Lietuvos pasiuntinys Ukrainoje nėra naujokas – į Kijevą po aštuonių mėnesių pertraukos sugrįžęs diplomatas teigia, kad šalyje per trumpą laiką įvyko gerų pokyčių.
Tačiau atsirado ir naujų grėsmių: „Pavojingiausia, jeigu priprastume, susitaikytume su tuo, kas vyksta, ir vertintume tai kaip įprastos kasdienybės dalį.“
Ambasadorius pabrėžia – stipri Lietuvos parama Ukrainai ir nedviprasmiška pozicija yra ta tiesa, kurią aiškiai sakome.
„Mes ne vieni renkamės kalbėti apie padėtį atvirai ir tiesiai. Daug ES valstybių elgiasi taip pat. Norėtųsi, kad kuo daugiau valstybių suprastų, jog Ukrainos įvykių kontekste iš tiesų kalbame apie grėsmes Europos saugumui ir apie Europos ateitį“, – sako ambasadorius.
– Ukrainoje vėl liejasi kraujas. „Minskas mirė. Susitarimas – jau praeitis“, – skelbia antraštės šalies žiniasklaidoje. Ar galima sakyti, kad paliaubos ir Minsko susitarimai vis dar galioja?
– Mes matome kovų suintensyvėjimą Donbase, tačiau neturime pamiršti, kad kovos niekada nebuvo sustojusios. Net ir tuomet, kai buvo manoma, kad paliaubų laikomasi, kiekvieną dieną žūdavo arba būdavo sužeidžiami žmonės.
Tvarių, tikrų paliaubų niekada ir nebuvo. Analizuojame įvykius, bet kol kas susilaikome nuo apibendrinimų. Galbūt tai jau naujo etapo pradžia ir yra pagrindo kalbėti apie labai ryškų Minsko susitarimų pažeidimą, galbūt – tik paūmėjimas.
Formaliai Minsko susitarimai tebegalioja. Tačiau padėtis kaista. Dedamos pastangos sugrąžinti situaciją į daugiau ar mažiau įprastas vėžes, bet taip pat matome Rusijos pusės nenorą užkirsti kelią šitam konfliktui. Tai ji galėtų labai lengvai padaryti sustabdžiusi savo ginkluotės ir karių judėjimą į Ukrainos teritoriją.
Kol kas nėra signalų, kad galėtų būti siūloma keisti Minsko susitarimą nauju. Tačiau separatistai kelia reikalavimus Ukrainos valdžiai dėl labai plačios autonomijos, savų teisėsaugos struktūrų. Ukrainai šiuo metu tai sunkiai priimtina.
– Ar nauja situacija gali keisti tarptautinių partnerių požiūrį dėl taikdarių įvedimo, ginkluotės, tiesioginės karinės pagalbos?
– Taip, dabartinė situacija gali šiek tiek keisti tarptautinių Ukrainos partnerių požiūrį.
Didėjant įtampai dėmesys šiai valstybei aštrėja ir atsiranda daugiau galimybių atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtus Rusijos veiksmus ir didinti spaudimą. Neseniai vykusiame Didžiojo septyneto susitikime nutarta išlaikyti sankcijas Rusijai (jas pratęsti šią savaitę sutarė ir ES. – Red.).
Šių šalių pareikšta pozicija buvo labai vieninga ir šiuo klausimu, ir dėl būtinybės tęsti paramą Ukrainai bei griežtai reaguoti į kiekvieną veiksmą ar pokytį. Pavojingiausia būtų, jeigu susitaikytume su tuo, kas dabar vyksta, priprastume prie šio konflikto ir vertintume tai kaip kasdienybės dalį.
– Ukrainos prezidentas Petro Porošenka prieš metus pradėjo darbą pateikdamas taikos atkūrimo rytuose planą. Akivaizdu, kad taika kol kas nė nekvepia. Ar ši aplinkybė gali turėti didesnės įtakos visuomenės požiūriui į proeuropietišką Ukrainos valdžią?
– Ukrainos valdžia dėjo labai daug pastangų, kad šis karas pasiektų derybų stadiją. Tai teisingiausia ir vienintelė logiška išeitis, nes bet kokiame kariniame konflikte anksčiau ar vėliau ateina laikas sėsti prie derybų stalo.
Po Minsko susitarimų karo veiksmai tapo ne tokie intensyvūs, buvo mažiau aukų, bet šviesos karo horizonte kol kas nematyti. Susitarimai gal ir neblogi savo turiniu, bet matome, kad Rusija jų sistemingai nesilaiko.
Dėl to nepavyksta pasiekti esminio dalyko – nėra atkurta Ukrainos ir Rusijos sienos kontrolė, nėra užkirstas kelias Rusijos technikos ir karių nekontroliuojamam judėjimui į Ukrainą. Be šios sąlygos visi kiti Minsko susitarimo punktai tampa ne tokie svarbūs.
Galima kalbėti apie paliaubas, laikiną ginkluotės atitraukimą nuo skiriamosios linijos, bet kol per sieną toliau juda Rusijos karinė technika, sąlygos eskaluoti konfliktą išlieka.
Tam pirmiausia reikia Rusijos valios, kurios vis dar nėra.
Ukraina neturi priėjimo prie maždaug 400 kilometrų sienos ruožo. Į šias teritorijas negali patekti nei Ukrainos pajėgos, nei tarptautiniai stebėtojai – sukurta daugybė kliūčių.
– Ar nėra taip, kad artėja laikas, kai bus pripažinta, jog faktiškai egzistuoja dvi Ukrainos? Ar dar tikima, kad Krymas gali būti sugrąžintas?
– Tarptautinės teisės požiūriu, Ukraina yra viena ir kitaip negali būti. Ir Krymas, ir Donbasas yra suverenios Ukrainos dalys ir labai svarbu, kad tokia pozicija išliktų. Kad kiekvieną kartą, esant net mažiausiai progai, būtų keliamas Krymo aneksijos klausimas.
Realus Krymo susigrąžinimas į Ukrainos sudėtį – komplikuotas. Tai bus sudėtingas procesas, susijęs su pokyčiais Rusijos vyriausybėje. Nesakau, kad viskas yra vien tik Rusijos valdžios rankose, o Ukraina ir tarptautinė bendruomenė negali nieko padaryti.
Gali. Privalu kelti šią problemą įvairiuose forumuose, būtina reikalauti teisinio Krymo aneksijos bei įvykių Rytų Ukrainoje įvertinimo. Bet tai pirmiausia turėtų daryti ukrainiečiai. Iniciatyva visą laiką turi būti jų, o mes paremsime. Tai labai svarbu.
– Integracija į Europos Sąjungą – vienas svarbiausių dabartinės Ukrainos valdžios tikslų. Kiek pasiekta daugiau nei per metus?
– Dabartinė vyriausybė ir didelė dalis Ukrainos politikos elito yra naujos kartos atstovai, labai aiškiai suvokiantys kryptį, kuria šalis turi eiti. Jų kompetencija nekelia jokių abejonių.
Šalis juda teisinga kryptimi, tačiau rezultatų nėra tiek daug, kiek norėtume matyti. Reikia laiko įveikti senosios sistemos pasipriešinimą. Daugybė sričių Ukrainoje nebuvo reformuotos 20 metų, neįmanoma visko pakeisti labai greitai.
Priimtas visas pluoštas teisingų ir labai svarbių sprendimų. Vienas tokių – įstatymų paketas, kuriuo siekiama atsikratyti komunistinio paveldo. Taip pat – energetikos sektorių reformuojantys, korupciją užkardantys įstatymai. Telieka sulaukti rezultatų. Ukrainos visuomenė nekantriai jų laukia.
– Eiliniai ukrainiečiai integraciją pirmiausia sieja su beviziu režimu. Per ES lyderių susitikimą Rygoje paaiškėjo, kad bevizio režimo viltys Ukrainos viduje buvo palaikomos gana dirbtinai.
Nepasiektas tikslas sukėlė nemenką žmonių nusivylimą.
– Bevizis režimas, matyt, yra ryškiausias pavyzdys, kokie tie rezultatai galėtų būti, kokius laimėjimus visuomenė įvertintų labai greitai ir labai teigiamai.
Emocijų iš tiesų buvo daug, lūkesčiai buvo be galo dideli. Nebūtų teisinga manyti, kad jie buvo palaikomi nepagrįstai. Ukraina turėjo ir tebeturi realias galimybes siekti bevizio režimo. Tai gali įvykti galbūt jau kitais metais. Tiesiog reikia įvykdyti standartinius reikalavimus.
– Ukraina kariauja ir tuo pat metu kuria pamatus moderniai valstybei. Kas, be karo, kelia didžiausią grėsmę – valstybės skolos, žmonių nuotaikos?
– Taip, kova vyksta ne tik Rytų Ukrainoje, bet ir Kijeve. Dėl naujos, modernios valstybės sukūrimo. Ukrainai tenka dvigubai sunkesnis uždavinys, nes visos šios būtinos, sunkios, dažnai nepopuliarios reformos yra daromos ekonomikai patiriant didelį kritimą, o tai sukuria papildomą naštą gyventojams.
Kylant kainoms ir mažėjant pajamoms žmonėms sunku suprasti reformų naudą. Vyriausybei tenka ypač sudėtinga užduotis tinkamai paaiškinti, kas daroma, kodėl tai būtina, kodėl nėra jokių galimybių sustoti. Ypač svarbu, kad artimiausiu metu žmonės pamatytų nors ir nedidelius, bet konkrečius reformų rezultatus.
Energetikos sektoriaus reforma – vienas kertinių Ukrainos uždavinių. Šis sektorius yra ypač monopolizuotas ir lemia didžiulius nuostolius valstybės biudžetui.
Vyriausybė eina teisingu keliu stengdamasi suskaidyti monopoliją į atskiras įmones taip, kaip įprasta Europoje ir kaip reikalauja ES trečiasis energetikos paketas.
Energijos kainų šuolis, kurį žmonės pajus rudenį, gali kelti įtampą visuomenėje. Tačiau realybė yra tokia, kad šių reformų nebegalima atidėlioti, nes tai tik didintų problemas, didintų naštą Ukrainos biudžetui ir menkintų tarptautinių finansinių institucijų pasitikėjimą.
O tarptautinių institucijų požiūris neišvengiamai susijęs su finansine parama valstybei.
– Lietuva reiškia Ukrainai ypač tvirtą moralinę paramą, kuri paremta stipria retorika. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad Lietuva nerado balanso formuodama savo poziciją, o dėl to kenčia santykiai su Rusija? Galbūt tokia Lietuvos pozicija buvo aptarta ES politikos kuluaruose ir yra savotiška Bendrijos Rytų partnerystės politikos dalis?
– Ukraina yra per daug svarbi šalis Europai, Lietuvai ir mūsų pačių saugumui. Paprasčiausiai neturime kitokio pasirinkimo. Nuoširdi, nedviprasmiška pozicija, paramos Ukrainai politika yra ta tiesa, kurią aiškiai sakome.
Toks yra mūsų pasirinkimas, kurio niekas negali primesti. Mes ne vieni renkamės kalbėti apie padėtį atvirai ir tiesiai. Daug ES valstybių elgiasi taip pat. Norėtųsi, kad kuo daugiau valstybių suprastų, jog Ukrainos įvykių kontekste iš tiesų kalbame apie grėsmes Europos saugumui ir apie Europos ateitį.
– Kaip vyksta tylusis bendradarbiavimas? Lietuvos verslas išsigando tankų ar, priešingai, įžvelgia naujų erdvių gerokai praretėjusioje šios valstybės rinkoje?
– Ukraina – didelė ir perspektyvi rinka. Ji visada traukė Lietuvos verslo dėmesį, tačiau dabar verslas atsargiau vertina naujas investicijas ir kol kas būtų sunku tikėtis didelio proveržio. Mūsų bendrovės nori investuoti, tačiau tai ateities klausimas, susijęs su verslo aplinkos pokyčiais.
Didžiausios Lietuvos investicijos susijusios su prekyba, nekilnojamojo turto plėtra, statybų sektoriumi.
Dar negalime kalbėti apie proveržį šioje srityje, bet Ukraina eina geru keliu. Nesukūrus tinkamų sąlygų verslui, nebus naujų investicijų, o be jų Ukraina negali tinkamai vystytis.
– Ukrainoje vėl esate po pertraukos. Gal galite apibūdinti skirtumus, kurie labiausiai krito akis pradėjus eiti ambasadoriaus pareigas?
– Vyriausybėje, Aukščiausiojoje Radoje dabar dominuoja visai kitokio tipo politikai – naujoji karta, dažnai išsilavinusi Vakaruose. Toks skirtumas į akis krito pirmiausia. Taip pat – ir nuolat augantis skaičius ukrainiečių, kurie nori atvykti į Lietuvą.
Vykdome maksimaliai palankią vizų politiką Šengeno politikos rėmuose siekdami, kad durys į ES būtų kuo plačiau atvertos kuo didesniam skaičiui įvairių žmonių. Niekada neturėjome tokio vizų prašančių Ukrainos piliečių srauto.
Tapome antrąja Lietuvos ambasada po Minsko pagal išduodamų vizų skaičių. Pernai per dieną gaudavome po 200–300 prašymų, o dabar sulaukiame 600 ir daugiau.
– Naujausiais duomenimis, beveik 900 tūkst. per karą nukentėjusių ukrainiečių siekia prieglobsčio kaimyninėse valstybėse. Ar Lietuva – viena iš jų?
– Šengeno migracijos taisyklės visiems vienodos. Jos nustato aiškias ir griežtas sąlygos keliauti, dirbti, mokytis. Prieglobsčio suteikimo galimybes reguliuoja kiti teisės aktai.
Pastebime, kad auga Ukrainos verslininkų noras investuoti Lietuvoje, taip pat daugiau norinčiųjų mokytis ir dirbti. Vilnius yra artimiausia Kijevui ES sostinė. Tik viena valanda skrydžio.
– Ar Lietuva galėtų padėti Ukrainai atverdama šalies darbo rinką?
– Tam reikėtų aiškaus ir sutelkto visų mūsų valstybės institucijų požiūrio. Aš tik galiu patvirtinti, kad Lietuvos darbdaviai vis labiau domisi darbo jėga iš Ukrainos ir yra patenkinti ukrainiečių darbu. Toks poreikis juntamas, o dirbančių Lietuvoje dabar yra gerokai daugiau negu anksčiau.
Padėtis Ukrainoje kaista. Šiandien neįmanoma tiksliai prognozuoti, kaip toli bus nueita laužant Minsko susitarimus. Taip sako gegužę darbą šioje šalyje pradėjęs naujasis Lietuvos ambasadorius Marius Janukonis.
