V.Pozneris pasaulyje išgarsėjo prasidėjus „perestroikai“, kai jam teko savotiško tarpininko tarp tuometės sovietinės visuomenės ir Vakarų kultūros vaidmuo.
„Sovietiniais laikais aš užsiėmiau niekais, mano užduotis buvo sovietinė propaganda – parodyti ir įrodyti, kad sovietinė visuomenė teisingesnė nei Vakaruose“, – yra sakęs V.Pozneris.
Jis yra knygų ir dokumentinių filmų autorius, įkūręs televizijos meno mokyklą ir vedantis laidą viename pagrindinių Rusijos televizijos kanalų. Savo laidose žurnalistas yra kalbinęs ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje žinomus politikos, meno atstovus ir visuomenininkus: tokius kaip Benjaminas Netanyahu, Michailas Gorbačiovas, Hillary Clinton, Dmitrijus Medvedevas, Alainas Delonas, Stingas, Ray Charlesas, Nikita Michalkovas, Jamesas Cameronas, Ala Pugačiova ir kiti.
Neseniai kalbėdamas Jūrmalos „Dzintaru“ koncertų salėje V.Pozneris prisiminė, kaip prieš 20 metų būtent šioje salėje vyko konferencija, kurią rengė amerikiečių institutas „Chautauqua“ ir „grupė draugų“ iš SSRS. Jie latvių auditorijos akivaizdoje mėgino apčiuopti bendrus taškus“, siejančius Ronaldo Reagano Jungtines Valstijas ir Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjungą.
„Po šio renginio ir kai kurių kitų atsirado didžiulė viltis, kad santykiai taps normalūs. Deja, ji neišsipildė, – pripažino V.Pozneris. – Šiandieną mes esame maždaug tokioje pat nepatrauklioje padėtyje vienas kito atžvilgiu, kaip anuomet. Netgi blogesnėje.
Tada mes vis dėlto ieškojome būdo bendrauti, o šiandien neieškome. Nei mes, nei jie. Taip kad, kaip sakė Shakespeare'as, „Maras abiems jūsų namams!“ („A plague on both your houses!“– citata iš „Romeo ir Džuljetos“, – teigė V.Pozneris.
Apie Vladimirą Putiną
„Manęs paklausė: jūs įsitikinęs, kad V.Putinas nenori atkurti Rusijos imperijos? Aš atsakiau, kad įsitikinęs. Pirma, per visą žmonijos istoriją niekas, niekada nė vienos imperijos nesugebėjo atkurti – nei Roma, nei Turkija, nei Prancūzija, nei Ispanija, nei Portugalija, nei Jungtinė Karalystė.
Kitaip tariant, istorija nerodo palankumo. Antra, V.Putinas gali būti vertinamas skirtingai, bet tai tikrai nėra kvailas žmogus. O ši idėja – beprasmiška.
Kitas klausimas, kodėl žmonės galvoja, kad jis to nori? Kas jus taip baisiai išgąsdino? Krymas? Taip, jis yra. Argi tai imperijos atkūrimas? Imkime ir aptarkime, bet mes nenorime kalbėti, mes norime negirdėti vienas kito. Ir tai labai pavojinga. Visose Baltijos šalyse visur girdimas žodis „karas“. Kokiu tikslu jus gąsdina? Kas?
Maršalas Göringas (Nacistinės Vokietijos reichsmaršalas Hermannas Wilhelmas Göringas – Red.) nedaug laiko prieš savižudybę gerai pasakė: niekas nenori kariauti – nei rusai, nei amerikiečiai, nei anglai, nei patys vokiečiai – bet juk ne jie sprendžia. Tai daro valdžia.
Jai svarbu tik viena – išgąsdinti, įrodyti, kad mus dabar užpuls, o tuos, kurie prieš karą, pavadinti išdavikais, penktąja kolona – tai puikiai suveikia“.
Apie NATO
Šią organizaciją sukūrė Vakarams ginti nuo Sovietų Sąjungos, kuri buvo traktuojama kaip potenciali agresorė, ir atsakydama į tai ji sudarė Varšuvos sutartį. Kada prasidėjo „perestroika“, JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris pasakė M.Gorbačiovui: nugriaukite Berlyno sieną – aš garantuoju, kad NATO nepasislinks į Rytus nė per žingsnį.
Tai tęsėsi iki tol, kol į valdžią atėjo B.Clintonas. Ir prasidėjo: Lenkija, Rumunija, Vengrija. Į klausimą „kodėl?“ amerikiečiai atsakė: mes buvome sudarę sutartį su Sovietų Sąjunga, o jos nėra.
Bet jeigu nėra Sovietų Sąjungos – kam reikalingas NATO?
Apie Krymą ir Ukrainą
Įsivaizduokite, kad Meksikoje – revoliucija. Ir įsivaizduokite, kad ji – antiamerikietiška, o meksikiečiai dideliam kaimynui meilės nerodo. Ir įsivaizduokite, kad nauja valdžia kreipiasi į Rusiją, prašydama atsiųsti porą broliškų brigadų prie sienos su JAV. Manote, Valstijos tai leis?
Jeigu jūs turite abejonių, priminsiu 1962 metus, kada SSRS ir Kuba susitarė dėl raketų dislokavimo Laisvės saloje. Ir turėjo teisę – dvi nepriklausomos šalys.
Kada amerikiečiai apie tai sužinojo, jie pasakė: to nebus, ir mums nusispjauti į tarptautines teises. Jeigu reikia – kariausime. Ir raketas teko išsivežti – N.Chruščiovui tam pakako proto.
Taip ir čia. Be abejonės, Rusijos valdžia pasakė: nebus NATO prie mūsų sienos ir amerikiečių laivyno Sevastopolyje. Taip, jūs susitarėte su Ukraina. Bet mes to neleisim. Man labai gaila Ukrainos – ji praranda šalį. Bet čia žaidžiamas visai kitas žaidimas: kas svarbiausias. Labai pavojingas, sunkus, ir išeities aš nematau.
JAV pareiškė: mes – vienintelė supervalstybė, ir neleisime, kad būtų dar viena. Visi šoks pagal mūsų dūdelę, taip pat ir Latvija.
Apie gėjų santuokas ir gėjų propagandą
„Kai aš gyvenau JAV, ne vieną kartą gavau į srėbtuvę už tai, ką aš pasakydavau: juodaodžiai – tokie pat, kaip ir baltieji... Galų gale, išrinko juodaodį prezidentą ir tai nelabai patenkinti.
Paskui man į ausį sakė: jis – gėjus, bet geras. Nepriimdavo į darbą, neimdavo į kariuomenę, padegdavo jų namus. Galų gale, jie ėmė kraustytis į Castro rajoną San Franciske, kad jaustųsi ten žmonėmis – panašiai kaip žydai suorganizavo Izraelį, kad ten nebūtų antisemitizmo.
Bet juk jeigu du suaugę žmonės nori gyventi taip, kaip jie nori gyventi, niekam nedrausdami gyventi taip, kaip jie nori, kur čia gali būti problema? Kodėl daugelis mano, kad juos reikia gydyti arba izoliuoti? Dabar, ačiū Dievui, leido jiems tuoktis – kodėl tai turėtų rūpėti jums? Palikite juos ramybėje! Jie žmonės, kaip jūs.
Kuo jums trukdo žmonės su vaivorykštės spalvų vėliavomis? O kada pas jus į aikštę išeina esesininkai – jums tai netrukdo? Ne, jie kovojo su bolševizmu. O šie šiaip sau išeina. Ir ką? Eikite pro šalį“.
Apie Baltijos šalis
„Jūsų santykiai su Rusija istoriškai yra blogi. Ir yra priežasčių nemylėti Rusijos ir rusų. Buvo okupacija, jūsų piliečių, nepanorusių stoti į kolchozus, trėmimai į lagerius, paskui čia atvažiavo daug rusų, kurie nematė reikalo mokytis jūsų kalbos, o manė, kad jūsų reikalas – mokytis rusų, visaip demonstravo savo pranašumą prieš jus.
Sunku reikalauti iš jūsų meilės. Jeigu aš būčiau Baltijos šalių prezidentas, pamėginčiau tyliai susitikti su Rusijos vadovybe ir paklausčiau, kiek jiems svarbi Baltija (Baltijos šalys – Red.). Vis dėlto, mes vieni šalia kitų.
Jeigu interesas yra, reikia galvoti, kaip pamažu pakeisti santykius, kad būtume geri kaimynai. Arba tegu pasako, kad jiems tai neįdomu – tuomet Baltija elgsis kitaip“.
Apie stačiatikybę
„Mano požiūriu, tai tragedija, kad Vladimiras pasirinko stačiatikybę. Štai žiūrėkime! Krikščionybėje yra trys pagrindinės kryptys. Protestantiškose šalyse – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir tam tikru mastu Vokietijoje ir Anglijoje – aukščiausi pragyvenimo, demokratijos išsivystymo lygiai ir didžiausia socialinė lygybė.
Katalikiškos šalys – Prancūzija, Italija, Ispanija, Portugalija – eina antroje vietoje. Paskutinėje vietoje – pravoslaviškos Graikija, Bulgarija, Rumunija, Rusija. Aš tvirtinu, kad tai seniai padaryto religijos pasirinkimo rezultatas, – sakė V.Pozneris. – Man sako, o dvasingumas?!
Aš atsakau, be abejo, būtent dėl dvasingumo mes nepastebime gatvėse žmonių su negalia, jiems neįrengti užvažiavimai ir jie negali įlipti į autobusus“.
Apie pabėgėlius
„Viena vertus, norėtųsi pasakyti, kad aš jų neįsileisčiau. Kas politiškai ir iš žmogiškosios pusės labai nekorektiška. Bet aš matau, kas vyksta Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje, kaip nesusitvarko su tuo žmonių srautu – jie niekaip neištirpsta Europos kultūroje ir išsaugo savo kultūrą, įpročius, religiją, kalbą, pažiūras. Tuokiasi tarpusavyje. Gyvena izoliuotai. Ir vietiniai gyventojai dažnai juos atstumia.
Kita vertus, mes gi žmonės. Ir suprantame, kaip jie ten gyvena – jie bėga, kad išgelbėtų savo gyvybę. Jie ten miršta ir žūsta. Taip, jie yra patys kalti, kad jų šalis yra tokioje situacijoje. Bet mes juk sakome, kad mes, Europa – demokratijos, humaniškumo, užuojautos pavyzdžiai likusiam pasauliui ... Todėl reikia.
Čia nėra paprasto atsakymo. Juk giliai mumyse sėdi – „jie svetimi“. Bet mes turime tai įveikti. Taip reikia. Nors nesinori“.
Parengė Leonas Grybauskas
