Graikijos finansų ministro kėdėje veržlusis Y.Varoufakis neužsisėdėjo – postą užėmęs šių metų sausio pabaigoje, jis jau liepos 6-ąją, iškart po šalyje surengto referendumo, pasitraukė.
Vis dėlto per trumpą savo, kaip finansų ministro, karjerą 54-erių ekonomistas Y.Varoufakis spėjo palikti itin ryškų pėdsaką.
Į motociklą apsižergusį ir tarsi veiksmo filmo herojus atrodantį Y.Varoufakį krypo daugelio žvilgsniai. O žurnalistai ištempę ausis laukdavo vis naujų ministro pareiškimų, kurie kartais nuskambėdavo kaip prakeiksmai visai euro grupei, o kartais – tarsi poezija.
Aršus socialisto Y.Varoufakio priešinimasis taupymo politikai ir arogantiška derybinė pozicija tampė nervus euro zonos politikams ir dažnai vertė stvertis už galvos ir pačius graikus.
Tačiau politikos analitikai ir viešųjų ryšių ekspertai tikina, kad Y.Varoufakio klaidos, prieštaringai vertinama asmenybė kartu privertė susimąstyti Europos biurokratus – gal jau metas nusimesti vienodus kostiumus ir atsikratyti monotoniškų klišių?
Tapo žinomas akimirksniu
„Sekso simbolis, riaumojantis Atėnų gatvėmis su odine motociklininko apranga, spinduliuojantis klasikiniu vyriškumu, kurį įprastai galima pamatyti tik senovės graikų skulptūrose.“
Perskaičius šiuos žodžius nesunku pamanyti, kad eilutės parašytos apie kino aktorių ar roko žvaigždę.
Tačiau iš tiesų šie vieno vokiško leidinio žodžiai skirti Y.Varoufakiui – buvusiam Graikijos finansų ministrui, kurio pavardė dabar daugeliui euro zonos pareigūnų kelia neigiamas emocijas.
Y.Varoufakis dar prieš pusmetį buvo menkai žinomas. Tiesa, jo veidą buvo galima pamatyti pokalbių laidose, jis rašė tinklaraštį ir knygas, kuriose į šuns dienas dėjo taupymo programą ir diržų veržimo politiką.
Visą gyvenimą akademinį darbą dirbęs Y.Varoufakis dėstė Jungtinės Karalystės universitetuose, kur gilinosi į lošimų teoriją – mokslą, tiriantį strateginių sprendimų priėmimus.
Po to net 12 metų praleido dėstydamas Australijoje ir gavo antrąją pilietybę. O vėliau, dar trumpai pabuvęs Atėnuose, iki tapdamas ministru jis dirbo JAV Teksaso universitete, Ostino mieste.
Nuodėmes nuplovęs marksistas
Kokios Y.Varoufakio pažiūros ir kokia bus jo pozicija derybose su tarptautiniais kreditoriais, išdavė jau pirmieji jo pareiškimai.
„Fiskalinis kankinimas vandeniu (angl. „waterboarding“. – Red.) mus pavertė skolininkų kolonija“, – dar nespėjęs apšilti ministro kėdėje kalbėjo Y.Varoufakis.
Vis dėlto daug kam buvo keista, kodėl finansų ministro postą užėmė būtent šis menkai kam žinomas „marksistas iš Teksaso“.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas „Lietuvos rytui“ teigė, kad akademinę Y.Varoufakio praeitį buvo mėginama pateikti tarsi naujo, balto popieriaus lapo pažadą.
„Jo pažiūros buvo artimos šalies premjerui Alexiui Tsiprui ir partijos „Syriza“ nuostatoms.
Tai, kad jis užsiėmė akademine veikla, veikiausiai buvo laikoma privalumu, o ne trūkumu.
Taip norėta parodyti, kad Y.Varoufakis nesusijęs su anksčiau šalį valdžiusiu politiniu elitu.
Tiek kairieji, tiek dešinieji, kurie keisdavosi valdžioje, „Syriza“ lyderių kritikuoti kaip elitas, suaugęs su verslu ir įtvirtinęs neskaidrią valdymo praktiką.
Tad norėta pasiųsti signalą, kad bus siekiama tai užbaigti“, – teigė R.Vilpišauskas, tačiau pridėjo, kad pastarąjį pusmetį jam pasirodė, jog buvusių vyriausybių nuodėmes perėmė ir pati jas niekinusi „Syriza“.
Šampaninis socialistas
Akademinė Y.Varoufakio patirtis į valdžią atėjusiai radikaliosios kairės partijai „Syriza“ buvo naudinga dėl viešųjų ryšių.
Kaip tvirtina komunikacijos agentūros „Black Florence“ vadovas Adomas Pūras, Europos politinė kairė „visada naiviai tikėjo racionalaus pasaulio pertvarkymo ir mokslinės politikos idėja“. Todėl esą nenuostabu, kad į valdžią atėjusi „Syriza“ finansų ministro portfelį patikėjo būtent akademikui.
„Tai svarbu ir viešųjų ryšių prasme. „Syriza“ siekė nušluoti korumpuotą politinę kastą ir galios pozicijas atiduoti nesuteptos reputacijos intelektualams.
Dar geriau, jei tas intelektualas dar ir motociklu važinėja, o Europos ministrų koridorius mindo apsirengęs kaip narkotikų prekeivis“, – sakė A.Pūras.
Nors Y.Varoufakis visada gynė socialistines vertybes, iš turtingos verslo magnatų šeimos kilusiam vyrui su skurdu susidurti neteko.
A.Pūro teigimu, Y.Varoufakis – išskirtinai kairiosios tradicijos, dar kitaip vadinamos šampaniniu socializmu, atstovas.
„Nuo jaunumės turtingiausių šeimų atžalos renkasi madinguose baruose, gurkšnoja šampaną ir narplioja kapitalistines išnaudojimo struktūras.
Graikijoje ir kitose Pietų Europos šalyse išties gausu tokių turtuolių socialistų“, – aiškino komunikacijos specialistas.
Anot A.Pūro, Y.Varoufakis puikus šampaninio socializmo tradicijos pavyzdys.
„Jis turtingas, madingas, žavingas, pasiekęs mokslo aukštumų, tačiau niekada nėra matęs tų socialinių problemų, kurias norėtų išspręsti, – „Lietuvos rytui“ tvirtino A.Pūras. – Ir Friedrichas Engelsas su Anglijos aristokratais medžiojo lapes, o dėl to pasipiktinusiam Karlui Marxui atrėždavo, kad taip palaiko fizinę formą revoliucijai.“
Neverčia visos kaltės
Kai Y.Varoufakis pasitraukė iš posto, Graikija ir euro zonos vadovai natrukus pasiekė susitarimą, kuriam ketvirtadienį pritarė ir Parlamentas Atėnuose.
Bet teigti, kad susitarimas nebuvo pasiektas vien dėl Y.Varoufakio kaltės, būtų neteisinga.
„Neteigčiau, kad Y.Varoufakis buvo pagrindinė kliūtis pasirašyti susitarimą tarp Graikijos ir euro zonos, – sakė R.Vilpišauskas. – Jam pasitraukus bendravimas šiek tiek pagerėjo. Tačiau nesusikalbėjimas nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios taip ilgai nepavyko susitarti.“
Anot politologo, net ir Y.Varoufakiui pasitraukus derybose, kurios vyko naktį iš praėjusio sekmadienio į pirmadienį, buvo nelengva rasti bendrą kalbą ir su pačiu Graikijos premjeru.
„Veikiau sakyčiau, kad pagrindinė priežastis, kodėl Graikijai teko priimti euro zonos partnerių pasiūlymus, buvo dar labiau pablogėjusi šalies ekonominė, ypač finansų sektoriaus, padėtis“, – svarstė R.Vilpišauskas.
Europa ministro neklausė
Pats Y.Varoufakis – ypač dabar, kai palikęs ministro postą turi laiko keikti europinius partnerius, – aiškina, kad tai jo per visas derybas nebuvo išklausoma, o euro zonos lyderiai apatiškai nereagavo į jokius pasiūlymus.
„Pateiki argumentą, dėl kurio tikrai dirbai, kad jis būtų logiškas ir nuoseklus, o susiduri tik su tuščiais žvilgsniais, – interviu žurnalui „Spokesman“ šią savaitę rėžė Y.Varoufakis. – Taip, lyg nebūtum kalbėjęs iš viso.
Netgi būtų buvę galima dainuoti Švedijos nacionalinį himną – jie būtų reagavę taip pat.“
Tokia žiniasklaidoje ir jo paties interneto tinklaraštyje liejama tulžis rodo, kad Y.Varoufakis visas skriaudas mėgina versti vien euro zonai.
„Tokios kalbos tik rodo nesolidumą, norą pasiteisinti, racionalizuoti tą nesėkmingą derybų eigą, kurioje jis dalyvavo, – teigė politologas R.Vilpišauskas. – Didžiausia Y.Varoufakio pozicijos bėda buvo ta, kad jis vengė kalbėti, kas nepadaryta pačioje Graikijoje – tiek reformų srityje, tiek kalbant apie viešąjį administravimą, korupcijos mažinimą.“
Prastai rinkosi strategiją
Derybose su euro zona Y.Varoufakiui trūko ir politinės patirties – jis karštligiškai mėgino išsiderėti milžiniškų nuolaidų pats nieko nežadėdamas.
„Manau, kad tai tiesiog buvo politinio neišmanymo ir politinės patirties trūkumo pasekmė, – įsitikinęs R.Vilpišauskas. – Tiesiog reikėjo parodyti pačios Graikijos vyriausybės norą įgyvendinti reikiamas priemones.
Tuomet euro zonos vadovai būtų kitaip reagavę į siūlymus kalbėtis apie skolos struktūros pertvarkymą.“
Politologo teigimu, Y.Varoufakiui koją pakišti galėjo jo paties pasirinkta strategija ir neteisingas situacijos vertinimas. Universitete graiko dėstoma žaidimų teorija atsisuko prieš jį patį.
„Kita bėda buvo tai, kad jis manė, jog partneriai atsitrauks ir nusileis graikų reikalavimams, jei pakankamai ilgai bus ignoruojama kitų ES institucijų ir euro zonos valstybių pozicija.
Gal tai susiję su žaidimų teorijos taikymu, bet akivaizdu, kad jis arba neįvertino informacijos, kurią turi kiti žaidėjai, arba apsiskaičiavo, kaip kitos šalys vertina vienos ar kitos alternatyvos išlaidų ir naudos balansą.
Turbūt manyta, kad kitos šalys visais būdais mėgins išvengti Graikijos pasitraukimo iš euro zonos ir bus linkusios dėl to nusileisti“, – sakė R.Vilpišauskas.
Eurokratai verčia žiovauti
Vis dėlto, anot komunikacijos eksperto A.Pūro, Y.Varoufakis Europai davė ir naudingą pamoką.
„Y.Varoufakio žvaigždę sukūrė ne tiek jo asmenybė, kiek migdantis ir nuobodus politinis fonas, kuriame jis veikė, – sakė A.Pūras. – Y.Varoufakio spindesys yra dėmesį kaustančio įvaizdžio pamoka technokratinei ir žiovulį keliančiai Europos Sąjungai.“
Kaip teigė A.Pūras, Y.Varoufakis buvo partijos „Syriza“ prekės ženklo smaigalys.
O šis prekės ženklas graikams pardavė naujo turinio politikos, kurioje tirpdomos ribos tarp valdžios ir visuomenės, viltį.
„Šaltus ir vienodus personažus su tamsiai mėlynais kostiumais bandyta pakeisti tokiais, kurie panašesni į mus. Jie be perdėto korektiškumo kalba, ką mano, skraido ekonomine klase, rengiasi, kaip jiems patinka.
O kur dingsta kaklaraiščiai, ten atsiranda daugiau erdvės gyvybei – tai leido Y.Varoufakiui bent trumpam laikui nuvyti begalinį ES politikos nuobodulį“, – teigė A.Pūras.
Jo įsitikinimu, kad europietis iš naujo pamiltų ES, reikia ne tik geresnės ekonomikos politikos, bet ir geresnės rinkodaros bei naujų didvyrių.
„Įsivaizduokite, ES savireklamai kasmet išleidžia daugiau nei kompanija „Coca-Cola“, tačiau nuobodesnį projektą sunku ir įsivaizduoti, – sakė A.Pūras. – Tai paaiškina, kodėl Y.Varoufakis tapo superžvaigžde – vienų pajuokiama, kitų šlovinama, bet abejingų nepaliekančia.“
„Komentuodamas augančią euroskepticizmo bangą, filosofas Umberto Eco yra rašęs, kad Europos Sąjungai šiandien labiausiai trūksta herojų, – aiškino komunikacijos specialistas. – Apmaudu, kad Europos herojaus vaidmuo pastaraisiais mėnesiais teko ne Europą vienijančiai asmenybei, bet skaldančiam, nors ir žavingam, marksistui.“
A.Pūro nuomone, „Y.Varoufakio sėkmė tik patvirtino, kad gerų amerikietiškų serialų išlepintam vartotojui reikia ne tik kostiumuotų biurokratų, bet ir egzotiškų, įkvepiančių personažų“.
Esą būtent tai yra didžiausia Y.Varoufakio pamoka tapatybės krizės draskomai Europai.
Pritariama gelbėjimui
Vokietijos Bundestagas vakar triuškinamai nusprendė suteikti vyriausybei mandatą tęsti derybas dėl trečiojo ES ir Tarptautinio valiutos fondo finansinės pagalbos paketo skolų prislėgtai Graikijai.
Anksčiau tokį pat sprendimą priėmė Austrijos, Lietuvos, Suomijos valdžia.
