo būti operacinėje. Vaizdas ten taip pat buvo šiurpus: vidurį griuvėsių ant operacinio stalo gulėjo pacientas. Vis dėlto ten dirbusiems MSF nariams pavyko pasprukti į saugią vietą.
„Laimei, greta buvusio stacionaro bombos nepalietė. Paskubomis jį patikrinome, kad įsitikintume, jog visi žmonės ten liko saugūs. Šalia buvusiame bunkeryje taip pat niekas nebuvo sužalotas.
Tuomet grįžome atgal į savo biurą, kur laukė daug sužeistų ir vaitojančių pacientų.
Ten dėjosi tikras pragaras. Turėjome tuoj pat suorganizuoti kaip elgtis ištikus šiai nelaimei ir patikrinti, kurie daktarai išgyveno bei galėjo teikti pagalbą.
Vienam iš savo gydytojų atlikome skubią operaciją. Deja, jis mirė ten pat – ant stalo. Padarėme geriausia ką galėjome, tačiau to nepakako.
Visa situacija buvo labai sudėtinga. Matėme, kaip žūsta mūsų kolegos. Vaistininko, su kuriuo dar praėjusią naktį kalbėjau ir planavau atsargas, gyvybė užgeso mūsų biure“, – pasakojo L.Z.Jecsas.
Pirmomis akimirkomis siautėjo visiškas chaosas. Vis dėlto išgyveno pakankamai personalo narių, kad galėtume suteikti pagalbą visiems, kurių žaizdos buvo pagydomos. Bet buvo per daug žmonių, kuriems mes negalėjome padėti.
Kažkaip, viskas buvo labai aišku. Mes tiesiog teikėme pagalbą žmonėms, kuriems jos reikėjo ir nepriiminėjome jokių sprendimų: kaip mes galėtume ką nors nuspręsti vyraujant tokiai baimei ir chaosui?
Kai kuriems iš mano kolegų patirtas šokas buvo per stiprus, tad jie tiesiog negalėjo nustoti verkti. Bandžiau paskatinti kitus darbuotojus jiems padėti, kad šie jų dėmesį ir mintis nukreiptų kur nors kitur nuo pairto siaubo.
Bet keli iš jų buvo tiesiog per stipriai sukrėsti, kad galėtų ką nors daryti. Matyti, kaip suaugę žmonės, tavo draugai, nesuvaldomai rauda – tikrai nelengva“, – skausmingą pasakojimą tęsė vyriškis.
„Čia dirbu nuo gegužės. Teko išvysti tikrai daug sudėtingų medicininių situacijų. Bet, kai nukentėjusieji yra tavo bendradarbiai ir draugai – visiškai kas kita.
Tai žmonės, kurie daug mėnesių dirbo išsijuosę, o paskutinę savaitę – be paliovos. Jie negrįždavo namo, nesusitikdavo su savo šeimomis, tiesiog dirbo ligoninėje, kad padėtų žmonėms, o dabar jie negyvi. Šie žmones buvo draugai, artimi draugai. Man trūksta žodžių – tai nenupasakojama.
Ši ligoninė kelis mėnesius buvo mano darbovietė ir mano namai. Taip – tai tik pastatas. Bet tuo pačiu ir daug daugiau. Tai medicininė pagalba Kundūzui, kurios dabar nebėra.
Tai visiškai nepateisinama. Kaip tai galėjo nutikti? Kokia iš to nauda? Sunaikinti ligoninę ir tiek daug gyvybių, dėl nieko. Aš šiam incidentui negaliu rasti tinkamų žodžių“, – užbaigė L.Z.Jecsas.
