Baltarusiai – tai vakariniai baltai su slaviško kraujo priemaiša. Genetiniai skirtumai
Prieš porą metų Rusijoje buvo atlikti tyrimai, pavadinti „Rusų genofondas“. Vyriausybė netgi skyrė pinigų mokslininkams iš Rusijos medicinos mokslų akademijos centro laboratorijos. Mokslininkai pirmą kartą Rusijos istorijoje galėjo keletą metų susikaupę studijuoti rusų tautos genofondą.
Pasirodė, kad rusai – tai jokie rytiniai slavai, o suomiai. Pavyzdžiui, pagal Y chromosomą genetinis atstumas tarp rusų ir Suomijos suomių yra tik 30 sąlyginių vienetų (artima giminystė). O genetinis atstumas tarp ruso ir Rusijos Federacijos teritorijoje gyvenančių vadinamųjų finougrų – giminingomis kalbomis kalbančių tautų grupės (marių, vepsų, mordvių ir kt.) – yra 2-3 sąlyginiai vienetai. Kitaip tariant, genetiškai tos tautos identiškos.
DNR analizės rezultatai parodė, kad dar vieni artimiausi rusų giminaičiai, be suomių, yra totoriai: rusus nuo totorių skiria tas pats 30-ies sąlyginių vienetų genetinis atstumas.
Baltarusių genofondo analizė parodė, kad jie genetiškai labai tolimi nuo rusų, faktiškai yra identiški šiaurės rytų lenkams, tai yra, Lenkijos Mazovijos vaivadijos gyventojams. Tad genofondo tyrimas tik patvirtino istorines realijas: baltarusiai – tai vakariniai baltai (su slaviško kraujo priemaiša), o rusai – suomiai, daro išvadą internetinis žurnalas „MEL“.
2005 metais Baltarusijoje buvo paskelbti analogiškų tyrimų rezultatai. Pasirodė Aleksejaus Mikuličiaus knyga „Baltarusiai genetinėje erdvėje. Etnoso antropologija“. Autoriaus išvados mažai kuo skiriasi nuo kolegų rusų nuomonės. Kaip rodo antropologiniai duomenys, kiekvienas iš trijų rytinių slavų etnosų yra unikalus. Jie formavosi skirtingose geografinėse erdvėse. Jų genofondų apibendrintų charakteristikų grafinė interpretacija leidžia akivaizdžiai pamatyti panašumus ir skirtumus.
„Su kuo būt Lietuvai – nuo amžių slavų ginčas“. Baltarusių ir rusų etnoso skirtumai
Enciklopedijoje „Belarus“ („Baltarusija“) teigiama, kad baltarusių etnosas susiformavo XIII-XVI amžiuose. Kitaip tariant, jis susiformavo dar iki carų Ivano Rūsčiojo ir Aleksejaus Michailovičiaus agresijų ir prieš Rusijos 1795 metų LDK okupaciją tai buvo seniai susiformavęs etnosas su savo daugiaamže valstybingumo istorija.
Kadangi Abiejų Tautų Respublikoje LDK turėjo visus valstybės atributus: savo valdžios institucijas (LDK kancleriai, nė vieno žemaičio – beveik visi baltarusiai, keli lenkai), savo nacionalinę baltarusių kariuomenę, savo šalies įstatymus (LDK Statutus baltarusių kalba, iki šiol neišverstus į žemaičių ir aukštaičių kalbą), savo nacionalinę valiutą (tai baltarusiškas taleris, kuris buvo kaldinamas keletą amžių iki pat 1794 metų, kai paskutinį baltarusišką talerį nukaldino Gardino monetų kalykla) ir t.t.
Be to, šiandien kalbant apie baltarusių etnosą, visų pirma reikia suprasti, kas apskritai tai yra. Baltarusiai (kaip tokį pavadinimą turintis etnosas) atsirado tik 1840 metais, kai po 1830-1831 metų sukilimo caro valdžia iš „litvinų“ (rusų naudotas iš lenkų kalbos kilęs derogatyvinis lietuvių ir kitų LDK gyventojų pavadinimas – Red.) juos „perkrikštijo“ „baltarusinais“(„bielorusscy“).
Po 1863-1864 metų sukilimo, kai „litvinai“ jau buvo tapę „baltarusiais“, generalgubernatorius Muravjovas uždraudė ir patį carizmo ideologų ir Slaptosios Kanceliarijos sugalvotą pavadinimą „Bielorus“ („Baltarusija“), vietoj jo imta naudoti pavadinimą „Vakarų Rusijos kraštas“.
Todėl terminas „Baltarusija“ ir „baltarusiai“ – labai jau sąlyginis. Tai carizmo kūrinys, jo ir uždraustas. Kaip rodo etnografų apklausos duomenys, visi Minsko srities kaimiečiai netgi 1950-aisiais ir vėlesniais metais vis dar vadino save „litvinais“ arba „tuteišiais“ (vietiniais, iš lenkų kalbos „tutejszy“- Red.).
Iki 1840 metų caro valdžia įvykdė daugybę represijų prieš pavergtą tautą, išdrįsusią antrą kartą sukilti. Caro įsaku buvo sunaikinta unitų bažnyčia Baltarusijoje, uždraustos pamaldos baltarusių kalba ir knygų leidyba, panaikintas LDK Statuto galiojimas (kuris, beje, galiojo tik Baltarusijoje, ne Žemaitijoje – dabartinėje Lietuvos Respublikoje), uždraustas pats žodis „Lietuva“. Nors anksčiau Puškinas kaip tik apie baltarusius rašė savo eilėraštyje „Rusijos šmeižikams“ 1830-1831 metų sukilimo tema: „Su kuo būt Lietuvai – nuo amžių slavų ginčas“.
Moksliniu požiūriu, kalbėdami apie baltarusius ir rusus, mes kalbame jau nebe apie tautas ir etnosus, o apie kaimynų NACIJAS („MEL“ pabrėžta – Red.). Tai visiškai kita kategorija, kur jau nėra vietos mintims apie „tautų susiliejimą“, neva kažkokį jų „etninį bendrumą“. NACIJOS niekuomet negali susilieti viena su kita, nes pagal apibrėžimą yra nelinkusios to daryti.
Mentaliteto skirtumai
„Baltarusis – visai ne imperinis žmogus, jam niekada nešaus į galvą pasaulinės revoliucijos ar Trečiosos Romos idėja“ – tvirtina filosofas, eseistas ir literatūros kritikas Valentinas Akudovičius. Su šio žinomo Baltarusijos kultūros atstovo žodžiais lengvai galima sutikti.
Vladimiras Orlovas, beje, irgi žinomas baltarusių rašytojas ir istorikas, viename interviu pasakė: „Baltarusiai istoriškai ir pagal mentalitetą yra europiečiai. Tai labai šokiruoja visus, kas mėgina arčiau susipažinti su šalimi. Žmones stebina tai, kad Baltarusijos miestai turėjo Magdeburgo teises, kad Baltarusijoje taip pat buvo savas Renesansas (Atgimimas).
Mes visuomet priklausėme Europos kultūrai, čia ėjo Europos ir Azijos siena. Mes gyvenome imperijoje – Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje – kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet tai buvo ne imperija. Buvo visai kiti valstybės formavimo principai, visi buvo viena tauta, buvo tolerancija ir pakantumas. Baltarusijos miestų aikštėse taikiai sugyveno pravoslavų, katalikų ir unitų bažnyčios, sinagoga ir mečetė. Čia mes skiriamės ir nuo Vakarų Europos, pas mus niekada nebuvo religinių susidūrimų ir tokių įvykių, kaip Baltramiejaus naktis“.
„Nepaisant visų Rusijos istoriografų pastangų, Maskvos kunigaikštystė ištisus šimtmečius vilko Aukso Ordos jungą. Tiesą sakant, po to jie taip ir neišsivadavo iš šios priespaudos – mentaliteto prasme, suprantama. Netgi pasitraukus Ordai viskas liko kaip ir anksčiau: ir valstybės kūrimas, ir karinė doktrina, dominavimo – jei ne visame pasaulyje, tai bent jau didžiojoje jo dalyje – idėja. Iš anų laikų rusų galvose tebekirba mintis, kad „jeigu tų žemių neužgrobsime mes, tai jas užgrobs mūsų priešai ir iš ten mums grasins“. Įvykiai Ukrainoje liudija, kad toks mąstymo būdas tebėra ir dabar“, – įsitikinęs V. Akudovičius.
Dvigubas smūgis
Mes nusprendėme palyginti dvi tautas pagal daugelį rodiklių ir radome įvairių šalių gyventojų vyrų lytinių organų ilgio lentelę, tęsia savo pasakojimą žurnalas „MEL“. Naujausiais duomenimis vidutinio statistinio baltarusio lytinis organas – 14,63 cm. Tai labai geras rodiklis (baltarusiai patenka į pačių ilgiausių Europos penių dešimtuką). Rytų kaimynų reikalai kur kas prastesni – vidutinis statistinis rusas gali pasigirti tik 13,3 cm ilgio lytiniu organu.
Kalbėti apie išorės skirtumus sunku. Nors atskirti pagal išorinius bruožus lenką, ukrainietį ir baltarusį irgi vargu ar kas sugebėtų.
Tuo pačiu specialistai išsiaiškino tokį dėsningumą: kuo ilgesnis penis, tuo žemesnis intelekto lygis. Šiuo požiūriu baltarusiai taip pat turi kuo pasigirti: mūsų tautos atstovų IQ – vienas iš aukščiausių pasaulyje: 97. Mūsų rytų kaimynės gyventojų intelekto rodiklis vienu balu mažesnis – 96.
„Stropiai dirbsi – Vilnių pastatysi!“
Labiausiai įprastas rusiškų pasakų herojus – Jemielia, kuris sėdi ant krosnies ir nori, kad lydekai paliepus jam viskas atitektų. Arba Ivanas kvailelis, turintis tėvą carą ir užsiiminėjantis bala žino kuo. Tuo tarpu baltarusiškų pasakų herojus: „darbštus ir narsus Janka“, dirbantis ištisas dienas ir kenčiantis „ponų ir valdžios“ patyčias. Dykūnas baltarusių pasakose išjuokiamas, vaikai mokomi, kad tikras didvyris yra tas, kas ilgai ir stropiai dirba, nepaisydamas likimo smūgių.
Trumpai drūtai: „Stropiai dirbsi – Vilnių pastatysi!“. Rusų pasakose viskas atvirkščiai. Atliktas įdomus baltarusiškų pasakų tyrimas, kurį aprašė kultūrologė Julija Černiavskaja. Mūsų pasakose yra kita trauma: pavyzdžiui, tai, kad pas mus nėra laimingo herojaus, kuris turėtų viską, o jam už tai nieko blogo nebus. Visos baltarusiškos pasakos – apie sunkų darbą, o jeigu tu dar randi kokį nors lobį, tai tave labai griežtai nubaus. Mūsų pasakos ne apie tinginystę, o apie darbą, teigia žurnalas.
Visiškai skirtingi. Baltarusių ir rusų kalba
Pastaruoju metu svarbiausias baltarusių skirtumas nuo rusų darosi vis populiaresnis mūsų šalyje, pastebi „MEL“. Organizuojami sporto renginiai baltarusių kalba, atidaromi nemokami „rodnaj movy“ (balt. „gimtosios kalbos“) kursai. Žinoma, baltarusių kalba gana panaši į rusų, tačiau mokant ukrainiečių arba lenkų kalbą, galima pamatyti, kad į šias kalbas baltarusių kalba kur kas panašesnė.
Įrodyti, kad baltarusių kalba yra savarankiška kalba ir tikrai jau ne rusų kalbos pridurkas, galima išanalizavus keletą bazinių žodžių. „Blago“ rusiškai reiškia „gerai“.
Baltarusių kalboje „blaga“ reiškia „blogai“. Kai šakniniai baziniai žodžiai turi visiškai skirtingas prasmes, tai byloja, kad kalbos visiškai skirtingos, reziumuoja internetinis žurnalas „MEL“ ir priduria, kad žurnalo redakcija jokiu būdu neturi tikslo supriešinti rusus su baltarusiais. Ji tik nori parodyti, kad baltarusiai – savarankiška tauta su turtinga istorija, autentiška kultūra ir gražiausia kalba.
„Mes iš tiesų turime kuo didžiuotis. Redakcija iš visos širdies linki, kad baltarusiai gyventų santarvėje su kitomis tautomis, tačiau tuo pačiu neužmirštų savo šaknų ir prisimintų gimtąjį žemės lopinėlį Europos centre“, baigia straipsnį „MEL“.
Parengė Leonas Grybauskas
