Gegužės pradžioje žemieji parlamento rūmai, Nacionalinis Susirinkimas, įstatymą patvirtino triuškinama balsų dauguma (438 „už“ ir 86 „prieš“), nes tekstą palaikė ir didžioji dalis opozicinės dešinės parlamentarų.
Nuo gegužės 20 dienos įstatymo tekstas perduotas svarstyti Senatui.
Įvairių kritikų nuomone, naujasis įstatymas Prancūzijos žvalgybos tarnyboms kone visiškai atriša rankas, nenumato pakankamos jų priežiūros, todėl gali lengvai trypti individualias laisves ir teisę į privatumą.
Tačiau kartu jame numatomos priemonės, pasak oponentų, negarantuoja, kad žvalgybų darbas išties taps efektyvesnis ir pasieks afišuojamą tikslą – piliečius geriau apsaugos nuo terorizmo ir panašių grėsmių.
Ši, regis, amžina diskusija šalyje, kur ypač gerbiamas asmens privatumas, gali stebinti, bet jei žvalgybininkams bus atrištos rankos Prancūzijoje, gali ateiti ir kitų europiečių eilė.
Reaguoti verčia išpuoliai
Po 17 asmenų gyvybę nusinešusių terorizmo išpuolių praėjusį sausį Prancūzijos vyriausybė iškart pažadėjo ir suskubo rengti žvalgybų darbą ir joms skirtas priemones atnaujinantį, nepalyginti daugiau galių ir operatyvumo jiems suteikiantį įstatymo projektą.
Po minėtų išpuolių prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir košerinio maisto parduotuvę „Hyper Cacher“ žvalgybos tarnybos buvo kritikuojamos už tai, kad šių iš anksto suplanuotų kruvinų atakų nesugebėjo numatyti ir neutralizuoti radikalaus islamo keliu pasukusių jų rengėjų.
Kad Prancūzijai verkiant reikėjo naujo slaptųjų tarnybų darbą apibrėžiančio įstatymo, niekas nesiginčija. Net aršiausi jo kritikai.
Dabartinis slaptą pokalbių telefonu klausymąsi ir panašias procedūras apibrėžiantis įstatymas Prancūzijoje buvo priimtas dar 1991 metais, kitaip tariant, – prieštvaniniais laikais, kai mobiliųjų telefonų ir interneto dar faktiškai nebuvo.
Neribos milžiniškos galios
Tačiau slaptųjų tarnybų ausis siekiantį pailginti įstatymo projektą dalis šalies teisėjų, nevyriausybinių už žmogaus teises kovojančių organizacijų, advokatų, profsąjungų, žurnalistų, internetinio verslo atstovų ir politikų pliekia dėl kelių priežasčių.
„Žvalgybos tarnyboms suteikiamos milžiniškos galios, ir ne vien kovos su terorizmu srityje, bet be teisinės kontrolės atsvaros“, – taip būtų galima apibendrinti pasipylusią kritiką.
Prieš šį tekstą nusiteikusieji jį vis lygina su JAV po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių skubiai atsiradusiu ir išskirtines galias bei priemones slaptosioms tarnyboms suteikusiu Patrioto aktu bei dabar jau išaiškėjusiais šiurkščiais Nacionalinės saugumo agentūros pažeidimais.
„Tuo metu, kai JAV įstatymų leidėjai pradėjo abejoti plačiomis žvalgybos galiomis, suteiktomis po rugsėjo 11-osios įvykių, žemieji Prancūzijos parlamento rūmai žengė platų žingsnį priešinga kryptimi, didžiule balsų dauguma pritardami įstatymui, kuris tarnyboms suteikia lig šiol neregėtas kišimosi galias“, – komentavo nacionalinis JAV dienraštis „The New York Times“.
Seks ką tik panorėję
Bene didžiausią pasipiktinimą sukėlė projekte numatoma galimybė naudoti vadinamąsias juodąsias dėžes.
Kitaip tariant, naudoti automatinę interneto duomenų analizę, vadinamąjį algoritmą, kuris bendrame duomenų sraute gebėtų aptikti įtartinų vartotojų elgesį ir perspėtų apie galimą teroristinio išpuolio grėsmę.
Tekstas taip pat numato slaptosioms tarnyboms galimybę naudoti vadinamuosius „IMSI-catcher“, netikras mobiliojo ryšio antenas, kurios geba sugaudyti visus aplink vykstančius telefoninius pokalbius.
Kritikai šaukia, kad šios priemonės prilygsta „masių šnipinėjimui“, juolab kad tam tikrais atvejais – ir ne vien terorizmo grėsmės – slaptosios tarnybos jų galės imtis be teisėjų leidimo, gavusios tik tiesioginį ministro pirmininko sutikimą.
Į bendrą katilą sumestos ir kelios kitos grėsmės „viešajam interesui“, tarp jų „esminių Prancūzijos ekonominių, pramoninių ir mokslinių interesų gynimas“, „kolektyvinio smurto, galinčio pakenkti nacionaliniam saugumui, prevencija“, „esminių užsienio politikos interesų gynimas“, „kova su organizuotu nusikalstamumu“ ir kita.
Bijoma, kad prisidengusi šiomis išplėstomis ir gana miglotomis sąvokomis valdžia galės pradėti šnipinėti ir, pavyzdžiui, savo politinius priešininkus, žurnalistus arba advokatus.
Galiausiai žvalgybos ausis pasišovusi pailginti vyriausybė pliekiama ir už skubėjimą. Įstatymo projektas priiminėjamas skubos tvarka, be išankstinių konsultacijų su teisininkais ir kitomis suinteresuotomis institucijomis.
Paryžiaus advokatų asociacija pasigedo atskirų saugos priemonių medikams, žurnalistams ir advokatams, kurių konfidencialūs duomenys taip pat galės būti kone laisvai renkami.
Tiesa, šių profesijų atstovams negalės būti taikomos vadinamosios skubos procedūros – bus reikalingas žvalgybos tarnybų darbą prižiūrinčios institucijos leidimas, o ne vien premjero palaiminimas.
Nerimauja ir ministrė
Beje, kritikos pasigirdo netgi tarp vyriausybės narių.
Teisingumo ministrė Christiane Taubira gegužės pradžioje žiniasklaidai prasitarė, kad jeigu nebūtų vyriausybėje, būtų prisijungusi prie protestuojančiųjų prieš naująjį žvalgybos įstatymą.
„Žinoma, kad kyla tam tikra rizika, nes technika ir technologijos šiandien labai galingos.
Manau, kad debatai dėl šio įstatymo yra būtini ir pageidautini. Mes turime teisę abejoti, nes visa tai nėra banalu, – radijui „Europe 1“ atviravo ministrė. – Aš esu teisingumo ministrė ir mano atsakomybė yra saugoti laisves.“
Vyriausybė atsikerta, kad žvalgybos įstatymas kaip tik numato sustiprinti tarnybų kontrolę ir ją įsprausti į aiškius teisinius rėmus.
Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas iš Nacionalinio Susirinkimo tribūnos jį pavadino „svarbia pažanga mūsų tarnyboms ir demokratijai“ ir pliekė tuos, kurie Prancūzijos įstatymą lygina su JAV priimtu Patrioto aktu ir jį vadina pavojingu: „Tai yra nepagrįstos fantazijos, įstatymas smerkiamas neteisingai.“
„Tai ne visuotinį sekimą, o žvalgybų darbo kontrolę įteisinantis įstatymas“, – antrino vidaus reikalų ministras Bernard’as Cazeneuve.
Įstatymas išties numato įsteigti nepriklausomą Nacionalinę žvalgybos technikų kontrolės komisiją (CNCTR).
Ją sudarys trylika narių: šeši parlamentarai, trys Konstitucinės tarybos nariai, trys Kasacinio teismo teisėjai ir vienas elektronikos klausimų ekspertas. Į šią komisiją taip pat galės kreiptis eiliniai piliečiai, įtariantys, kad juos be pagrindo šnipinėja.
Tačiau kritikai netruko pastebėti, jog šios komisijos nuomonė bus tik konsultacinio pobūdžio, o absoliučios skubos akivaizdoje į CNCTR išvis bus galima nesikreipti – leidimą šnipinėti galės tiesiogiai suteikti premjeras ir slaptųjų tarnybų veiksmus paslėpti po „karinės paslapties“ skraiste.
Įsisiūbavus aistroms Prancūzijos prezidentas François Hollande’as pareiškė, kad jis pats sušauks leidžiamų įstatymų atitikimą konstitucijai prižiūrinčią Konstitucinę tarybą, kad ji pasisakytų, ar naujasis žvalgybos įstatymas nesikerta su pagrindiniu šalies įstatymu.
Žmonės nesuvokia pavojaus?
Kita vertus, masinio prancūzų nepasitenkinimo naujasis įstatymas bent jau kol kas tikrai nesukelia, o veikiau – masių abejingumą.
Štai Paryžiuje surengtas mitingas pritraukė vos kelis šimtus prieš jį nusiteikusių asmenų.
„Ši demonstracija yra juokingo dydžio, nors turėtų būti tokia pat milžiniška, kokios buvo eitynės už „Charlie Hebdo“, – karčiai pažymėjo viena iš demonstrančių. Internetu platinama peticija prieš „Prancūzišką Big Brother“ vis dėlto surinkusi 120 tūkst. parašų.
„Šiam įstatymui priimti taikoma skubos procedūra ir mums pritrūko laiko deramai įspėti piliečius.
Bet po truputį prancūzai ima juo abejoti ir kai į tekstą įsigilina, gerai suvokia grėsmę, kuri pakibo virš jų laisvės“, – sakė už žmogaus teises kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International France“ prezidentė Genevieve Garrigos.
Gegužės pabaigoje žvalgybos įstatymas bus teikiamas Senatui ir faktiškai niekas neabejoja, kad šiuose parlamento rūmuose jis taip pat bus priimtas, nors Senato daugumą ir sudaro opozicijoje esančios dešiniųjų pažiūrų partijos.
Daugiau klaustukų kyla, kas laukia naujojo žvalgybos įstatymo, mat kiekvieną jo punktą skrupulingai šukuos Konstitucinė taryba.
