Kiotą nuo atominės bombos išgelbėjo JAV ministro medaus mėnuo

Praėjus trims dienoms po to, kai 1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV virš Hirošimos miesto susprogdino atominę bombą, branduolinis ginklas buvo panaudotas antrą kartą – taikiniu tapo Nagasakis. Viena baisiausių tragedijų žmonijos istorijoje pasmerkė pražūčiai ir kančioms dešimtis tūkstančių žmonių, ir pasekmės jaučiamos iki šiol.

Nors tai padėjo užbaigti Antrąjį pasaulinį karą, bet moralinis branduolinės atakos klausimas vis iškyla. Japonija išgyvena naują branduolinę katastrofą – prieš beveik penkerius metus cunamio sukeltos Fukušimos elektrinės avarijos vis dar nepavyksta suvaldyti.

Keliolika budistų vienuolių, mušdami būgnus su užrašu „Ne – žiaurumui“, giedojo maldas prie Hirošimos Taikos memorialo. Kitapus istorinio pastato, kuris vienintelis prieš septynis dešimtmečius atlaikė atominės bombos sprogimą, tyliai sugulę ant žemės daugiau kaip pusšimtis vaikų. Liūdnos sukakties išvakarėse jie pagerbė pirmosios pasaulyje branduolinės atakos aukas.

Dvylikametė Yukina iš Fukušimos prefektūros yra viena iš šios Japonijos antiatominių aktyvistų suorganizuotos akcijos „Apmirk“ dalyvių. Ji sako, kad bandė įsivaizduoti, ką galėjo jausti žmonės, kai juos nubloškė sprogimo banga.

Dauguma iš 140 tūkst. per metus po sprogimo Hirošimoje žuvusių žmonių buvo civiliai, tarp jų – daug vaikų. Moksleiviai buvo vežami į katastrofos vietą padėti griauti medinių miesto pastatų, kad neplistų kilęs gaisras.

„Kai galvojame apie atominę bombą, prieš akis iškyla tas grybo pavidalo debesis virš miesto. Tačiau, kai jie kalba, jie sako – mes nematėme to grybo, mes buvome po juo, mes matėm tikrą pragarą“, – pasakoja lenkų rašytoja ir žurnalistė Kasia Boni.

Moteris prieš savaitę grįžo iš Japonijos, kur pusę metų rinko medžiagą knygai apie 2011-ųjų Fukušimos elektrinės avariją. Ji taip pat ne kartą lankėsi Hirošimoje ir Nagasakyje, kur kalbėjosi su atominį bombardavimą išgyvenusiais japonais. Nukentėjusieji, kaip ir jų vaikai, japoniškai vadinami hibakušomis.

„Vieno kilometro spinduliu nuo bombos sprogimo epicentro išgyveno tik tie, kurie buvo požeminiuose rūsiuose. Kiti sudegė gyvi per kelias sekundes. Įdomu tai, kad hibakušos prisistato vardu, pamini, iš kur yra kilę – Hirošimos ar Nagasakio, – ir priduria – 2,4 km nuo epicentro arba 1,8 km, arba 6 km, arba 10 km“, – kalba žurnalistė.

Vašingtone veikiančio Smithsonian instituto Nacionalinio Aviacijos ir kosmonautikos muziejaus kuratorius dr. Jeremy Kinney aprodo vieną iš populiariausių istorinių lėktuvų. Šis eksponatas čia rodomas jau beveik 15 metų, tačiau šiomis dienomis į jį vėl krypsta objektyvai.

„Tai – „Boeing B-29“ bombonešis, pavadintas „Enola Gay“, kuris numetė pirmą atominę bombą istorijoje ant Japonijos Hirošimos miesto. Jis žymi svarbų atominės eros įvykį, bet kartu ir Antrojo pasaulinio karo pabaigą Ramiajame vandenyne 1945-aisiais. Tai ir svarbus ginklas, panaudotas vienos šalies prieš kitą karo metu, tačiau, kaip Smithsonian muziejaus eksponatas, jis svarbus tebesitęsiančioje žmonijos diskusijoje apie branduolinių ginklų panaudojimą“, – atskleidžia J.Kinney.

Dr. Aurelijus Zykas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro mokslininkas, sako, kad būtent Antrasis pasaulinis karas žymėjo bene sudėtingiausią įvaizdžio prasme situaciją Japonijai.

„Didžioji dalis pasaulio į šią šalį žiūrėjo kaip didžiąją į blogiukę, kuri daugumai šalių buvo priešė numeris vienas. Geriausias pavyzdys, kaip neigiamai japonai buvo suvokiami tuo metu, – lemtingas 1945 metų statistikos tyrimas JAV, kai apie 30 proc. amerikiečių pasisakė už visišką japonų išnaikinimą, neišskiriant nei moterų, nei vaikų ar senelių. Tai rodo, kokia didžiulė neapykanta buvo Japonijos atžvilgiu“, – prisimena mokslininkas.

Japonijos įvaizdžio tyrinėtojas pažymi, kad praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje agresyvūs Japonijos veiksmai regione buvo nulemti nacionalizmo, galiausiai sukėlusio karą Pietryčių Azijoje ir Okeanijoje. Japonija buvo užpuolusi ir okupavusi daugybę šalių, rengė masines žudynes Kinijoje, daugiau kaip pusė amerikiečių karo aukų žuvo kovodami su japonais.

„Tai nėra išskirtinis atvejis. Žinome, kad turėjome ir itališkąjį, ir vokiškąjį nacionalizmą, žinome, kuo jie pasibaigė. Japonija tuo metu buvo įsitikinusi, kad ji yra moderniausia Azijos valstybė, kad patyrė greičiausią modernizaciją, ir jautė tam tikrą civilizacinę pareigą tą modernizacijos modelį pristatyti kitoms šalims. Net jei kitos šalys nenori to modelio priimti, ji turėtų jį įdiegti jėga“, – sako A.Zykas.

1945 metų pavasarį karas Europoje jau buvo pasibaigęs, tačiau tebesitęsė Ramiajame vandenyne. Karo nualinta Japonija ignoravo raginimus kapituliuoti ir nepaisė grasinimų skaudžiais veiksmais, jei tai nebus padaryta.

Amerikiečių mokslininkai, padedami Kanados ir Didžiosios Britanijos kolegų, buvo baigę įgyvendinti vadinamąjį Manhatano projektą – sukūrę ir pasirengę panaudoti branduolinį ginklą. Jie iki šiol laikosi nuostatos, kad tai buvo vienintelis būdas sustabdyti tuometinę agresorę Rytuose.

Pirmuoju taikiniu turėjo tapti Japonijos kultūros perlu vadinamas Kiotas, tačiau jį išgelbėjo tai, kad tuometinis JAV gynybos ministras kadaise čia buvo praleidęs medaus mėnesį ir liko sužavėtas miesto grožio. 350 tūkst. gyventojų Hirošima pasirinkta dėl joje veikusių karinių bazių. Rugpjūčio 6-osios rytą virš miesto centro susprogdinta bomba akimirksniu pražudė dešimtis tūkstančių civilių, o miesto centrą sulygino su žeme.

Japonijai toliau priešinantis, po trijų dienų bomba sprogo virš Nagasakio. Nors amerikiečiai buvo pasirengę numesti ir trečią bombą, Japonijos imperatorius rugpjūčio 15 d. pasirašė kapituliacijos aktą.

Japonijos tyrinėtojas dr. A.Zykas pastebi, kad vis dėlto šių įvykių vertinimų yra ne vienas. „Labai dažnai yra iškeliamas Sovietų Sąjungos faktorius. Yra manoma, kad japonai karą baigė pirmiausia ne dėl dviejų atominių bombų, o dėl to, kad tuo pačiu metu, būtent rugpjūčio pirmosiomis dienomis, Sovietų Sąjunga įstojo į karą Ramiajame vandenyne, ir tai buvo pagrindinis faktorius, dėl ko Japonai baigė karą“, – aiškina A.Zykas. Keliamas ir moralinis branduolinės atakos klausimas.

„Nežinau, ar ji vis dar ten yra, bet Hirošimos muziejuje buvo ekspozicija, kuri rodo, kaip miestas atrodė iškart po bombos sprogimo. Joje yra žmogaus ūgio vaškinės figūros, kurios tikrai šokiruoja. Kai kurie žmonės protestavo, sakydami, kad vaikai neturėtų to matyti ir niekas nėra pasirengęs tai matyti. Nežinau, ar buvo nuspręsta ją uždaryti. Viena mano pašnekovė, kuri yra trečios kartos hibakuša, sakė – mano močiutė irgi nebuvo pasirengusi, taigi gal galėtume penkias minutes stabtelėti ir įsivaizduoti, kad niekas nebuvo tam pasirengęs“, – pasakoja žurnalistė K.Boni.

75-erių Hiroshis Harada ir šiandien prisimena, kaip bėgant nuo atominio sprogimo sukelto gaisro, jo koja prasmego vienos aukos kūne. Vėliau tądien viena mergaitė pagriebė tuomet šešiametį Haradą už kojos, prašydama vandens. Jis pasibaisėjęs atsitraukė, kai pajuto, kaip ant kojos prikibo dalis jos odos. Daugeliui hibakušų ir šiandien per sunku dalintis tokiais prisiminimais. Tačiau šis senolis mano, kad tai svarbu.

„Žmonių, išgyvenusių atominę bombą, vis mažėja, jie vis sensta. Jei niekas nepasakos, ką jiems iš tiesų teko patirti, niekas ir nesupras. Todėl manau, kad svarbu kalbėti“, – tikina H.Harada.

Žuvusiųjų nuo abiejų atominių bombų aukų skaičius siekia 450 tūkst. Oficialiai registruotų dar gyvų hibakušų yra arti 200 tūkst. Jų amžiaus vidurkis neseniai peržengė 80 metų. Vis dėlto išgyvenusieji atominės bombos sprogimą virš Hirošimos dažnai tai slepia net nuo savo vaikų. Pasak K.Boni, taip yra todėl, kad Japonijos visuomenėje iki šiol gajūs stereotipai ir neigiamos nuostatos apie šiuos žmones. Minimi tokie terminai kaip „stigma“ arba „keleto kartų trauma“.

Po karo daug žmonių, kurie išgyveno atominį sprogimą, buvo laikomi užkrečiamais. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai žmonės susidūrė su atomine bomba ir radiacija, niekas nežinojo, kas tai yra. K.Boni įsitikinimu, toji baimė buvo suprantama, nes niekas nežinojo, koks tas poveikis.

„Kai pasijusdavo silpnai, jie nesuprasdavo, ar tai dėl radiacijos, ar tiesiog dėl to, kad nepavalgė. Nepaisant visko, žmonių iš Hirošimos ir Nagasakio nenorėjo priimti į darbą, nes galvojo, kad jie nuolat sirgs. Jei šeima sužinodavo, kad vaiko sužadėtinis yra iš tų miestų, jie prieštaraudavo jungtuvėms. Žmonėms labai trūko informacijos, ir ta problema iki šiol egzistuoja. Apie Fukušimos poveikį žmonės irgi nelabai žino, ir valdžia nelabai stengiasi padėtį taisyti“, – mano Lenkijos žurnalistė.

Sugniuždyta atominio bombardavimo, bet atsitiesusi, Japonija taikos siekį iškėlė aukščiau virš kitų. Po karo šalies konstitucija papildyta straipsniu, kuris draudžia Japonijai dalyvauti kariniuose veiksmuose kitose šalyse ir net turėti kariuomenę. Ji turi tik savigynos būrius ir dalyvauja taikos palaikymo misijose.

Su hibakušomis daug bendravusi žurnalistė K.Boni pasakoja, kad jos sutikti japonai spinduliuoja susitaikymą ir taikos siekį.

„Maniau, kad matysiu daug pykčio, kuris bus suprantamas. Tačiau jie sako – tai nutiko, mes atleidžiame ir norime taikos. Mes skiriame savo gyvenimą taikos siekiui. Jie tikrai nuoširdžiai kovoja prieš branduolinius ginklus. Jie taip pat manė, kad branduolinė energetika yra geras būdas parodyti, kad atomas gali būti naudojamas taikiems tikslams“, – kalba moteris.

Išties, nepaisant to, kad Japonija pirmoji ir vienintelė patyrė branduolinį bombardavimą, kurio traumą jaučia ir trečia karta, šalis liko branduoline valstybe. Dar neseniai didelė dalis Japonijoje suvartojamos elektros buvo gaminama atominėse jėgainėse.

„Nemanau, kad dauguma paprastų japonų susimąsto apie branduolinėse gaminamą elektrą. Ypač gyventojai tokiuose dideliuose miestuose, kaip Tokijas. Todėl Japonija tapo viena iš trijų labiausiai nuo branduolinės energijos priklausomų pasaulio šalių. Net po to, kai patyrėme du branduolinius bombardavimus. Tačiau viskas labai pasikeitė po Fukušimos katastrofos. Dabar visi žino apie radiacijos grėsmę sveikatai“, – teigia Hisayo Takada iš aplinkosauginės organizacijos „Greenpeace“ Japonijos skyriaus.

Ji sako, kad branduolinės energijos naudojimas kariniams ir taikiems tikslams šalyje visuomet buvo suprantami kaip atskiri dalykai. Tačiau, pasak moters, viskas pasikeitė 2011-aisiais, kai Japoniją sukrėtė avarija Fukušimos jėgainėje.

Japonijos atominė agentūra skelbia, kad cunamio sukelta Fukušimos avarija paskleidė aplinkoje 168 Hirošimos bomboms prilygstantį kiekį radioaktyvaus cezio, kuris išlieka aplinkoje ir gali sukelti vėžinius susirgimus. Vyriausybė pripažino, kad, nors avarija įvyko dėl stichijos, bet jos suvaldyti nepavyksta dėl žmogaus kaltės.

Kaip pasakoja Hisayo Takada, nors praėjo jau beveik penkeri metai, nepaprastoji padėtis vis dar paskelbta.

„Avariją patyrusioje Fukušimos Daiči jėgainėje situacija išlieka kritinė. Tūkstančiai darbuotojų stengiasi ją suvaldyti ir patiria didelį apšvitinimą. Padėtis tikrai labai sudėtinga, niekas nepasikeitė. Daugiau kaip 100 tūkst. žmonių vis dar negali grįžti namo“, – atskleidžia H.Takada.

Aplinkosaugininkai tikina, kad antra branduolinė katastrofa yra proga Japonijai pereiti prie alternatyvių šaltinių. Pasak jų, dauguma gyventojų nepritaria tam, kad būtų vėl paleistos po avarijos sustabdytos Japonijos branduolinės jėgainės. Tačiau, nepaisant to, vyriausybė kitą savaitę planuoja atnaujinti darbą pirmojoje iš jų.

„Naujausios apklausos rodo, kad 60 proc. gyventojų nesutinka, kad būtų vėl paleistos šalies atominės elektrinės. Nepaisant to, vyriausybė tikina, kad be atominės ekonomika sužlugs. Tai visiška propaganda. Kartu vyriausybė atkakliai siekia eksportuoti branduolines technologijas į kitas šalis, įskaitant Europą, nors negali jų naudoti Japonijoje. Mano galva, tai labai prieštaringa ir netgi ironiška“, – kalba H.Takada.

Japonijos įvaizdis pasikeitė kardinaliai

Azijos tyrinėtojai pastebi, kad per septynis dešimtmečius Japonijos įvaizdis JAV pasikeitė į visiškai priešingą pusę ir vis gerėja. Kadaise okupuotos, Pietryčių Azijos šalys šiandien šią šalį vertina labai palankiai ir net žavisi ja. Tačiau to paties pasakyti apie Kiniją ir abi Korėjas negalima. Japonijos santykiai su kaimynėmis rytuose išlieka įtempti.

H.Takada pasakoja, kad dėl to kylančios diskusijos apie konstitucijos keitimą ir skaldo šalį.

„Nenorime išgyventi dar vieno karo. Niekada. Po Antrojo pasaulinio karo, pasibaigusio prieš 70 metų, Japonijos žmonėms tai yra labai svarbu. Dėl to ir atsirado konstitucijos 9 straipsnis. Tačiau tai Japonijos taikos nuostatai dabar iškilusi grėsmė, nes premjeras Šindzo Abė stumia labai nepopuliarius teisės aktus, kurie leistų Japonijai imtis karinių veiksmų užsienyje. Jis siekia pakeisti konstituciją, kurios taikos nuostatos yra giliai įsirėžusios tautos sąmonėje“, – tikina H.Takada.

Tačiau VDU mokslininkas A.Zykas mano, kad tokios premjero iniciatyvos – apmąstytos.

„Racionalus dalykas – šalia yra ganėtinai pavojingos šalys: Šiaurės Korėja, kuri niekada neprognozuojama, Kinija, kuri turi milžinišką karinį potencialą. Japonijai labai nesaugu dabar regione, ir tai nėra iš piršto laužtos iniciatyvos“, – įsitikinęs Azijos tyrinėtojas.

Savo ruožtu saugumo ekspertai pažymi, kad, nepaisant pagaliau pasiekto susitarimo su Iranu dėl taikios branduolinės programos, devynios šalys – Rusija, JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kinija, o taip pat Izraelis, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja šiandien turi branduolinių ginklų arsenalus.

Vašingtone įsikūrusio Karnegio tarptautinio saugumo fondo vyresnysis bendradarbis Markas Hibbsas mano, kad prasideda naujas šaltasis karas.

„Santykiai tarp Rusijos federacijos ir NATO bei JAV prastėja. Girdisi abipusių kaltinimų, kad šalys nesilaiko susitarimų branduolinių ginklų srityje. Rusija demonstruoja naują siekį naudoti atominius ginklus kaip strateginę priemonę. Nors JAV rodo politinį norą sumažinti savo arsenalą, tačiau, kita vertus, kariuomenė ten siekia turimą arsenalą modernizuoti. Dauguma nebranduolinių šalių tai kelia nerimą. Todėl JT saugumo tarybai paskatinti daugiau šalių pasekti Irano pavyzdžiu bus sunku“, – sako M.Hibbsas.

Tuo metu buvęs mokytojas, 76-erių senolis Fumiaki Kajiya, veda piešimo pamokas vaikams, kurių metu pasakoja apie Japonijos bombardavimą. Atominės bombos sprogimas pražudė jo seserį. Nors likusi šeima išgyveno, tačiau dėl patirtos traumos ir ilgus metus stebėjęs valandų valandas prie budistinio altorėlio verkiančią motiną, jis tapo antiatominiu aktyvistu.

„Hirošimos istorija mums parodė, kaip svarbu kalbėti apie branduolinių ginklų grėsmę žmonijai. Jie neturi egzistuoti ir privalo likti niekada nepanaudoti“, – įsitikinęs F.Kajiya.