Nemaža dalis žmonių džiaugiasi – mes nenorime gyventi galvažudžių vardais pavadintose gatvėse ir nenorime, kad vaikai eitų į istorijos iškrypėlių vardais vadinamas mokyklas.
Kitiems tai gražu, teisinga ir motyvuota, tačiau padaryta netinkamu laiku. Bet yra tvirtinančių, jog desovietizacija suskaldys visuomenę, o gal ir dar blogiau – taps pagrindu provokacijoms tose vietovėse, kur gausu etninių rusų.
Ukrainos parlamentas per stačiatikių Velykų savaitę priėmė 4 įstatymus, kurie iš karto buvo pavadinti istoriniais.
Vienas jų buvo skirtas Antrojo pasaulio karo vertinimui apibrėžti.
Kitu atveriami totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus slepiantys archyvai ir tikimasi nubrėžti aiškią ribą tarp tarybinių šios šalies represinių struktūrų ir naujosios Ukrainos teisėsaugos.
Dar vienas teisės aktas skirtas praėjusio amžiaus kovotojų dėl nepriklausomybės statusui apibrėžti.
Daugiausia aistrų pažadino įstatymas, smerkiantis komunizmą bei fašizmą, draudžiantis šių režimų propagandą ir numatantis už ją 5 metų nelaisvės bausmę.
Jeigu įstatymus palaimins prezidentas Petro Porošenka, net parduodamas suvenyras su Lenino ar Stalino atvaizdu galėtų tapti pagrindu pradėti teisinį persekiojimą.
Pirmasis į naujuosius įstatymus reagavo Charkovas. Vos tik Aukščiausiosios Rados deputatai spėjo pareikšti pritarimą šiems teisės aktams, mieste prasidėjo paminklų griūtis – dingo du Lenino ir dar trys kitus komunizmo stabus garbinę sovietmečio kūriniai.
Šis faktas sunervino praeities gerbėjus. Ramindama jų įtūžį policija pažadėjo pagauti dar neįsigaliojusio įstatymo savanorius vykdytojus.
Proletariato vado monumentas išnyko ir iš pagrindinės Donecko srityje esančio Kramatorsko aikštės. Naktį prieš Lenino gimtadienį kilpa užnerta ir šio miesto senamiestyje stovėjusiam socialistinės revoliucijos šaukliui.
„Taip mes vykdome apsivalymo nuo komunistinio palikimo įstatymą. Sutaupėme valstybei lėšų, nes padarėme darbą nemokamai“, – kilus kai kurių valdžios atstovų ir prorusiškai nusiteikusių gyventojų pasipiktinimui pareiškė partijos „Svoboda“ miesto skyriaus vadovas Sergejus Kornijenka.
Pasipiktinę ir karingai nusiteikę komunistinio palikimo gynėjai nėra didžiausia kliūtis. Svarbiausias klausimas, kur gauti milijonų, be kurių pastarasis įstatymas tėra gražiai surašytas pageidavimų rinkinys.
Tūkstančiai savanorių neraginami sunaikintų visus sovietmetį garbinančius bareljefus, statulas ar lenteles. Tačiau pakeisti miestų, kaimų, gatvių, mokyklų ir visų kitų objektų pavadinimus – ne jų jėgoms.
Charkovo meras netruko suskaičiuoti, jog vien pervadinti Lenino prospektą kainuos keletą milijonų grivinų (apie 80 tūkst. eurų), nes gerokai kuklesniam projektui – Rozos Liuksemburg aikštei pervadinti – prieš keletą metų reikėjo 50 tūkst. grivinų (apie 2 tūkst. eurų).
Šiame mieste reikėtų keisti vieną pavadinimą iš devynių. Visoje šalyje tektų pervadinti beveik 200 tūkstančių gatvių.
Buvęs pajamų ir rinkliavų ministras Aleksandras Klimenka pareiškė, kad įstatymo vykdymo išlaidos sieks dešimtis milijardų grivinų. Neįvardytų šaltinių skaičiavimu, iš viso tektų pakloti maždaug 1,3 milijardo eurų.
Ukrainoje yra 459 miestai, kiekviename jų yra bent 30 gatvių, pavadintų sovietmetį menančiais vardais, gatvėje – vidutiniškai 50 pastatų, o ant kiekvieno – bent po dvi lenteles su gatvės pavadinimu.
Nauja lentelė kainuoja vidutiniškai 300 grivinų (12 eurų), tad vien už jas reikėtų pakloti kokius apie 5 mlrd. grivinų. Ši suma prilygsta maždaug pusei biudžeto deficito.
Dar yra beveik 1000 gyvenviečių, iš kurių kiekvienoje vidutiniškai yra 10 netinkamai pavadintų gatvių, ir apie 30 tūkst. kaimų, kuriuose yra vidutiniškai po 5 keistinas gatves.
Bet gatvės ir miestai – tik pradžia. Dar laukia parkai, aikštės, mokyklos, vaikų darželiai, įmonės, metro ir autobusų stočių pavadinimai.
Ukrainoje nė žingsnio nežengsi neturėdamas popieriaus su antspaudu. Juos taip pat reikės keisti.
Gyventojų registravimas šioje šalyje yra privalomas ir kontroliuojamas. Tad daugeliui teks keisti ar kaip nors patikslinti ir asmens dokumentus, o įmonėms – logotipus.
Įvairiausių pažiūrų veikėjai rūpinasi, esą nėra aiškūs įstatymo finansavimo šaltiniai bei vykdytojai, bet dar baisiau, jog tokie greiti, radikalūs ir labai aiškiai matomi pokyčiai gali pakelti į mūšį radikalus ir dar labiau suskaidyti Ukrainos visuomenę.
Kol kas labiau nervinasi kolekcininkai. Jie klausia, ar turėsime sunaikinti net praėjusio amžiaus pašto ženklus ir atvirukus? Jeigu nenaikinsime to, kas yra istorija, teks sėsti į kalėjimą?
Įstatymo rėmėjai ir rengėjai tikina, jog istorija nenukentės, o nei kolekcininkai, nei knygų mylėtojai už grotų neatsidurs.
Politologai pripažįsta, jog Aukščiausioji Rada nepakankamai įvertino visas galimas sovietmečio paveldą triuškinančių įstatymų pataisas. Tačiau valdančiajai daugumai atstovaujantys deputatai su tuo nesutinka.
Prezidento bloko frakcijos lyderis Jurijus Lucenka įsitikinęs, jog balsavo teisingai. Pasak jo, nuo šiol vaikai nebesisups parke, kuris pavadintas žmogėdros vardu, o studentai nebesimokys teroristo vardu pavadintame institute.
Nacionalinės atminties instituto vadovas ir vienas šio įstatymų paketo ideologų Vladimiras Viatrovičius taip pat atmeta kritikų ar skeptikų nuogąstavimus.
Pasak jo, įstatymai priimti ne per anksti, o kaip tik per vėlai. Jeigu jie būtų buvę pasiūlyti tuomet, kai atsirado kitose pokomunistinėse Rytų Europos valstybėse, Ukraina būtų turėjusi daugiau galimybių išsivaduoti iš totalitarinės praeities.
Permainoms nusiteikę meno bei mokslo žmonės jau suka galvą, kokie turėtų būti naujieji pavadinimai. Kurie Ukrainos didvyriai, tapytojai, muzikai, rašytojai, jų nuomone, yra labiau verti, kad jų vardais būtų pažymėtas Ukrainos atgimimas.
