Petropavlas daugeliu aspektų primena įprastą Sibiro miestą. Jame išsibarsčiusios ir rąstų trobelės, ir Nikitos Chruščiovo laikų daugiabučiai, o snūduriuojančios traukinių stoties laikrodis rodo Maskvos laiką.
Dauguma gyventojų yra rusų tautybės, o dėl ne pačios geriausios ekonominės padėties kartais mieste girdėti ir ilgesio sovietiniams laikams kupini balsai.
Tačiau Petropavlas iš tiesų yra Šiaurės Kazachijoje. Šioje šalies dalyje gyvena didelė rusų bendruomenė ir čia baiminamasi, kad tautiniai konfliktai ar Kremliaus užmojai šią Vidurinės Azijos šalį gali paversti antrąja Ukraina.
Radikalieji Rusijos politikai retkarčiais ragina savo šalį užimti Šiaurės Kazachiją, kurioje daugumą sudaro rusų tautybės žmonės, tačiau analitikai sutaria, kad tai regionui kol kas negresia, rašo „Lietuvos rytas“, kuris remiasi „The Washington Post“ ir „The Guardian“ informacija.
Tiesa, ši teritorija daug kuo panaši į Rytų Ukrainą – ten gyvena didelė rusų bendruomenė, kuri naujienas gauna iš Rusijos žiniasklaidos šaltinių, ten kyla nacionalizmo bangų ir yra sienos, kurios dar neseniai buvo kiauros kaip rėtis. Pernai Rusija tokį sprogųjį derinį panaudojo kaip pretekstą aneksuoti Krymo pusiasalį.
Dabar Astanoje baiminamasi, kad užpraeitą sekmadienį vykę prezidento rinkimai gali būti paskutiniai taikūs šiai buvusiai Sovietų Sąjungos valstybei, jeigu ji atsidurs Maskvos taikiklyje.
Laikinas stabilumas
Ilgametis Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbajevas per abejotino teisėtumo rinkimus ir vėl gavo 98 procentus balsų, tačiau daliai piliečių jis iš tiesų nuoširdžiai patinka.
Jam valdant buvo gana sėkmingai kontroliuojama tautinė nesantaika. Nors jis nelabai leidžia pasireikšti savo oponentams, valdžią grindžia tariama harmonija ir skirtingų tautų, kurių Kazachijoje yra šimtai, sugyvenimu.
Tačiau ir rusai, ir kazachai nerimauja, kad tai – jo paskutinė kadencija šiame poste. O pats 74 metų lyderis kol kas nepadarė nieko, kad parengtų galimą savo įpėdinį. N.Nazarbajevas – vienintelis prezidentas, kurį nepriklausoma Kazachija yra turėjusi.
Jis naudojo spaudimą ir gudrią diplomatiją, kad šalis neįklimptų į tautinį konfliktą nuo 1991 metų, kai atgauta nepriklausomybė. Jam pavyko sukurti gana klestinčią valstybę regione, kuriame nestabilumas ir žiaurias represijas taikantys režimai yra norma.
Pats Kazachijos lyderis nekart pažadėjo, kad imsis visų priemonių bet kokiam tautinės nesantaikos kurstymui sustabdyti.
„Griežtai bausime bet kokios formos etninį radikalizmą, nesvarbu, iš kurios pusės jis ateis“, – sakė prezidentas.
Per pastaruosius metus jis sugriežtino bausmes už separatizmo propagavimą ir paskelbė apie pastangas perkelti kazachus į rusų gyvenamas teritorijas šalies šiaurėje.
Tautinių mažumų katilas
Kazachija yra trapus tautų junginys. Sovietų trėmimus organizavusios struktūros vėjo gairinamas stepes naudojo kaip plotą, kuriame galima atsikratyti politinių kalinių ir Maskvai nepakankamai lojalių tautinių grupių.
Mažumų santykiai iki šiol yra burbuliuojantis katilas, nors lyderiai ir visaip bando maskuoti atskirtį tarp jų. Bet tam tikras nesantaikos kiekis yra neišvengiamas vien dėl Kazachijos tautinės sudėties.
Atgavus nepriklausomybę rusai sudarė 38 procentus 17 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Dabar jų – vos daugiau nei penktadalis. Kazachų yra daugiau kaip du trečdaliai, o jų procentas vis didėja.
Iš pirmo žvilgsnio dauguma Petropavlo gyventojų taip pat teigia esą patenkinti N.Nazarbajevo valdymu ir tuo, kad miestas priklauso Kazachijai. Tačiau po šiuo paviršiumi kaupiasi jausmai, kuriais nebūtų sunku pasinaudoti ir Rusijai.
„Žinoma, kad kazachai kartais mus vargina versdami kalbėti savo kalba. Kam jos reikia? Kalbant kazachiškai atrodo lyg kažkas būtų įstrigęs gerklėje, – sakė 26 metų Kirilas. – Gaila, kad subyrėjo SSRS.
Tai buvo tikra valstybė.“
Televizijos pinklės
Ukrainos įvykiai Kazachijoje pakurstė įvairių jausmų ir daug vietinių Petropavlo rusų kartoja tai, ką apie konfliktą išgirdo rusiškų kanalų laidose.
„Vladimiras Putinas yra tikras vyras. Jis siunčia vargstantiems Rytų Ukrainos žmonėms pagalbą, kai vakariečiai atgabena tik ginklų“, – sakė 42 metų Igoris.
Etninių mažumų baimes dar labiau sustiprino Kremliui pavaldžių žiniasklaidos priemonių nušviestas Ukrainos konfliktas. Televizijos kanalai nuolat naudojasi nacionalistiniu Kijevo protestų elementu ir taiko jį visai naujajai šalies valdžiai apibūdinti.
Pasak Rusijos žiniasklaidos, Kijevas yra prikimštas kraujo ištroškusių nacionalistų, kurie tik ir nori žudyti rusus. Rusijos televizija į Kazachiją pastaraisiais metais atkreipė visai nedaug dėmesio, tačiau šalies rusų mažumoje jau buvo sukeltas nerimas.
Tai, analitikų teigimu, jau rodo valstybinės žiniasklaidos galią sutelkti rusakalbius įvairiose šalyse.
Nežinia dėl ateities
Nėra jokių racionalių priežasčių, kodėl Rusijai reikėtų sukelti sumaištį šalies šiaurėje – regionas neturi nė pusės tokios simbolinės reikšmės, kokią rusams turėjo Krymas.
Baikonuro kosmodromas yra bene svarbiausias objektas, kurio skilus Sovietų Sąjungai nebeliko Rusijos teritorijoje. Tačiau aneksijos baimes skatina ir neracionalios priežastys.
Tokie miestai kaip Petropavlas turi geresnius ryšius su Rusija negu likusi Kazachijos dalis. Sibiro geležinkelio bėgiais riedantys traukiniai užsuka į Petropavlą kelis kartus per dieną, o nuo Almatos miestą skiria mažiausiai 20 valandų kelionė per nesibaigiančią stepę.
Dabar regione puikiai gyventi galima ir nemokant nė žodžio kazachiškai, tačiau greitai tai gali pasikeisti. Vidutinis gyventojų rusų amžius siekia 46 metus, o kazachų – 27 metus. Todėl galima spėti, kad laikui bėgant kazachų šalyje proporcingai daugės.
Kazachiškos patriotizmo tradicijos – liaudies muzika ir tradiciniai tautiniai kostiumai – išgyvena atgimimą tarp jaunesnių intelektualų.
Visa tai verčia rusų bendruomenę nerimauti, kad N.Nazarbajevo įpėdinis taip pat gali pasirinkti kur kas tautiškesnę politiką – ypač jeigu jos prireiks vienijant savo rinkėjus. Kazachų analitikai savo ruožtu nuogąstauja, kad toks posūkis galėtų pažadinti snaudžiantį Rusijos tigrą.
„Po N.Nazarbajevo turėsime pereinamąjį laikotarpį – labai pavojingą pereinamąjį laikotarpį. Rimtai kovosime dėl to, kas vyks vėliau“, – įspėjo analitinės Kazachijos Rizikos vertinimo grupės direktorius Dosymas Satpajevas.
Anot jo, jeigu atsirastų lyderis, kuris norėtų Kazachiją išlaisvinti iš Eurazijos sąjungos susitarimų, Rusijai tai tikrai nepatiktų.
„Tikiu, kad tada šalyje atsirastų Rusijos besišaukiančių grupių, kurios užtikrintų, kad valdžia neišklystų iš įprasto kelio“, – įspėjo D.Satpajevas.
Rusijos prezidentas V.Putinas pernai taip pat sugebėjo dar paaštrinti kazachų baimes pasakydamas N.Nazarbajevui dviprasmišką komplimentą.
„N.Nazarbajevas atliko unikalų darbą. Jis sukūrė valstybę teritorijoje, kurioje jos niekada nebuvo“, – Kremliaus jaunimo aktyvistams tada sakė V.Putinas.
V.Putino komentaras, rodantis, kad po dabartinio prezidento reikalai gali pasisukti ir visai kita linkme, Kazachijoje nebuvo sutiktas ramiai. Beveik iškart valdžia paskelbė apie iškilmingai švęsimas 550-ąsias Kazachijos valstybės metines. Ši data daugeliui istorikų atrodo laužta iš piršto.
Kviečiasi Kremlių
Rusų baimė dėl ateities yra tokia didelė, kad kai kurių bendruomenių lyderiai Maskvai jau rašė laiškus prašydami paramos.
„Daug jaunų žmonių miesteliuose ir kaimuose yra neišsilavinę ir juos lengva nuteikti prieš rusus“, – sakė rusų bendruomenės Kazachijos tautų asamblėjoje lyderis Jurijus Bunakovas.
Po Krymo aneksijos jis tarp kazachų internete sako pastebėjęs didesnį nusiteikimą prieš rusus. Rusų bendruomenė balandžio mėnesį rašė į Kremlių prašydama lėšų prorusiškiems kultūros projektams Kazachijoje.
„Daugumos ateities vaizdiniai, kai prezidentas N.Nazarbajevas paliks postą, yra gana tamsūs.
Mums reikia pagalbos dabar, o ne pamažu“, – sakė J.Bunakovas.
Analitikai teigia, kad Rusija galėtų pasinaudoti įsiveržimo grasinimu, kad užtikrintų, jog Kazachija per daug nepriartės prie Kinijos ar Vakarų.
Sausio 1 dieną šalis prisijungė prie Eurazijos ekonominės sąjungos, kuri vienija Rusiją, Baltarusiją ir Armėniją. Tačiau N.Nazarbajevas aktyviai kovojo prieš Rusijos bandymus susaistyti šalis dar glaudesniais ryšiais – pavyzdžiui, įvesti bendrą valiutą.
„Baiminamasi ne to, kad būsime užpulti, bet kad žiniasklaida gali atsisukti prieš mus, jeigu padarysime ką nors, kas nepatiks Rusijai“, – sakė Vidurinės Azijos studijų centro Almatoje direktorė Nargis Kasenova.
Rusijos lyderis ne kartą pasižadėjo ginti rusakalbius visame pasaulyje.
Vis dėlto, N.Kasenovos teigimu, Rusija atrodo kur kas mažiau susidomėjusi Šiaurės Kazachija nei anksčiau – Rytų Ukraina.
Valdžios atstovai situaciją vertina taip pat neramiai. Tačiau, jų įsitikinimu, Kazachijos politika dėl etninių mažumų bendradarbiavimo nepasikeis net tada, kai N.Nazarbajevas paliks postą.
„Tai yra išgyvenimo klausimas. Jokia daugiatautė šalis nėra apsaugota nuo etninių ar religinių konfliktų, – teigė užsienio reikalų ministras Erlanas Idrisovas. – Mes suprantame, kad užtenka tik vienos kibirkšties. Valdžiai gali sektis dešimt metų, tačiau vieną dieną užleidus šį klausimą nuo vieno degtuko gali įsiplieksti didelė ugnis.“
