Prieš balsavimą bemaž visos apklausos pranašavo, kad penkerius metus opozicijoje mindžikavę centro kairieji sugrįš į valdžios Olimpą – jei tik sugebės rasti partnerius koalicijai sudaryti.
Tačiau milijonai rinkėjų gegužės 7-ąją nusprendė kitaip – triumfavo konservatoriai ir jų lyderis Davidas Cameronas.
Leiboristai liko prie suskilusios geldos. 650 vietų Vestminsterio parlamente „raudonieji“ gavo vos 232 vietas.
Tai blogiausias rezultatas nuo pat 1983-iųjų, kai leiboristus buldozeriu pervažiavo nesustabdoma konservatorių lyderė Geležinė Ledi Margaret Thatcher.
Pagal nerašytą, bet itin tvirtą britų politinio gyvenimo tradiciją praėjus vos kelioms valandoms po šiųmetinio fiasko nusirito Leiboristų partijos vadovo Edo Milibando galva. O jam atsistatydinus buvo iškart paskelbta naujo vedlio paieška.
Kaip ir buvo tikėtasi, į kovą stojo trys „įprasti įtariamieji“. Yvette Cooper, Liz Kendall ir Andy Burnhamas – visi šie sunkiasvoriai kandidatai per savo politinę karjerą jau yra ragavę valdžios.
Žemesnio rango ministrų postus jie užėmė dar Tony Blairo ar Gordono Browno valdymo metais, o pastaruosius penkerius metus ši trijulė įėjo į opozicinį šešėlinį kabinetą.
Visi trys priklauso moderniam centristiniam „Naujųjų leiboristų“ judėjimo sparnui.
Nors nė vienas jų nepasižymi ypatingu žavesiu, šiuos veidus politiniu šalies gyvenimu besidomintys britai ekranuose mato jau daugiau nei dešimtmetį.
Tačiau jau gegužę kaip Pilypas iš kanapių – posakis, beje, tinka ir tiesiogiai, nes kandidatas prisipažino ne kartą rūkęs „žolę“ – atsirado ketvirtasis pretendentas.
Juo tapo partijos veteranas, užkietėjęs socialistas ir pacifistas 66 metų parlamentaras Jeremy Corbynas.
Lažybininkai tiki sėkme
Valdžios niekada nesiekusio autsaiderio, „senojo leiboristo“ J.Corbyno kandidatūrą prastūmė būrys kairuoliškų parlamentarų, norėjusių įžiebti kibirkštį partijos lyderio rinkimuose.
Bet planas panaudoti atvirą kapitalizmo priešą debatams pagyvinti dabar virto dideliu galvos skausmu patiems šios idėjos autoriams.
Mat J.Corbynas per kelis mėnesius sugebėjo paneigti absoliučiai visų politologų prognozes: iš visiško politinio nulio jis tapo šių lenktynių lyderiu.
Dar gegužę visos britų lažybų kontoros J.Corbyno galimybes tapti antrosios pagal dydį Jungtinės Karalystės politinės jėgos vadovu vertino itin skeptiškai.
Bet dabar aiškėja, kad gegužę už „tamsųjį arkliuką“ J.Corbyną vos vieną svarą sterlingų pastatę drąsuoliai rugsėjo 12-ąją – leiboristų lyderio rinkimų dieną – greičiausiai galės atsiimti net 200 kartų didesnę sumą.
Nors 600 tūkst. Leiboristų partijos narių ir registruotų individualių rėmėjų balsuoti dar tik ruošiasi, viena lažybų kontora jau šią savaitę nusprendė išmokėti laimėjimus tiems, kurie gegužę ir birželį patikėjo J.Corbyno sėkme.
Bendrovė „Paddy Power“ dabar iš viso išmokės mažiausiai 100 tūkst. svarų įžvalgiausiems klientams, sugebėjusiems nuspėti „netikėčiausią pokytį šiuolaikinėje politinių lažybų istorijoje“.
Nėra abejonių – J.Corbyno kampanijos sėkmė fenomenali.
Naujausių apklausų duomenimis, Leiboristų partijos nariai ir rėmėjai kairuolišką veteraną ketina remti dvigubai aktyviau nei bet kurį kitą iš trijų pretendentų.
Už J.Corbyną savo balsus žada atiduoti net 53 proc. rinkėjų, už A.Burnhamą – 21 proc., už Y.Cooper – 18 proc., o už L.Kendall – vos tik 8 proc.
Vargu ar verta stebėtis, kad kairuolis socialistas yra itin populiarus tarp britų profsąjungų narių, tradiciškai turinčių balso teisę leiboristų lyderio rinkimuose.
Net 67 proc. šio partijos sparno narių remia J.Corbyną.
Tačiau net ir partijos nariai, neturintys nieko bendra su profsąjungomis, mato politiką savo vadovu: 49 proc. remia būtent jį, o ne T.Blairo ir G.Browno idėjomis esą persismelkusį A.Burnhamą.
Aktyviai veikė internete
Nors pats J.Corbynas jau įžengęs į pensinį amžių, jo komanda nebijo šiuolaikinių iššūkių: per kampaniją sumaniai naudotasi kibernetiniais politinio aktyvizmo įrankiais.
„Facebook“, „Twitter“, „Instagram“, „YouTube“ ir kitose platformose J.Corbyno vardas buvo minimas penkis kartus dažniau negu kitų trijų kandidatų.
Be to, britiškąjį internetą užkrėtė šaukinys „JezWeCan“ („Su Jeremy galime nugalėti“) – taip primenamas garsusis JAV prezidento Baracko Obamos rinkimų kampanijos šūkis „Yes We Can“. O trys likę konkurentai tenkinosi įprastais susitikimais su rinkėjais ar interviu tradiciniams laikraščiams, televizijai ar radijui.
Rinkimų kampaniją įelektrinęs J.Corbynas netgi sugebėjo patraukti tų britų, kurie iki šiol nė nemanė stoti į Leiboristų partiją, dėmesį – vos per du mėnesius registruotais partijos rėmėjais panoro tapti daugiau nei 120 tūkst. žmonių.
Tiesa, į partijos rėmėjų gretas galima įstoti itin lengvai. Tereikia užpildyti trumpą anketą internete ir sumokėti tris svarus – tiek Londone kainuoja puodelis kapučino.
Leiboristų partijos centrinėje būstinėje netgi yra kilę įtarimų, kad tarp šimtatūkstantinės naujų narių ir rėmėjų minios yra nemaža dalis pasislėpusių konservatorių ir kitų dešiniųjų.
Kad jie balsuosią būtent už antikapitalistą J.Corbyną, taip nustumdami visą partiją į kairįjį politinio gyvenimo pakraštį.
Bet kad ir kaip siunta partijos vadovybė, kurią sudaro nuosaikūs ar net dešiniojo sparno leiboristai, J.Corbyno populiarumas pranoksta visus lūkesčius.
Nepriklausoma rinkėjų Londone apklausa parodė, kad net 46 proc. sostinės gyventojų pasirinktų būtent jį, o ne A.Burnhamą, kurį remia vos 21 proc.
Į favoritą J.Corbyną teigiamai žvelgia anaiptol ne vien jaunimas arba profsąjungininkai. Juo pasitiki ir už jį balsuotų pensininkai, didesnes nei vidutinės pajamas gaunantys asmenys, netgi rinkėjai, įprastai balsuojantys už liberaldemokratus ar populistus iš Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos.
Pakeltų mokesčius turtuoliams
Kampanijos, kuri baigėsi praėjusią savaitę, metu J.Corbyno rinkimų štabas akcentavo kandidato kuklumą ir taupumą.
Šiuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje nuolat apkarpomos biudžetinės išlaidos socialinei rūpybai, J.Corbynas nepriekaištingai tvarkosi su mokesčių mokėtojų pinigais.
Mat jau 10 metų iš eilės šis leiboristų parlamentaras yra savotiškas čempionas. Iš visų 650 Bendruomenių Rūmų narių jis nuolat yra mažiausiai išlaidaujantis politikas.
Londono Islingtono apygardai atstovaujantis J.Corbynas nekiša nagų prie jam teisėtai priklausančių pinigų transporto ar kanceliarinėms išlaidoms.
Jis taip pat samdosi bene patį kukliausią biurą.
„Nevalia užmiršti, kad tai – mokesčių mokėtojų lėšos“, – tokią taisyklę sau ir savo padėjėjams yra nustatęs J.Corbynas.
Vis dėlto kairuoliška jo ideologija valstybiniu lygiu visiškai skirtinga. „Corbynomikos“ principai remiasi žinoma socialistine aksioma – valstybė turi didinti mokesčius turtingiesiems ir plėsti savo įtaką ekonomikoje.
Kokie konkretūs būsimo leiboristų lyderio planai didžiojoje politikoje?
Pirmiausia jis atmestų dabartinę konservatorių vado ir premjero D.Camerono biudžeto karpymo politiką.
„Tai politinis dešiniųjų pasirinkimas, o ne ekonominė būtinybė. Leiboristų vyriausybė skolintųsi, kad investuotų į nacionalinius projektus. „Corbynomika“ reikštų pinigų spausdinimą tam, kad juos atiduotume ne į bankų seifus, o žmonėms“, – tvirtina J.Corbynas.
Jis mokesčius turtuoliams pakeltų daugiau kaip 50 proc., nors viršutinių ribų dar nenurodo.
„Tikiu, kad turtingi žmonės pasiruošę mokėti didesnius mokesčius, jei tai išsaugos svarbiausias viešąsias paslaugas“, – sako politikas, save vadinantis demokratišku socialistu.
Kirstų per gynybos biudžetą
Bet kritikai – tiek pačioje Leiboristų partijoje, tiek konservatoriai ar liberalai demokratai – perspėja, kad šis senasis leiboristas nori sukurti Kubą prie Šiaurės jūros.
Kai kurie J.Corbyno planai iš tikrųjų panašūs į Fidelio Castro, Ernesto Che Guevaros ar jo asmeninio didvyrio – buvusio Čilės prezidento, socialisto Salvadoro Allende užmojus.
Jau privatizuotas geležinkelio, elektros ir dujų kompanijas jis vėl nacionalizuotų. Iš valstybinės sveikatos apsaugos sistemos būtų išvytos privačios įmonės.
Mokslas būtų absoliučiai nemokamas: nuo vaikų darželių iki universitetų. Viešojo sektoriaus darbuotojams atlyginimai kiltų kur kas greičiau nei dabar. Bedarbiams būtų grąžintos pašalpos, kurias apkarpė dabartinė torių vyriausybė.
Kyla logiškas klausimas: iš kur bus paimta papildomų lėšų tokioms rimtoms išlaidoms?
Pats J.Corbynas pateikia atsakymą, kuris daugelį nuosaikių politikų ir didelę dalį vidurinės klasės tiesiog pribloškia.
Jis siūlo drastiškai apkarpyti Jungtinės Karalystės gynybos biudžetą. O darbo netekusiems gynybos pramonės darbuotojams perkvalifikuoti J.Corbynas įsteigtų specialią Gynybos diversifikavimo agentūrą.
Jis nutrauktų atominių povandeninių laivų „Trident“ sistemos, kuri yra pagrindinis Jungtinės Karalystės branduolinio sulaikymo strategijos elementas, finansavimą.
J.Corbynas nuo pat studijų laikų priklauso organizacijai CND, kuri agituoja už vienašališką branduolinį nusiginklavimą.
Siutina narystė NATO
Tai dar ne viskas. Tapęs leiboristų lyderiu J.Corbynas apskritai siektų Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš NATO.
„Daugiau kaip 60 metų trunkanti narystė NATO lėmė tik didžiules karines išlaidas, o dėl glaudžių santykių su JAV įvėlė mus į nesuskaičiuojamus karinius konfliktus.
Atėjo laikas iš naujo įvertinti mūsų užsienio politikos prioritetus“, – pernai parašytame straipsnyje dėsto J.Corbynas.
Rugpjūčio pradžioje jis taip pat pareiškė, kad nepritaria NATO karių dislokavimui Lenkijoje ar Baltijos šalyse.
„Nesu Vladimiro Putino užsienio politikos gerbėjas ar rėmėjas, neremiu Rusijos ar bet kokios kitos valstybės karinės agresijos. Bet mums reikėtų rimtų diskusijų, kaip nuslopinti krizę Rytų ir Vidurio Europoje“, – tvirtina Aljanso kritikas.
Vos prieš savaitę, pačiame savo rinkimų kampanijos įkarštyje, J.Corbynas davė interviu Kremliaus angliškajam ruporui – televizijai „Russia Today“.
„Norėčiau, kad Jungtinė Karalystė glaudžiau bendradarbiautų su savo tarptautiniais oponentais ir elgtųsi su jais pagarbiau. Kas yra saugumas?
Ar saugumas – gebėjimas bombarduoti, žaloti, žudyti? Ar vis dėlto gebėjimas susitarti su kitais ir rasti būdų su jais pagarbiai bendrauti?“ – savo tarptautinę viziją piešė J.Corbynas, nuo pat 2001-ųjų griežtai smerkęs buvusio leiboristų lyderio T.Blairo ryžtą dalyvauti karuose Afganistane ir Irake.
Tokie J.Corbyno pareiškimai buvo iš karto išgirsti Maskvoje. Kremliui artimo žurnalo „Russia in Global Affairs“ redaktorius Fiodoras Lukjanovas pareiškė: „Manau, kad Rusijai, be abejo, bus malonu matyti tokį asmenį vienos didžiųjų partijų lyderio poste.“
Partijos senbuviai išsigandę
Tačiau ilgamečiams leiboristų lyderiams T.Blairui ir G.Brownui reali galimybė, kad socialistas, agituojantis prieš NATO ir už vienašališką nusiginklavimą taps partijos vėliavnešiu, kelia siaubą.
Triskart Parlamento rinkimus laimėjęs T.Blairas jau perspėjo, kad partija eina „užrištomis akimis bedugnės krašto link“.
„Laimėti rinkimus galima tik tada, kai esi centre, kai tavo idėjos patraukia didelį žmonių ratą, kai tave remia ir verslas, ir profsąjungos. Niekada nelaimėsime rinkimų, jei užimsime tradicinę kairiųjų poziciją“, – neabejoja buvęs premjeras.
Jo įpėdinis G.Brownas buvo dar kritiškesnis.
„Jei bendradarbiausime tik su „Hezbollah“, „Hamas“, Venesuela ir V.Putino Rusija, nebeturėsime jokių galimybių sukurti pasaulines sąjungas, kurios kovotų su skurdu, nelygybe, klimato kaita ar finansiniu nestabilumu“, – perspėja paskutinis leiboristų premjeras, savo postą praradęs prieš penkerius metus.
Žinoma, šis „pilietinis karas“ Leiboristų partijos viduje džiugina kairiųjų oponentus.
Valdančioji Konservatorių partija neslepia, kad su tokiu prieštaringu vedliu kaip J.Corbynas leiboristai patys save pasmerkia likti amžinoje opozicijoje.
Be valdžios – jau penkeri metai
Leiboristų, kurie ilgai kentėjo šviečiant konservatorių žvaigždei M.Thatcher, populiarumas pradėjo kilti 1994-aisiais, kai partijos lyderiu buvo išrinktas jaunas politikas T.Blairas.
Jis nuvedė leiboristus į įtikinamą pergalę 1997 metų rinkimuose, o sėkmė T.Blairo vadovaujamą partiją lydėjo ir per 2001-ųjų bei 2005-ųjų balsavimus.
Ketvirtosios iš eilės pergalės 2010 metais T.Blairas nesulaukė, nes dar 2007-aisiais partijos vairą be rinkimų perdavė G.Brownui. Jam iš pradžių sekėsi neblogai, bet tada Jungtinę Karalystę užklupo recesija, o rinkėjai nubaudė leiboristus.
Po pralaimėjimo partijos vairininku buvo išrinktas Edas Milibandas. Analitikų teigimu, nuobodus, neįtikinantis politikas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šiemet gegužę leiboristai beviltiškai pralaimėjo rinkimus konservatoriams.
