Graikijai artimesnė Rusija, o ne Europa

Graikiją, tikriausiai labiau nei bet kurią kitą Europos valstybę, apibrėžia geografija. Šalis, esanti pačiame pietrytiniame žemyno kampe, Europos dalimi laikoma nuo 1952 metų, kai prisijungė prie NATO bloko.

Vis dėlto iki pat 2007-ųjų – kol Bulgarija neįstojo į ES ir NATO, Graikija neturėjo sausumos sienos su kita Vakarų šalimi. O ir Graikijos istorija vargiai vakarietiška. Atvirkščiai, Azijos įtaka, regis, didesnė.

1822 metais kilmingas graikas Ioannis Kapodistrias, kuris buvo Rusijos caro užsienio reikalų ministras, atvyko į Ženevą ir pasišventė svarbiausiai savo gyvenimo veiklai – Graikijos nepriklausomybės nuo Osmanų imperijos paskelbimui.

I.Kapodistriui prireikė visų Rusijoje pramoktų diplomatinių gudrybių, bet 1827 metais jis tapo pirmuoju moderniosios Graikijos gubernatoriumi.

Visgi Graikija buvo Osmanų imperijos dalis nuo pat XV amžiaus vidurio, tad šalis niekada nepergyveno tokių svarbių istorinių procesų kaip Renesanso ar Švietimo amžiaus.

Savo ruožtu tokios Balkanų šalys kaip Slovėnija ar Kroatija, anksčiau priklausiusios Austrijos-Vengrijos imperijai, daug labiau istoriškai susijusios su Europa. Tai šioms valstybėms leido lengviau nei Graikijai prisitaikyti prie ES standartų, nors pastaroji į Bendriją buvo priimta kur kas anksčiau – 1981 metais.

„Būtent tuo metu įvyko tam tikras lūžis, – sako Kadir Has universiteto Stambule Tarptautinių ir Europos studijų centro direktorius Dimitris Triantaphyllou. – Būtent čia graikus užklumpa abejonė: ar mes priklausome Vakarams, ar esame vieni?“

Graikija – Europos pakraščio šalis, kuri niekada nesijautė saugiai. Be to, grėsmė čia nuosekliai suvokiama kitaip nei daugelyje kitų NATO šalių.

Per Šaltąjį karą, kaip teigia D.Triantaphyllou, „Graikija pagal įsipareigojimus NATO turėjo žvelgti į šiaurę, į Sovietų Sąjungą ir Varšuvos sutarties šalis. Tačiau iš tikrųjų Atėnai didesne grėsme visada laikė Turkiją“.

Tai reiškė, kad sovietus graikai laikė tolimu pavojumi. Be to, Graikijoje stipri komunistinė tradicija, o faktas, kad sovietai turėjo uostų Juodojoje jūroje, užtikrino pastovų abiejų šalių bendradarbiavimą. Kitaip tariant, Sovietų Sąjunga, o vėliau Rusija Graikijai niekada nekėlė tokios grėsmės kaip Vokietijai ar JAV.

Politinį bendradarbiavimą nuo pat pradžių lydėjo ir religiniai bei kultūriniai ryšiai – abi šalys ortodoksiškos. Netgi rusišką kirilicą suformuoti padėjo IX amžiaus graikakalbiai misionieriai.

Abipusė trauka stipri. Atėnuose nuo seno nemažai intelektualų, kurie ragina šalį sustiprinti ryšius su Rusija. Pavyzdžiui, filosofas Christos Yannaras prieš kelerius metus pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra vienas ryškiausių XXI amžiaus pradžios pasaulio lyderių.

Iki šiol jų niekas negirdėdavo, bet dabar besiklausančiųjų – vis daugiau. Kalta – Graikijos valstybės pamatus ne juokais supurčiusi finansinė krizė ir po jos smukęs pragyenimo lygis. Visų problemų atpirkimo ožiu tapo Europos Sąjunga.

Ant Bendrijos, ypač – Vokietijos, supykę graikai šiemet per rinkimus valdžią netgi patikėjo kraštutiniams kairiesiems, o jų partijos „Syriza“ lyderis ir premjeras Alexis Tsipras dabar neslepia vilčių sustiprinti ekonominį bendradarbiavimą su Maskva – ypač energetikos sferoje.

Graikija iš Rusijos importuoja 57 proc. šaliai reikalingų dujų, o Rusija domisi Graikijos geležinkeliais ir kai kuries uostais.

Nors A.Tsipro ir V.Putino susitikimas Maskvoje balandžio pradžioje buvo labiau simbolinis, simbolika šiandien svarbesnė nei praktiški susitarimai. Mat Graikija parodė ES, kad nesileis stumdoma ir vykdys nepriklausomą užsienio politiką.

Pats A.Tsipras „Syriza“ standartais yra gana nuosaikus, bet radikalesni partiečiai norėtų dar labiau stiprinti ryšius su Rusija. Čia vėl svarbus nacionalinės tapatybės klausimas.

1974 metais, kai šalis jau kratėsi karinės diktatūros pančių, premjeras Konstantinos Karamalis paskelbė, kad „Graikija priklauso Vakarams“. Valstybė po kelerių metų iš tiesų prisijungė prie ES.

Bet tokį K.Karamalio teiginį visada lydi buvusio Graikijos prezidento Chrosto Sartzetakio aksioma – „Graikai neturi brolių“.

„Dabar tokia retorika labai populiari. Kairieji kartoja mantrą, kad nebūsime pavergti imperialistų, todėl ir taip trapūs ryšiai tarp Graikijos ir Vakarų dar labiau trūkinėja, o politinis elitas bando sukurti sąlygas scenarijui, pagal kurį ekonomiką gelbėtų Rusija.

Jau ne pirmą kartą Graikija bando sukurti savo identitetą. Juk jei šalis bus išspirta iš euro zonos, reikės naujos nacionalinės idėjos“, – aiškino profesorius D.Triantaphyllou.

O laikai nacionalinėms idėjoms yra pavojingi. „Syriza“ skatinama neohelenizmo forma gražiai dera su Rusijos reklamuojamu neoeurazianizmu, pagal kurį rusai arčiau Azijos nei Europos. Ir Graikija, ir Rusija nėra tikros dėl savo vaidmens pasaulyje ir nežino, kur priklauso.

V.Putinas tai puikiai supranta. Maskva dabar siekia išnaudoti įvairių šalių nuoskaudas – ypač Balkanuose, Europos papilvėje. Ant ES nirštanti ir iš skolų neišlipanti Graikija – puikus grobis, ir šiam projektui Kremlius negaili daugybės pinigų.

„Televizija RT per pastaruosius metus Graikijoje labai išpopuliarėjo, – sako analitikas Vassilis Petsinis. – O kanalo laidų turinys įtartinai sutapo su graikų protestuotojų reikalavimais.

Be to, Rusija tikrai ieško savotiškų Trojos arklių šiame regione. Viktoro Orbano vyriausybė Vengrijoje irgi kovojo su ekonomine krize ir taip pat priešinosi ES bei Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijoms. Kremlius atsargiai bando pasinaudoti tokių valstybių santykių su Briuseliu krizėmis“.

Savo ruožtu pačioje Graikijoje įvairius politinio spektro narius traukia Kremliaus režimo valdymo stilius – stiprus lyderis, didžiulis biurokratinis aparatas.

V.Putino Rusija dabar traukia ne tik „Syriza“, bet ir kraštutinių dešiniųjų partiją „Auksinė aušra“. Du jos nariai pernai gegužę netgi specialiai nuvyko į Rusiją susitikti su vienu valdžios ideologų Aleksandru Duginu.

Kelionės tikslas buvo „supažindinti helenizmą su stačiatikiška Rusija“ – esą tai rodo „Graikijos žmonių norą tuoj pat sustiprinti dvišalius Maskvos ir Atėnų santykius“.

Rusai graikams gali pasiūlyti daugiau nei vien „minkštąją galią“ ir dujas. Kadangi Rusija yra nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, ši šalis – jei tik norėtų – galėtų įsikišti sprendžiant ilgalaiką padalinto Kipro problemą, kuri patenka tarp Graikijos nacionalinių interesų.

Rusijos veto Atėnams rūpimais klausimais JT Saugumo Taryboje užsitikrinimas Graikijai būtų labai patrauklus.

Savo ruožtu Graikija, kuri yra NATO narė, galėtų priešintis Aljanso planams stiprinti pajėgumus Baltijos jūros regione, kuriame pastaraisiais metais itin aktyvi Rusijos aviacija.

Tokios įsibėgėjančios draugystės pasekmės tiek NATO, tiek Europos Sąjungai gali būti skaudžios. Yra ir graikų, kurie baiminasi gresiančių pavojų.

„Rusija tikrai prisideda prie to, kad graikai jau rimtai abejoja, kur jie priklauso, – teigė D.Triantaphyllou. – Galiu pasakyti, kad dabar aš bijau. Bijau, kad mes galime atsidurti kitoje barikadų pusėje“.