„Vadinkime tai apmąstymų laikotarpio pradžia, tam tikrų visos ES strateginių apsisprendimų vaakumu“, – taip gana slogią atmosferą dar prieš Rygoje penktadienį pasibaigusį viršūnių susitikimą portalui lrytas.lt apibūdino Rytų Europos studijų centro ekspertas Laurynas Kasčiūnas.
Ir iš tiesų – galėjo atrodyti, kad Rytų partnerystės programa po analogiško lyderių susirinkimo Vilniuje 2013-ųjų lapkritį žengtelėjo atgal.
Lūkesčiai dėl šešių programoje dalyvaujančių valstybių – Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Baltarusijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – atsitrenkė į realybę. Tai, be abejo, Rusijos agresija – Kremlius parodė, kad šalys, kurios ES yra tiesiog kaimynės, Maskvai yra itin svarbių interesų zona.
Po Krymo aneksijos ir karo Donbase tikriausiai net nenuostabu girdėti, kaip ES vairininkės Vokietijos kanclerė Angela Merkel nedviprasmiškai paaiškina: „Rytų partnerystės projektas nėra ES plėtros įrankis“.
Bet viršūnių susitikimo Rygoje deklaracijos tekstas – optimistiškesnis nei buvo galima tikėtis. Nors užduotis sunki, Bendrija, regis, nusiteikusi toliau spręsti Rytų partnerystės galvosūkį.
Apie plėtrą kalbėti ne laikas
Kas bus paskelbta deklaracijoje, buvo aišku jau anksčiau. Tiesa, diskusijos dėl jos teksto tęsėsi kone iki pat viršūnių susitikimo pradžios, o galutinis sprendimas integracijos į ES siekiančių šalių jei ir nepradžiugina, tai tikrai ir nenuvilia.
Mat nors, lrytas.lt šaltinių teigimu, buvo itin atsargių ES narių, kurios nenorėjo net užsiminti apie Rytų partnerystės šalių „europines aspiracijas“, tokie žodžiai deklaracijoje yra.
„Susitikimo dalyviai pripažįsta partnerių europines aspiracijas ir europinį pasirinkimą, kaip tai nurodoma Asociacijos susitarimuose“, – skelbiama komunikate.
Kadangi Baltarusija ir Armėnija labiau žiūri į Rusiją ir jos Muitų sąjungą, o Azerbaidžanas, kaip lrytas.lt teigė vienas Lietuvos diplomatas, „žaidžia didelę valstybę“, omenyje turimos trys veidu į Vakarus pasisukusios Rytų partnerystės šalys – Ukraina, Moldova ir Gruzija.
„EUobserver“ teigimu, Lietuva ir Švedija netgi siekė, kad deklaracija „pasveikintų“ šių trijų valstybių europinį pasirinkimą, bet kitos ES šalys panoro pasilikti ties aptakesniu žodžiu „pripažįsta“.
Kaip Rygoje pažymėjo ir Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris, tokia formuluotė leidžia ir pažymėti, kad „europietiška perspektyva neegzistuoja“, ir kalbėti apie sėkmingą viršūnių susitikimą.
„ES lyderiai, ypač iš didžiųjų šalių, aiškiai parodė, kad apie Bendrijos plėtrą dabar kalbėti ne laikas, bet nieko atmesti negalime. Mes nepasisakome prieš plėtrą, bet dabar tam laikas netinkamas“, – „EUobserver“ teigė vienas diplomatas.
Svarbios vokiškos kombinacijos
Kad Bendrija elgiasi atsargiai ir kelia pamatuotus tikslus, stebinti neturėtų. Per 18 mėnesių nuo susitikimo Vilniuje daug kas pasikeitė – ES ir Rusijos santykius dabar kausto kone šaltojo karo laikų verta įtampa.
„Vilniuje padaryta tikrai daug. Lietuva dirba tikrai aukštu lygiu, tik įsijungia procesai, kurie verčia galvoti, kad veikia nuo mūsų nepriklausančios tendencijos. Tai – be abejo, ukrainietiškas galvosūkis“, – lrytas.lt pripažino L.Kasčiūnas.
Rusija smarkiai spaudė Ukrainą, kad ši 2013-aisiais nepasirašytų Asociacijos susitarimo su ES, o Kijeve pasikeitus valdžiai aneksavo Krymą ir pakurstė karą Donbase.
Didžiosios ES šalys dabar ne be pagrindo svarsto, kad pernelyg aktyvus flirtas su gruzinais ar moldavais išprovokuotų panašią Rusijos reakciją – Padniestrė, Abchazija ar Pietų Osetija „sukiltų“ Maskvai vos pamojus pirštu. Tad rizikuoti nenorima.
„Pagrindinis veiksnys – Vokietija. Tai yra esminė valstybė, variklis, kurio geopolitinės kombinacijos šiuo metu yra svarbiausios. O vokiečiai nusiteikę tęsti pragmatinius žingsnelius – ir bevizio režimo srityje, ir kitur.
Jie norėtų susitelkti ties mažesniais žingsneliais, o ne kalbėti apie narystės perspektyvą ar regiono geopolitinę pertvarką, kažkokį zonų susikirtimą. Retorika pasikeitusi“, – teigė L.Kasčiūnas.
Portalo lrytas.lt žiniomis, panašų pragmatiškumą prieš pokalbius Rygoje rodė Prancūzija, Ispanija, Kipras.
Prisiminė Kipro scenarijų
„Separatistiniai regionai tose šalyse iš tiesų yra Rusijos geopolitinis įrankis. Tai yra akivaizdu. Bet teoriškai tą įrankį galima apeiti – kalbu apie Kipro pavyzdį (sala padalinta į ES priklausantį Kiprą ir Šiaurės Kipro Turkų Respubliką – Red.).
Aišku, rusai nori, kad integracija nebūtų įmanoma, kad tie įšaldyti konfliktai pririštų šalis prie Maskvos, bet precedentas, kai užtenka vien politinės valios, yra.
Tačiau ES šalims Kipras yra lyg raudonas skuduras. Didieji norėtų kuo mažiau tokių sėkmės istorijų Europoje“, – svarstė L.Kasčiūnas.
Politologo teigimu, svarbus ir pačių Rytų partnerystės šalių požiūris, supratimas, ko siekiama ir ko norima: „Už tas valstybes darbų nepadarysi. Gali sukurti motyvaciją, bet iš sovietinių modelių Ukraina, Moldova ir Gruzija turi vaduotis pačios“.
Kitaip tariant, ES dabar tik ir gali rinktis mažų, techninių žingsnelių taktiką. Geopolitinė situacija nėra tokia aiški, kad būtų įmanoma ryžtis drąsesniems sprendimams, pasiūlymams.
„Vis dėlto tikrai galima klausti, ar yra šviesa tunelio gale – narystė. Jei ne, motyvacija silpsta. Mažais techniniais žingsneliais žingsniuojant vis tiek pasiekiamos durys, prie kurių vokiečiai priima politinį sprendimą. O Berlynas spaudžia stabdžius“, – konstatavo L.Kasčiūnas.
