A. Applebaum žodžiais, tai, kad prieš darant reikšmingus susitarimus su Rusija reikėtų gerai pagalvoti, suprato ir kiti Europos lyderiai, kuriems konfliktas Ukrainoje ne tiek rūpėjo, ir net verslo atstovai, prieš imdamiesi veiksmų, pirmiausia gerai pagalvoja: „V. Putinas parodė, kad Rusija yra nestabili, ir privertė abejoti tiesa, kurią skleidžia Kremlius. Taigi manau, kad tai Rusijai atsiliepė labai neigiamai.“
– Kaip Europoje keisis viešosios informacijos erdvė, Rusijai įsteigus Kremliui pavaldžią žiniasklaidos agentūrą „Sputnik“ ir didinant finansavimą „Russia Today“?
– Manau, kad į šį klausimą kiekviena šalis turėtų atsakyti savarankiškai. Nemanau, kad, pavyzdžiui, Didžiajai Britanijai apskritai rūpi Rusijos skiriamas biudžetas žiniasklaidai, ji nemano, kad tai yra svarbu.
Manau, kad Baltijos šalys yra susirūpinusios ir tokios turėtų būti ne tik dėl savo pačių žiniasklaidos, bet ir dėl vidaus politikos krypčių, ypač tų, kurios susijusios su didelėmis rusakalbių mažumomis. Tai itin svarbus klausimas.
Rusijos žiniasklaida užsienyje yra pritaikyta kiekvienai šaliai išskirtinai. Pavyzdžiui, Graikijoje ji kitokia nei Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje.
– Ar Europos Sąjunga turėtų priimti kolektyvinį sprendimą, kaip priešintis propagandai?
– Manau, kad turėtų, tačiau abejoju, kad toks bus. Yra keletas strategijų, kurias Europa galėtų įgyvendinti. Galėtų būti padidintas finansavimas rusakalbei žiniasklaidai, kuri galėtų būti transliuojama, pavyzdžiui, iš Kijevo ar Rygos.
Taip pat galėtų būti skiriama daugiau lėšų reportažams kurti Ukrainoje arba Rusijoje. Tokiu būdu būtų pateikiama daugiau tikros ir teisingos informacijos. Galimų sprendimų yra, tačiau reikšmingų, apimančių visą Europą sprendimų vargu ar bus.
– Vladimiras Putinas ilgai neigė, kad Kryme ir Donbase yra Rusijos karių, bet kovą pasirodžiusiame dokumentiniame filme patvirtino, kad Krymo aneksijos metu kariuomenės daliniai vis dėlto ten buvo. Ar tai demaskavo jo propagandos mechanizmą?
– Taip. Tiesą sakant, manau, kad V. Putino elgesys per pastaruosius metus daugelį su juo pasiryžusių bendradarbiauti Europos lyderių įtikino, kad jis yra melagis. Kartu ir Angelą Merkel, kuri juo nebepasitiki.
Vokietijos ir Rusijos santykiai yra itin reikšmingi, taigi šiuo atveju jis viską sugadino. Kiti Europos lyderiai, kuriems konfliktas ne tiek rūpėjo, suprato, kad reikėtų gerai pagalvoti prieš darant reikšmingus susitarimus su Rusija.
Net verslo atstovai, prieš imdamiesi veiksmų, galvoja du kartus. Pati turiu draugų, kurie svarstė investuoti Rusijoje, o vėliau šios minties atsisakė. V. Putinas parodė, kad Rusija yra nestabili, ir privertė abejoti tiesa, kurią skleidžia Kremlius. Taigi manau, kad tai Rusijai atsiliepė labai neigiamai.
– Tačiau iš jo pusės tai neatrodo logiška.
– Turėtumėte patys jo paklausti. Iš tiesų tai nėra logiška. Jis melavo. Jis sakė, kad Kryme Rusijos karių nėra. Tačiau visiems buvo akivaizdu, kad tai netiesa. Ir man pačiai jau po 15 sekundžių buvo aišku, kad tai – V. Putino daliniai.
– Esate minėjusi, kad Vakarų žurnalistai karą Ukrainoje ne visada supranta adekvačiai, nes nėra savo akimis matę realybės, dėl to karą apibūdina švelnesnėmis sąvokomis. Ar turėtų būti imamasi kažkokių priemonių tam pakeisti?
– Žinote, svarbiausia, kad patys ukrainiečiai vartotų tinkamas sąvokas, jog tai yra karas, jog tai yra invazija. Ir manau, kad jie gana neblogai tą daro. Yra aiškiai suvokiama, kad tai – intervencija. Vakarų žiniasklaidoje dauguma terminų yra trumpiniai, išsamus aiškinimas ilgai užtruktų, tad vartojamos tokios sąvokos, kaip sukilėliai ar separatistai.
Mano manymu, rimtesnis naujienų apie karą pateikimo Vakaruose aspektas yra nuomonių pusiausvyra. Siekdami objektyvumo, turime pateikti tiek Ukrainos, tiek Rusijos poziciją.
Kita vertus, tai iškraipo realybę, nes viena pusė akivaizdžiai meluoja. Todėl labai svarbu sakyti – štai, ukrainiečių nuomonė, štai – rusų nuomonė, tačiau pastarieji meluoja: jie sako, kad jų karių Ukrainoje nėra, tačiau jie iš tiesų yra. Manau, kad tą labai svarbu pabrėžti.
– Dalis apžvalgininkų sako, kad Rusijos žiniasklaida meluoja labai akivaizdžiai ir net nesistengia to nuslėpti, kartu kaltindama Vakarų žiniasklaidą, kad šitaip skleidžia netiesą. Ar taip peršama mintis, kad negalima niekuo pasitikėti?
– Teisingai. Rusija nori, kad galvotume, jog negalime pasitikėti niekuo, – visa žiniasklaida yra bloga, visi meluoja, gerai, mes irgi kartais meluojame, tačiau jie, Vakarai, taip pat meluoja. Tai yra jų propagandos tikslas. Net tiek įtikinti, kad Rusija yra šauni valstybė, kiek paneigti mintį, kad objektyvi tiesa žiniasklaidoje gali egzistuoti.
– Prieš keletą mėnesių Lietuvoje sustabdytos rusų televizijos kanalo retransliacijos už visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus sukėlė diskusijas. Vieni sako, kad šalies rusakalbiai tą gali suprasti kaip cenzūrą, kiti – kad tik tokiomis priemonėmis galima kovoti su propagandos sklaida. Koks Jūsų požiūris į tai?
– Nežinau daug konkrečių detalių apie šį įvykį, tačiau manau, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių valdžia turėtų prisidėti kuriant vietos rusakalbę žiniasklaidą, kuri būtų tiek pat patraukli ir profesionali, kiek televizijos Maskvoje. Tada žmonės norėtų ją žiūrėti.
Viena esminių rusakalbės žiniasklaidos problemų, ypač Baltijos šalyse, ta, kad ji nėra labai profesionali: nėra gerų laidų, geros dokumentikos ir niekas nesistengia to pakeisti. Mane stebina, kad Baltijos šalys niekada nebandė sujungti resursų ir to pasiekti bendromis jėgomis. Man tai akivaizdu. Toks projektas jau anksčiau galėjo būti įgyvendintas, nelaukiant kitų.
– Lietuvos žiniasklaidoje buvo pasirodę nuogąstavimų, kad Baltarusija savinasi Lietuvos istoriją: jog iškilių istorinių asmenybių pasiekimai priklauso baltarusiams, valstybė buvo sukruta slavų ir kad tai gali privesti prie etninių nesutarimų tarp abiejų tautų. Ar tai realu?
– Istorija visada galima manipuliuoti. Kita vertus, tai, kad kyla tokių ginčų, yra visiškai normalu. Vokietija ir Prancūzija tokių turi, taip pat – Ispanija ir Portugalija, Anglija ir Airija. Taigi ginčai dėl istorinių nuopelnų yra visiškai įprastas dalykas.
Svarbiausia, kad jie būtų sprendžiami tinkamu būdu – istorikams atliekant bendrus tyrimus ir nesinaudojant interpretacijomis kaip politiniu įrankiu.
