1941 metų rugpjūčio 22 dieną Jonas Noreika, vėliau žinomas Generolo Vėtros vardu, pasirašė įsakymą, kuriuo Šiaulių regiono žydai buvo įpareigoti persikelti į getus.
Keli šimtai žydų buvo iškart nužudyti, o dar keli šimtai uždaryti gete, kur jų vėliau laukė toks pat likimas. G.A.Gochinas neslepia, kad jo artimieji taip pat buvo tarp šių žmonių.
J.Noreiką laikinoji 1941 metų vyriausybė paskyrė Šiaulių apskrities vadovu. G.A.Gochinas kritikuoja šią vyriausybę dėl bendradarbiavimo su nacistinės Vokietijos valdžia.
„Nacistiškai nusiteikę aktyvistai, kaip diplomatas Kazys Škirpa, Lietuvoje beveik nėra prieštaringai vertinami. Priešingai, tokie kolaborantai kaip K.Škirpa ar J.Noreika yra laikomi laisvės kovotojais ir pagerbiami paminklais, gatvių ar mokyklų pavadinimais“, – rašė Los Andžele (JAV) gyvenantis apžvalgininkas.
Anot jo, faktai, kurie byloja apie jų antisemitines nuostatas ir susidorojimą su savos valstybės piliečiais, yra tyčia pamirštami.
Autorius atkreipia dėmesį ir į neseniai žymių Lietuvos žmonių pasirašytą laišką Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Jame prašoma persvarstyti paminklinės lentos J.Noreikai būtinumą.
J. Noreikos dalyvavimas Holokauste nėra naujiena – apie tai jau 1984 metais rašė vokiečių žurnalas „Der Spiegel“, o Aleksandras Pakalniškis, kuri trumpai dirbo J.Noreikos biure Plungėje, 1995 metais išleistuose prisiminimuose teigė savo ausimis girdėjęs, kaip J.Noreika vokiečių kariams pranešė apie savo įsakymą nužudyti visus miesto žydus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras patvirtino J.Noreikos parašą ant įsakymų, kuriais įkuriamas Šiaulių žydų getas ir nusavinamas jų turtas.
„Labiausiai nerimą kelia – ypač stebint Lietuvos bandymą sugrįžti į demokratinių valstybių klubą – tai, kaip dabartinė valdžia ir kitos institucijos nori užmerkti akis prieš J.Noreikos, K.Škirpos ir kitų žmonių kolaboravimą. Šių veikėjų gynėjai dažniau bado pirštais į jų patriotiškus norus atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir dalyvavimą antisovietinio pasipriešinimo veikloje, tarsi tai nuplautų dalyvavimo genocide dėmę“, – rašė G.A.Gochinas.
Pasak autoriaus, J.Noreikos dalyvavimo Holokauste klausimą Šiauliai mėgino kelti 1993 metais, tačiau tada populiarumo jis nesusilaukė.
Tokią poziciją G.A.Gochinas aiškina tuo, kad sovietinė propaganda rezistencijos dalyvius ir partizanus buvo pavertusi fašistais ir nusikaltėliais, o ką tik iš Sovietų Sąjungos jungo išsivadavusi Lietuva buvo nepasirengusi suabejoti savo herojų istorija.
Litvakų pyktį paskatino ir 1997 metais po mirties J.Noreikai prezidento Algirdo Brazausko suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
„Jeigu ne nuolatinė diskriminacija ir persekiojimas, iš Lietuvos nebūtų emigravę tiek daug žydų. Dabartinė litvakų diaspora yra tų, kurie pabėgo iš ypač atšiaurių sąlygų, palikuonys, tačiau vis dar esame prisirišę prie savo šaknų“, – pabrėžė „The Jerusalem Post“ apžvalgininkas.
„Rugpjūčio 22-ąją mes prisiminsime visus žydus, kuriuos išdavė ir žiauriai nužudė Lietuvos piliečiai. Man kyla klausimų dėl garbinančių šiuos kaltininkus etikos ir to, kaip tai paveiks lietuvių ir žydų santykius ateityje“, – savo įžvalgas pabaigė G.A.Gochinas.
