Šis tyrimas atskleidė įdomią tendenciją: per 50 procentų palaikančių šią politiką yra šešiose buvusiose sovietinėse respublikose – Baltarusijoje, Uzbekistane, Armėnijoje, Kazachstane, Kirgizijoje ir Tadžikijoje, portale kontakty.ua rašo Ukrainos žurnalistas ir publicistas, radijo stoties „Svoboda“ apžvalgininkas Vitalijus Portnikovas.
Būtent šios respublikos (išskyrus Armėniją ir dar Turkmėniją, kurioje jokių tyrimų taip lengvai neatliksi) buvo pasirengusios 1991 metais sukurti atnaujintą sąjungą su Rusija. Ir būtent šiam jų siekiui torpeduoti buvo skirtas Boriso Jelcino susitikimas su Leonidu Kravčuku ir Stanislavu Šuškevičiumi Belovežo girioje ir NVS (Nepriklausomų valstybių sąjungos), į kurią įėjo ne tik Ukraina, bet faktiškai visos likusios sovietinės respublikos, atsisakiusios jungtis prie naujos sąjungos su Rusija, sukūrimas.
Kam RTFSR prireikė „nepriklausomybės“?
Tuo metu aš dažnai bendraudavau su pačiu B.Jelcinu ir jo aplinkos žmonėmis. Ir kiekvieną kartą bandydavau išsiaiškinti vieną klausimą: kam RTFSR prireikė „nepriklausomybės“ ir kam reikėjo panaikinti bet kokius šansus sukurti naują sąjunginę valstybę. Juk šioje respublikoje, skirtingai nei, tarkime, Ukrainoje ar Gruzijoje, ir taip SSRS buvo laikoma Rusija. Kam gi tada atsiskirti nuo to, kas sudaro tavo turinį? Nejaugi tik tam, kad būtų galima atsikratyti Michailo Gorbačiovo – gerokai nusilpusio, bet vis dar erzinusio carą Borisą?
Tarp argumentų, kuriuos pateikdavo mano pašnekovai, buvo toks: jeigu būtų kuriama sąjunga iš norinčiųjų, ji neišvengiamai taptų azijine valstybe. Ne eurazine – azijine! Jos nariais taps Rusija, Baltarusija ir penkios Vidurinės Azijos respublikos. Baltarusija per maža šalis, kad nusvertų Rusijos kaimynes – Vidurinės Azijos respublikas. Šių šalių visuomenė nenori ne tik nepriklausomybės. Ji nenori demokratijos ir reformų. Šiuolaikiškai mąstantys – bent jau garsiosios Tarpregioninės deputatų grupės lygmeniu – politikai šiose respublikose yra visuomenės atstumtieji. Naujos sąjunginės valstybės premjeru greičiausiai taps Nazarbajevas, kuriam šias pareigas pasiūlė Gorbačiovas.
Jaučia stiprios rankos potraukį?
Daugelis Rusijos gyventojų ir taip jau gyvena su didelėmis komunistinėmis iliuzijomis ir jaučia stiprios rankos potraukį. Kartu su Vidurinės Azijos šalių gyventojais jie sudarys naujojoje sąjungoje daugumą, o šiai daugumai diriguos Nazarbajevas ir Karimovas – panašiai kaip jie dirigavo savo delegacijoms Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavime, o galų gale ir visam suvažiavimui. Tad atleisk mums, seni, be Ukrainos mes – nė iš vietos. Kadangi tik kartu su ja Rusija gali likti europinė valstybė.
Patraukė į Rusiją
Dabar pažiūrėkime, kas įvyko per pastaruosius 24 metus. Vidurinės Azijos šalys virto klasikinėmis tironijomis be jokių civilizacijos perspektyvų (išskyrus chaotiškąją Kirgiziją, kuri, beje, ir toliau lieka Rusijos įtakos zonoje, ir ši įtaka metai iš metų tik didėja). Iš buvusių sovietinių respublikų faktiškai išvažiavo rusai ir rusakalbiai gyventojai (išskyrus Kazachstaną su jo kompaktiškomis rusų apgyvendintomis teritorijomis). Užtat patys Vidurinės Azijos šalių gyventojai patraukė į Rusiją – ir anaiptol ne tik sezoninių darbų.
Daugelis kartu vežasi šeimą arba ją kuria ir visam laikui įsikuria Rusijoje. Jokių ypatingų civilizacijos problemų čia nekyla, nes migrantai naujojoje tėvynėje jaučiasi kaip Sovietų Sąjungoje – tai yra ten, kur jie, jų tėvai ir seneliai ir ruošėsi gyventi. Rusijos žmonės, kad ir kokios būtų visuomenės šovinistinės nuotaikos, taip pat jaučiasi esą Sovietų Sąjungoje. Ir šis pojūtis suartina Rusijos žmones su Vidurinės Azijos šalių gyventojais, padaro juos tarsi vienos šalies piliečiais. Iš tikrųjų koks skirtumas – Putinas, Narazbajevas, Karimovas ar Rachmonovas? Visa tai – skirtingi pilkos spalvos atspalviai.
Su Ukraina – niekaip?
Na, o kaip Ukraina? Ogi niekaip. Visą tą laiką Rusija – ne tik Putinas, bet ir Rusija apskritai – nenorėjo eiti į Ukrainos pusę. Juk tai reiškė kurti kad ir kokią, bet pliuralistinę visuomenę. Juk tai reiškė atsikratyti nostalgijos Sovietų Sąjungai. Juk tai būtų reiškę – kurti europietišką Rusiją. Europietišką!
Kitaip tariant, kuriančią lygiateisius santykius su kaimynais – taip pat ir su Ukraina. Tai yra siekiančią neprimesti supančiam pasauliui savo pačios laukinumo, o perimti europinės ir – platesne prasme – euroatlantinės civilizacijos pasiekimus ir normas. Tai yra besidžiaugiančią Ukrainos integracija į Europą ir laikančią, kad anksčiau ar vėliau mes susitiksime Europoje ir NATO aljanse. Kodėl Rusija turi būti atsvara NATO blokui, o ne šios tarptautinės saugumo sistemos dalyvė?
Bet Rusijos gyventojų civilizacijos pasirinkimas buvo visiškai kitas. Ir tai, kad jie tai padarė rimtai, įrodė Krymo ir Donbaso okupacija, kurią įvykdė Putino kariuomenė. Kartu ir Ukrainos, kaip atsvaros Rusijos transformacijai į azijinę valstybę, vaidmuo buvo baigtas.
„Gallup“ tyrime dėl paramos Rusijos vadovybės politikai Ukrainai su 6 procentais tenka garbinga pirmoji vieta nuo galo.
Įdomiausia tai, kad Rusijoje dabar niekas ir nesipriešina tokiai transformacijai. Šalies vadovai kalba apie sąjungą su Kinija, gyventojai tiki mitais apie „ypatingą“ (suprask – ne europietišką) vystymosi kelią. Ir tai anaiptol ne Jelcino politikos pralaimėjimas, kai jis ruošėsi su Ukrainos pagalba „apsiginti“ nuo Nazarbajevo su Karimovu.
Toliau – tik Azija
Tai Rusijos kaip europinės valstybės projekto, pradėto vykdyti Petro I laikais, visiškas žlugimas. Tiesiog mažai kas tai suprato. Bet inteligentija – europietiška inteligentija – pamažu išvažiuoja iš šalies, visuomenės vertybės tampa vis labiau „ikieuropinės“, Stačiatikių bažnyčia iš švietėjo ir dorovės sergėtojo tampa pagrindiniu žmogaus sąmonės temdytoju.
Tiesą sakant, taip ir turėjo būti, kadangi Petro I reformos iš pat pradžių buvo kosmetinės, o ne civilizacijos, jos nepalietė rusų gyvenimo pagrindų ir išsaugojo despotizmą kaip valstybės egzistavimo pagrindą. Ir šai dabar naujo despoto valdžiai jų nebereikia, nes išsaugoti save ir savo imperiją jis gali tik Azijoje. Integracija į Europą šią despoto valdžią sunaikina. O ir Ukrainos – savarankiško subjekto, o ne Holodomoro teritorijos vaidmenyje – šiai despoto valdžiai daugiau neberekia.
Būtent dėl to artimiausioje ateityje Europos siena – ne Europos Sąjungos, o europinės civilizacijos – eis per Ukrainos ir Rusijos bei jos kontroliuojamų teritorijų ribojimosi taškus.
O toliau prasidės Azija.
Parengė Leonas Grybauskas
