Pasak filosofo, ši kasdienė situacija puikiai parodo, kaip mus veikia propaganda. Nereikia net ypatingų manipuliacijų, kad žmonių palankumas diktatoriui lemtų jų santykius su aplinka.
Pokalbis su N.Mileriumi – apie tai, kaip nepasiduoti Rusijos propagandai.
– Ar propaganda žmones veikia savaime, ar jai gali pasiduoti tik tie žmonės, kurie jau mąsto tam tikrais šablonais?
– Kai žmogus yra tam tikroje ideologinėje sistemoje, niekaip nesugeba atpažinti, kad juo manipuliuojama. Kalbėdamas jis retransliuoja ideologijos nuostatas, bet jam tai atrodo kaip savo laisvo mąstymo išraiška.
Jei šiais laikais žiūrime vokiečių kino režisierės Leni Riefenstahl filmą „Valios triumfas“, matome, kad tai yra propaganda. Tai kūrinys apie nacių partijos susirinkimą Niurnberge. Filmas prasideda kadrais, kaip Adolfas Hitleris skrenda virš debesų į susirinkimą. Tarsi dievybė nusileidžia į žemę. Dabar iš to galime šaipytis, tačiau ar tai buvo juokinga vokiečiui, gyvenusiam 1939-aisiais?
– Gal ir mes, vakariečiai, ne viską matome žvelgdami iš savo perspektyvos? Kur mes galime būti užstrigę?
– Aišku, mes irgi naudojame daugybę primityvių klišių. Sakome, kad Rusija yra šėtono šalis, o save laikome gėrio įsikūnijimu. Mes – laisvi piliečiai, puikiai suprantantys, ką sakome, visiškai sąmoningi. Taip manyti yra visiškas nesusipratimas.
Tačiau yra ir priešinga nuostata, kuri Vakarus ir Rusiją pastato į vieną lygį. Tarsi Vakarai (įskaitant Lietuvą) ir Rusija būtų vienas kito veidrodinis atspindys. Tokie žmonės ragina kovoti su visomis sistemomis, kad ir kokios jos būtų. Jokiu būdu nepalaikau tokios pozicijos, nes man nepriimtina, kai ignoruojami skirtumai tarp imperinio agresoriaus ir besiginančios tautos.
– Gal čia klausimas, kaip kritikuoti agresiją, kad patys agresyvūs netaptume?
– Svarbu nedėti lygybės ženklo tarp V.Putino ir visos Rusijos tautos. Taip, Rusijos prezidentas yra ne vienas ir daugybė rusų jį palaiko. Kita vertus, masės dažnai diktatorius palaiko. Pasižiūrėkime į vokiečius, pasižiūrėkime į ispanus. Matysime, kaip per kelis dešimtmečius radikaliai pasikeičia ideologinės nuostatos.
– Įdomu, kaip vertintumėte Vokietijos kanclerės A.Merkel elgesį. Po Minsko susitikimo ją vadina net Frau Ribentrop. Ar toks smerkimas yra mūsų pačių nelaisvo mąstymo išraiška?
– Vadinti ją Frau Ribentrop yra visiška nesąmonė. Diskusijos vyksta susiklosčius konkrečiai politinei situacijai. To, kas egzistavo prieš Krymo užėmimą, sugrąžinti it burtų lazdele nebeįmanoma. Tie, kurie mano, kad viską galima grąžinti į pradinę situaciją lengvu rankos mostelėjimu, yra naivūs.
– Gal ne lengvu rankos mostelėjimu, bet kieta ranka su ginklu. Gal NATO tikrai turėtų imtis veiksmų Ukrainoje?
– Prieš metus, karui Ukrainoje vos tik prasidėjus, karingiausiai nusiteikę piliečiai sakė, kad Ukrainos kariuomenės laukia tik vienas uždavinys – uždaryti sieną. Karine prasme tai atrodo teisinga. Visi prorusiškai nusiteikę piliečiai neturėjo užtektinai ginkluotės, kad galėtų savarankiškai dalyvauti konflikte.
Tačiau pamenu, kad dar socialiniame tinkle „Facebook“ su viešųjų ryšių specialistu Mykolu Katkumi diskutavome ir sutarėme, jog uždaviniai yra du. Ne tik uždaryti sieną, bet ir laimėti vietos gyventojų protus. Kadangi toje teritorijoje net netransliuojami ukrainiečių televizijos kanalai, tai yra labai sunku.
– Vakarų visuomenėje dar niekas netiki, kad jau vyksta karas. Ar taip yra dėl nenoro pripažinti gąsdinančios tiesos?
– Vakarų pasaulyje ilgai dominavo pasąmoninė nuostata, kad visos grėsmės, apokalipsės, karai gali būti tik virtualūs – tik televizijos ekrane, dabar – internete. Toks mąstymas negali tučtuojau pasikeisti. Žmonės nepradės iškart manyti, kad karas yra kasdienybė.
Vakarų visuomenė gana ilgai gyveno šiltnamio – lokalinių konfliktų – sąlygomis. Ar iš tiesų yra saugu? Po rugsėjo 11-osios filosofas Slavojus Žižekas sakė, kad amerikiečiai gyveno taip, tarsi ant JAV buvo uždėtas stiklinis gaubtas. Tai tokia sąmonės nuostata, kai manoma, jog karas vyksta kur nors „anapus civilizuoto pasaulio ribos“: Irake, Somalyje, bet ne čia.
– Gal dėl to, kad užaugo šiltnamio sąlygomis, Vakarų politikams taip sunku tvarkytis su Rusija?
– Vakariečiams tikrai nelengva suvokti Rusijos ėjimus. V.Putino elgesys gali atrodyti paaugliškas ar net beprotiškas, tačiau Rusijoje jis atrodo racionalus, patriotiškas ir net logiškas.
Kitas klausimas – kiek teisingai prognozuojama Rusijos kasdienybės terpė? Pavyzdžiui, Vakarai tikėjosi, kad sankcijos pradės daryti įtaką Rusijos ekonomikai ir žmonės pradės protestuoti. Taip įvykiai klostytųsi Vakarų visuomenėje, jei nebūtų įmanoma įsigyti tam tikrų prekių, laisvai prekiauti ir mažėtų pajamos. Vakariečiai nepasitenkinimą išreiškia paprastai – balsavimu.
– O Rusijoje viskas yra kitaip, visuomenė kaip tik darosi piktesnė?
– Būtent. Visai kitas efektas. Atrodo, kad sankcijos nekelia jokio nepasitenkinimo valdžia. Ideologinė mašina dirba labai gerai ir nepasitenkinimą nutaiko į Vakarų visuomenę. Kol kas visuomenė yra susitelkusi. Kiek tai truks, aiškiaregiai turėtų spėlioti.
– Sutiktumėte, kad vienintelė išeitis – rusai turi pamatyti V.Putiną kaip silpną, kaip blogą vadovą?
– Nežinau, tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Boriso Nemcovo nužudymas irgi galėjo turėti dvi skirtingas išdavas. Visuomenė galėjo patirti šoką. Daug kas taip ir sakė: „Apsižvalgykite, susimąstykite, kas čia vyksta, jei čia pat, prie Kremliaus, žudomi žmonės.“
Tačiau iškart pradėjo veikti ideologinė mašina, transliuojanti, kad B.Nemcovas yra lyg sakralinė auka. Neva opozicija pati jį ir pašalino, nes taip norėjo iškelti savo populiarumą. Tada mestelėta užuomina, kad čia ir Ukrainos pėdsakas, nes Ukrainai jis nepakankamai dirbo. Štai tokie pasakojimai, kurie mums atrodo žiauriai ciniški, Rusijoje puikiai veikia.
– Ar taip yra dėl to, kad rusai kvailesni, ar dėl to, kad turi mums neperprantamą logikos sistemą?
– Jie tikrai nėra kvailesni. Tai yra imperinė ir kartu imperatoriaus logika. Dar labai mažai laiko praėjo nuo Sovietų Sąjungos griūties. Girdėjau ne vieną intelektualą, kartojantį V.Putino žodžius, kad sovietinės sistemos griūtis yra didžiausia geopolitinė XX amžiaus pabaigos trauma.
Štai čia yra paradoksas. Tai mes sakome, kad Rusija peržengė ribą, skatindama karo agresiją. Rusijoje interpretuojama visiškai priešingai.
Krymo paėmimas yra tam tikras psichoterapijos seansas. Jeigu žmonės kenčia nuo imperinės didybės prarasties traumos, reikia palengvinti jų kančias. Ir štai V.Putinas pasirodo kaip psichoterapeutas. Jis padarė mažą žingsnį, kuriam suteikta milžiniška simbolika.
