Judith Miller buvo pagrindinė dienraščio „New York Times“ žurnalistė, rašiusi apie įvykius Irake. Savo straipsniuose ji argumentavo, kodėl JAV invazija į Iraką buvo teisėta. Į savo laidą „The Daily Show“ ją pasikvietęs dar garsesnis žurnalistas, autorius ir laidų vedėjas Johnas Stewartas moterį įspraudė į kampą ir nepatogiais klausimais privertė pripažinti, kad George'o Busho administracija ja visą laiką manipuliavo.
Žodžio ir spaudos laisvė – vienos didžiausių Vakarų demokratijų vertybė, o nepriklausoma žurnalistika – siekiamybė. Vis dėlto net ir demokratiškiausiose šalyse žurnalistai gali patirti valstybės spaudimą pateikti tik vieną įvykių pusę, nušviesti įvykius tik taip, kaip valdžiai palanku. Būtent taip buvo amerikietės J.Miller atveju – jos istorija supurtė visą JAV.
2002 m. J.Miller išleido garsųjį vedamąjį „New York Times“straipnį, kuriame tvirtino, kad JAV slaptosios žvalgybos išsiaiškino, jog Irake pradėta branduolinių ginklų programa. Esą buvo išsiaiškinta, kad į Iraką gabentos aliuminio tūbelės, kurios vėliau bus panaudotos masinio naikinimo ginklams kurti. Tai tapo pagrindiniu pretekstu JAV ir sąjungininkių pajėgoms pradėti karą.
Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, šie teiginiai buvo absoliučiai klaidingi. Aliuminio tūbelės buvo skirtos konvencinei raketų programai, o kaltinimai masinio naikinimo ginklų kūrimu po 2000-ųjų taip ir nebuvo įrodyti. Irakas savo cheminius ginklus yra naudojęs tik karo su Iranu metu 1988 metais, tačiau vėliau teigė šių ginklų atsisakęs. Tuo tarpu JAV į Iraką įsiveržė motyvuodamos būtent masinio naikinimo ginklų grėsmę.
Į savo laidą žurnalistę pasikvietęs J.Stewartas turėdamas galvoje šiuos įvykius J.Miller paklausė: „Aš visuomet jaučiau – manau, tai žinote -, kad jūs padėjote administracija nuvesti mus į didžiausią užsienio politikos klaidą per ištisą dešimtmetį.“
Žurnalistė mėgino teisintis, kad savo informaciją ji tuo metu gaudavo iš „saugumo tarnybų šaltinių“, kuriais anksčiau visuomet pasitikėjo, kurie iki tol niekada neklydo. J.Miller teigė, kad tuo metu „žvalgybos buvo įsitikinę“, kad Irake vykdoma grėsmę tarptautiniam saugumui turinti branduolinė programa.
„Jie tuo jus maitino, – turėdamas galvoje žvalgybų pateiktą informaciją atšovė J.Stewartas. – Jūs netikite, kad jumis buvo manipuliuojama?“
„Visais žurnalistais manipuliuojama, o visi politikai meluoja“, – pratarė į nepatogią situaciją atsidūrusi žurnalistė ir susilaukė smerkiančios reakcijos iš studijoje buvusių žiūrovų.
J.Stewartas laidoje išsakė manantis, kad G.Busho administracijai po tragiškų 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių J.W.Busho administracijai tiesiog reikėjo preteksto intervencijai į Iraką, o J.Miller buvo manipuliuojama tam, kad visuomenei būtų pateiktas pasiteisinimas ir įrodymas, kodėl JAV pradėjo invaziją.
Teisindama tuometinę vyriausybę J.Miller laidoje pareiškė: „G.W.Bushas ir Dickas Cheney tuo metu tiesiog norėjo apsaugoti savo valstybę“.
„Tai beprasmis pareiškimas. Kuris prezidentas to nenorėjo?“, – atšovė jai J.Stewartas, kuris per 10 minučių trukusį interviu sugebėjo apie J.Miller įsprausti į kampą.
Vis dėlto, ši laida atskleidė vieną itin svarbų dalyką, ir modernių valstybių stiprybę – demokratinėse valstybėse apie savas klaidas galima kalbėti atvirai, kad ir kokios jos būtų skaudžios ar gėdingos.
