Šiandien tai – rojų primenanti niekieno žemė, kurią iki šiol akylai prižiūri keletas oficialaus statuso neturinčių Maidano aktyvistų.
Jie priglaudžia karo pabėgėlius, skaičiuoja pagreitį įgaunančias skolas, o rezidencijos priežiūrai uždirba iš turistų ir parduodami V.Janukovyčiaus šiltnamiuose užaugintus ekologiškus agurkus, paprikas, salotas.
Negalėjo naktį užmigti
Jeigu bemaž 150 hektarų teritorijoje kyla koks neaiškumas, yra tik vienas žmogus, kurio nuomonės ir nurodymų besąlygiškai klausoma.
Tai Mežyhirjos komendantas 35 metų Denisas Tarachkotelykas. Buvęs aktyvus Automaidano dalyvis Mežyhirjoje pasirodė jau kitą dieną pabėgus eksprezidentui.
Pernai vasario pabaigoje, kai Kijeve dešimtimis skaičiuoti žuvę protestuotojai, V.Janukovyčius su 21 apsaugininku dviem sraigtasparniais išskrido neva į Regionų partijos suvažiavimą ir pradingo.
Tuo metu Maidane buvęs D.Tarachkotelykas gavo žinutę, jog organizuojamas V.Janukovyčiaus apleistos rezidencijos netoli Kijevo šturmas – pasuko į Mežyhirją ir iki šiol niekur nebuvo išvykęs. Jis nepasiekiamas tik 4 valandas per parą – nuo 6 iki 10 ryto. Tuomet komendantas miega Putino name.
„Toks įprotis liko nuo Maidano. Negalėjau naktį užmigti, atrodė, kad gali užpulti. Taip iki dabar.
Ne logika, vidinis jausmas toks, o gal jau kompleksas, bet yra nuojauta, kad visiems sumigus gali prasidėti didelis karas.
Kita vertus, juk niekas nepasikeitė. Rytuose šaudoma, draugai miršta, o ir Putinas toks pat“, – 11 valandą gerdamas rytinį amerikietiškos kavos su pienu puodelį pusiau šypsodamasis pasakojo Denisas.
Baisu prie ko nors prisiliesti
– Gyvenate čia tarsi namus palikęs pabėgėlis. Ar žmona su vaikais neprašo važiuoti namo?
– Mano šeima gyvena Kijeve, turime dviejų kambarių butą. Kai žmona bandė skųstis, aš jai paaiškinau. Dabar – karas. Jeigu ne čia, tai būsiu fronte.
Žino, kad esu artilerijos žvalgas. Studijuodamas universitete filosofiją savo noru mokiausi ir karinio rengimo. Mes abu su broliu tokie kariautojai.
– Kodėl nekviečiate žmonos pas save į Mežyhirją?
– O kaip tai atrodytų. Žmonės nesuprastų, jeigu dar ir žmoną įkurdinčiau Putino name. Be to, žmona turi darbą Kijeve, vaikams į mokyklą per toli.
– Kodėl pasirinkote vadinamąjį Putino namą?
– Kai čia atvažiavau, pirmąsias dvi paras nemiegojau. Reikėjo kur nors galvą padėti, o žmonių – tūkstančiai. Putino name būrėsi žurnalistai.
Atvėręs vienas duris pamačiau miegamąjį ir numigau ten 1 val. 45 minutes. Vietos nebekeičiau. Kai jau griūdavau, eidavau ten. Dar pora vaikinų kurį laiką ten miegojo. Po to likau vienas. Putino namas nėra toks beprotiškai prabangus. Ne taip baisu prie ko prisiliesti.
– Praėjus kelioms dienoms, kai V.Janukovyčius su svita patraukė Rusijos kryptimi, Aukščiausioji Rada priėmė sprendimą nacionalizuoti jo prabanga švytintį rezidencijų kompleksą. Kas dabar yra oficialus jo šeimininkas?
– Rada nutarė, bet bendrovė „Tantalit“, kuri čia viską valdė, vis dar yra šeimininkė.
Jie teisiasi dėl nuosavybės ir niekas negali pasakyti, kaip čia viskas bus. Aš nuo pirmosios dienos laukiau – gal atvažiuos milicija, armija ir pasakys, kad mes jau galime būti laisvi. Ir toliau laukiu.
Per šiuos 15 mėnesių čia lankėsi daug valdininkų. Matavo žemę, pastatus. Po to buvo pasirodžiusi Generalinė prokuratūra, bet daugiau nebegrįžo.
Kartą atvyko net Ukrainos agrarinės politikos ir maisto pramonės ministras Ihoris Švaika. Sakė – Generalinė prokuratūra jiems perdavė visą šį turtą ir liepė mums eiti iš čia. Sutikau, bet su sąlyga, kad turtas bus įvertintas, bus padarytas jo aprašas.
Esu sulaukęs visokių keistų kaltinimų. Tai „Auksinis batonas“ dingo, tai antys nugaišo.
Bet aš savo pozicijos nekeičiu. Pirmą dieną, kai čia atėjau, iškėliau tikslą – išsaugoti šį turtą ir nuo vagių, ir nuo suvenyrų medžiotojų. Taip ir bus. Perduosiu jį, kai viskas bus registruota ir niekas negalės pasakyti, kad buvo naikinamas.
Inžinieriai uždirba daugiau
– Kaip tapote komendantu? Kas nors juk turėjo jus paskirti?
– Manęs niekas nepaskyrė. Pirmomis dienomis mūsų čia daug komendantų buvo.
Bet susiklostė taip, kad Olehas Patriotas, kuris rūpinosi Maidano šimtininkais, pasakė, kad jau nebegali, turi išvažiuoti – nusiprausti, pamiegoti. Jis užtruko, o visi vis ieškojo, kas čia komendantas, kas gali spręsti ir suvaldyti padėtį.
Taigi komendantas esu nuo praėjusių metų vasario 26-osios.
Nebuvo varžybų, tiesiog kas nors turėjo imtis atsakomybės. Žmonės gali klausyti arba ne. Arba galima juos motyvuoti elgtis tinkamai, arba ne.
– Milžiniška žydinti teritorija, daugybė pastatų, ežerų, egzotiškas žvėrynas, šiltnamiai ir sodai, golfo laukai, unikali laboratorija.
Kas čia dirba?
– Prie V.Janukovyčiaus Mežyhirjoje dirbo daugiau negu 1000 žmonių, o 360 iš jų darbavosi nuolat. Dabar turime 180 darbininkų, neskaičiuojant milicijos ir kareivių. Dalis jų – pabėgėliai, kurie kartu su šeimomis čia ir gyvena. Priimame savanorius.
Kas neturi pinigų bilietui, gali porą valandų padirbėti šiltnamiuose, soduose ar žvėryne ir tada vaikščioti, kur nori.
Mažiausia alga, kurią mokame, yra 3 tūkst. grivinų (apie 130 eurų). Didžiausia – 10 tūkst. (apie 435 eurus). Tik vienas inžinierius gauna daugiau, nes be jo – kaip be rankų. Jis supranta visas sistemas ir tvarko kelis kartus pigiau nei tas, kurį buvo palikęs V.Janukovyčius.
– Kiek jūs uždirbate?
– Aš algos negaunu. Turiu šeimos verslą – krovinių gabenimo į Italiją. Turiu dvi transporto priemones ir 4 vairuotojus. Iš šių pinigų gyvenu dabar, iš jų veikiau ir Automaidane.
Per dieną išleisdavome mažiausiai 3 tūkst. grivinų. Kaip pilietis aukojau tai, ką galėjau.
– Kaip pas jus atsirado pabėgėliai?
– Kai įvedėme tvarką, perpratome šildymo ir kitas sistemas, pradėjome galvoti, kaip padėti likusiems be namų.
Pirmiausia atvyko okupuoto Krymo totoriai. Atvyko pikti, nes kurį laiką gyveno buvusio generalinio prokuroro namuose, bet iš ten buvo išvaryti. Manė, kad ir čia taip bus.
Pamatęs juos pasakiau, kad jau seniai jų laukiame. Visi 40 žmonių nurimo.
Laukėme ir ieškojome kariškių, kurie su šeimomis išvažiavo iš Krymo. Rašėme feisbuke. Mes priimame pabėgėlius, kurie turi 2–3 vaikus, nes jiems sunkiausia. Vieni atvyksta, kiti išvyksta.
Kaupiamos atsargos žiemai
– Pabėgėliai juk negali padengti viso šio ūkio, kuriam buvo leidžiami milijonai, išlaidų?
– Per pastaruosius 2 mėnesius už įėjimą į teritoriją surinkome 1,6 mln. grivinų (apie 70 tūkst. eurų). Petro Olijnykas, atsakingas už „Chonką“ (buvusi pagrindinė V.Janukovyčiaus buveinė, pastatyta iš ypač ekologiškos medienos), už ekskursiją dabar ima po 200 grivinų (apie 8 eurus).
Šiam namui išlaikyti, neskaičiuojant elektros ir dujų, reikia 1 mln. grivinų (apie 43 tūkst. eurų). Jeigu lieka pinigų, atiduoda bendriems reikalams. Iš šių pinigų mokame algas.
Šiltnamiuose dirba 8 moterys. Ekologiškas daržoves perka vietos restoranai, žmonės. Visos pajamos – vidutiniškai apie 70 tūkst. grivinų (apie 3 tūkst. eurų) derlingą mėnesį – eina šiltnamiams prižiūrėti, pelno nelieka.
Kinologijos tarnyba veikia savarankiškai. Kinologai rengia šunis antiteroristinės operacijos dalyviams – snaiperiams ir išminuotojams. 18 mūsų šunų žuvo kare. Žmonės gali atvežti treniruoti augintinius. Kinologams mokame po 4 tūkst. grivinų (apie 174 eurus), o šunys šeriami iš labdaros.
Šunų jau dvigubai daugiau, nei turėjo V.Janukovyčius. Visko turime daugiau. Paukščių, elnių, ožkų. Kiaulės jau beveik visos, išskyrus dideles paršavedes, ne V.Janukovyčiaus.
Ūkis didėja. Galvojame, ką daryti – pardavinėti ar naudoti maistui. Būna dienų, kai maitiname po kelis šimtus žmonių – ir čia budinčių, ir vaikų ar remtinų žmonių ekskursijų.
Mano buhalterija paprasta. Pajamos ir trys pagrindiniai išlaidų skaičiai – darbo užmokestis, degalai, maistas. Dar remiame kareivius. Šiemet išleidome 5 mln. grivinų (apie 22 tūkst. eurų). Perkame naktinio stebėjimo prietaisus, neperšaunamąsias liemenes. Kaupiame žiemai.
– Dar lieka išlaidos elektrai, šildymui?
– „Tantalit“ sąskaitoje buvo likę 1 mln. grivinų (43 tūkst. eurų) dujoms ir 2 mln. grivinų (86 tūkst. eurų) elektrai.
Bet dujos buvo šiaip sau išjungtos dar rugsėjį, o elektros pinigai nurašyti per 3 mėnesius pagal neaiškius tarifus. Įtariu dviejų oligarchų, prijaučiančių buvusiai valdžiai, sąmokslą. Mes nieko prieš sumokėti, bet pagal skaidrius tarifus. Esame įsteigę visuomeninę organizaciją, bet „Kyjivenergo“ nenori tokios sutarties, kelia ultimatumą mokėti už V.Janukovyčiaus artimųjų rato bendrovę „Tantalit“.
Čia yra vietos elektros stotis, kainavusi 3 mln. dolerių, bet iki šiol neaišku, kur keliauja jos pagaminta energija. Atrodo, kad prie rezidencijos elektros apskaitos sistemos prijungta daug objektų, kurie yra už šios teritorijos.
Priskaičiuota skola jau siekia 7 mln. grivinų (301 tūkst. eurų) ir vis didėja.
Dabar kaupiame pinigus naujiems katilams. Praėjusią žiemą skubėdami padarėme, ką galėjome, bet jų per mažai. Nepalaikant tinkamos temperatūros prabangūs pastatai pradės irti. Juolab nekokybiškai jie padaryti. Vaizdas gražus, o pažiūrėjus atidžiau – brokas. Šaligatviai juda, akmenys atšoka po lietaus. Korupcinis projektas. Pinigų plovimas buvo svarbiausia.
Erzina kvaili klausimai
– Sakėte, kad nebegalite užmigti. Kas dar pasikeitė jūsų gyvenime po Maidano?
– Kantrybės įgavau. Be paliovos klausinėja – kiek skolingas? Kodėl bilietai pabrango? Ar tik nedingo kas? Viską padariau, ką galėjau. Paaukojau savo pinigų per Maidaną, nes noriu sąžiningų deputatų, milicijos, teismų, valdininkų ir europietiškų vertybių, stiprios vidurinės klasės.
Kankina tie klausimai, nes banaliai kvaili. Jiems įdomu, kur padėjome 50 grivinų (2 eurai), gautų už bilietą, bet nesvarbu, kad išsaugojome milijonų vertės turtą. Kodėl norėjo valdininkai čia ateiti? Suprato, kad čia – sunkiai aprėpiami turtai, kurie niekur neregistruoti, neįvertinti, niekas nepasiskųs, kad kažkas dingo.
Tai mažai kam nerūpi.
– Kaip įsivaizduojate Mežyhirjos ateitį?
– Nacionalinis Ukrainos parkas. Steigėja – Aukščiausioji Rada.
