Ilgametis prezidento Vladimiro Putino kritikas. Niekada nepavargstantis kovotojas su korupcija. Paskutinis karys beveik visiškai sugriautoje Rusijos liberalizmo tvirtovėje, rašo „Lietuvos rytas“.
B.Nemcovui, kuriam buvo 55-eri, ir prieš jo žūtį buvo klijuojamos įvairiausios etiketės. Ypač Vakaruose, kur iki šiol manoma, kad Rusijoje karaliauja vienintelis V.Putinas, o visi kiti – jo priešininkai. Juoda ir balta.
Todėl nestebina, jog daugybė nuomonių apie šaltakraujišką nusikaltimą prie Kremliaus sienų baigia sulipti į vieną tvirtą gniužulą – kad kaltas prezidentas, kone mažojo piršto mostelėjimu nulėmęs B.Nemcovo likimą.
Nesutinki, nes manai, kad V.Putinui nebuvo prasmės duoti įsakymą eliminuoti įtakos Rusijoje beveik nebeturintį B.Nemcovą? Esi Maskvos agentas!
Ir visai nesvarbu, kad dar didesnėmis nesąmonėmis laikai Rusijos propagandos mašinos spjaudomas teorijas apie provokacijas, islamistų kerštą ar JAV agentų operaciją.
Iš tikrųjų niekas byloje dar nėra neaišku – tyrėjai kol kas tik suėmė įtariamuosius B.Nemcovo žudikus. Tačiau ir taip pamažu garsėjo kalbos apie galimus kivirčus ir Jaroslavlyje, kur B.Nemcovas darbavosi srities Dūmoje.
Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad B.Nemcovas buvo įsipainiojęs į kokias nors korupcijos schemas. Tačiau praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje visai šalia valdžios viršūnės atsidūrusį buvusį Rusijos vicepremjerą, laikytą prezidento Boriso Jelcino įpėdiniu, tokių machinacijų šešėlis lydėjo visada.
Gyrė pasaulio žiniasklaida
„Kaip vienas tą dešimtmetį vykdytos Rusijos liberalizavimo katastrofos architektų B.Nemcovas buvo ne problemos sprendėjas, o problema“, – prisimena Markas Amesas.
Šis amerikietis, 1997–2008 metais Maskvoje vadovavęs anglų kalba leistam dvisavaitiniam laikraščiui „The eXile“, teigia, kad apie B.Nemcovą – „naują liberalų Jėzų Kristų“ – išgirdo vos atvykęs į Rusijos sostinę.
B.Jelcinas B.Nemcovą pirmuoju vicepremjeru paskyrė 1997 metų kovą, ir Vakaruose toks jauno, išvaizdaus, laisvąją rinką viešai idealizuojančio Žemutinio Naugardo gubernatoriaus iškilimas buvo tik pasveikintas.
B.Nemcovas vicepremjero pareigybe dalinosi su Anatolijumi Čiubaisu. Pastarasis Rusijos tuomet dar laisvoje spaudoje buvo vadinamas „kaulų laužytoju“, bet Vakaruose šis duetas buvo vadinamas svajonių komanda.
Kai B.Nemcovas nuvyko į Japoniją, jis sužavėjo pasaulio spaudą vietos verslininkams pareiškęs, kad duos jiems savo asmeninį telefono numerį, „jeigu kiltų problemų Rusijoje“.
„The eXile“ 2008 metais buvo uždarytas, kai valdžia pažėrė šūsnį nedviprasmiškų grasinimų, – redaktorius M.Amesas tuos Vakarų aikčiojimus vadino „nemcovofilija“.
„Iš tiesų B.Nemcovo „stebuklai“ Žemutiniame Naugarde tebuvo fasadas, kuris slėpė karčią realybę. Nors sritis ir pritraukė daugiau užsienio investicijų nei kitos, gyventojų pajamos taip ir liko varganos“, – dabar tvirtina M.Amesas.
Pagavo derantis dėl kyšio
Nedaug kas pasikeitė ir tada, kai B.Nemcovas provinciją iškeitė į Maskvą, – čia atvyko nešinas šūkiais apie sąžiningą vakarietišką kapitalizmą.
Pirmasis potvarkis? Priversti vyriausybės biurokratus užsieninius automobilius pakeisti rusiškomis „Volga“ – taip jau sutapo, kad automobiliai „Volga“ gaminami Žemutinio Naugardo srityje.
Tada B.Nemcovas puolė skelbti kovos su korupcija dekretų.
Gražu, sveikintina, bet anuomet nepriklausomas dienraštis „The Moscow Times“ ironiškai rašė apie „teisės aktų spragas, į kurias telpa visa „Volga“ gamykla“.
Oficialus reformų tikslas buvo išnaikinti korupciją viešuosiuose pirkimuose.
B.Nemcovas siekė didžiausio įmanomo skaidrumo, viešumo ir konkurencijos, deja, išskyrus atvejus, kai „geriausiu metodu" tapdavo uždaras ar slaptas procesas.
Kitaip tariant, ne tik niekas nepasikeitė – B.Nemcovo reformos netgi įvilko korumpuotus viešuosius pirkimus į teisėtumo rūbą. Po kelių mėnesių B.Nemcovas ėmė versti biurokratus viešinti savo atlyginimus, bet tuomet pats buvo pagautas slaptose derybose dėl kyšio su Jelcinų šeimos reketininku Sergejumi Lisovskiu.
Žiniasklaidai B.Nemcovo ir S.Lisovskio diskusija buvo nutekinta kaip tik tuo metu, kai vicepremjeras gyrėsi esą sėkmingu valstybinio telekomunikacijų holdingo „Sviazinvest“ privatizavimu.
Bet procesas, po kurio holdingo akcijos atiteko Michailo Prochorovo grupės „Oneximbank“ vadovaujamam konsorciumui, iš tiesų pasirodė itin prieštaringas.
Paaiškėjo, kad aukcioną laimėjęs konsorciumas prieš tai padalino krūvą kyšių – „avansų už knygą“ – tiems jauniesiems reformuotojams B.Jelcino vyriausybėje. Tokia tad buvo kova su korupcija.
Senbuviai statė už V.Putiną
Dar svarbiau, kad tuo metu B.Nemcovas ir kiti panašūs pareigūnai jau galutinai užsitraukė Boriso Berezovskio – tada vieno įtakingiausių Kremliaus oligarchų – nemalonę. Būtent B.Berezovskio vadovaujamas konsorciumas pralaimėjo „Oneximbank“.
Visa šita kompanija – A.Čiubaisas, B.Nemcovas, taip pat Sergejus Kirijenka – tikrai visada buvo B.Berezovskio klano priešininkė“, – „Lietuvos rytui“ pripažįsta Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius.
B.Berezovskio valdomos televizijos ėmė teršti B.Nemcovo reputaciją, o pastarasis atsakė pareikalaudamas, kad B.Jelcinas pašalintų oligarchą iš Rusijos Federacijos saugumo tarybos.
Laimėjo B.Berezovskis – pirmiausia Rusijai smogė galinga finansų krizė, o vėliau šio oligarcho klanas parėmė būtent V.Putino, o ne B.Nemcovo, kurį B.Jelcinas net viešai vadino būsimuoju savo įpėdiniu, iškilimą į valdžios viršūnę.
Tiesa, net tada, kai po finansinės griūties atrodė, kad visas pseudoliberalusis B.Jelcino eros elitas keliaus arba į savanorišką tremtį, arba į kalėjimą, jaunieji senbuviai dar statė už V.Putiną, baltu žirgu iš Lubiankos atjojusį į Kremlių gelbėti Rusijos.
„Dabar mes galbūt įsivaizduojame, kad B.Nemcovas tikrai negalėjo remti V.Putino 2000-aisiais, kai jau buvo įsibėgėjęs kruvinas antrasis Čečėnijos karas.
Tačiau tie vadinamieji liberalai tikėjo, kad V.Putinas juos išgelbės. Tikėjo, kad jie vis tiek galės tampyti jį kaip lėlę“, – sako M.Amesas.
B.Nemcovas 2000 metų pradžioje komentare „The New York Times“, parašytame kartu su politologu Ianu Bremmeriu, iš tiesų skelbė: „V.Putinas suvaldys oligarchus, pakels rublio vertę, sustiprins įstatymų viršenybę.“
Jis gana ilgai ramiai dirbo Valstybės Dūmoje – B.Nemcovo vadovaujama liberali Dešiniųjų jėgų sąjunga (DJS) prieš 2000-ųjų prezidento rinkimus viešai parėmė V.Putino kandidatūrą.
Net po to, kai DJS 2003 metais rinkimuose pasirodė nesėkmingai, B.Nemcovas toliau dirbo vadinamojoje ištikimoje opozicijoje.
„V.Putinas, atėjęs į valdžią, buvo liberalas ekonominiu požiūriu. Absoliutus.
Tad B.Nemcovo, A.Čiubaiso sąjunga su V.Putinu buvo labai natūrali.
Bet kadangi V.Putinas kaip krikštatėvis tiesiog dėlioja jėgų balansą, jokios ideologijos jis pats neturi.
Todėl ekonomikoje ir nuslysta nuo liberalizmo iki valstybinio kapitalizmo, o užsienio politikoje – nuo teiginių, kad Rusija neatmeta galimybės įstoti į NATO, iki retorikos apie Rusiją, kurią puola Amerika“, – „Lietuvos rytui" teigia M.Laurinavičius.
Aršiai gynė B.Jelciną
Kažin ar B.Nemcovas tuo metu turėjo kokių nors priekaištų V.Putino autoritarizmui.
Juk dar 1993 metais jis rėmė B.Jelcino pasiūlymą sukurti atsvarą opozicijos dominuojamai Valstybės Dūmai – nerenkamą Federacijos Tarybą, kurią būtų sudarę paskirti oligarchai.
Neatmetama, jog B.Jelcinas 1997 metais tik tam ir pasikvietė B.Nemcovą į vyriausybę, kad jis saugotų autoritarinėje 1993iųjų Konstitucijoje galinga paverstą prezidento instituciją.
Kai anuomet Valstybės Dūma vėl ėmė kėsintis į B.Jelcino prezidentines galias, B.Nemcovas aiškiai pareiškė: „Rusijai prezidento galių susilpninimas būtų ypač žalingas.
Tie, kurie nori paversti Rusiją parlamentine respublika, stumia šalį chaoso link.“
B.Nemcovas prijausti radikalesnei opozicijai pradėjo tiktai tada, kai V.Putinas leido suprasti, kad Rusijoje nekenčiamiems B.Jelcino laikų funkcionieriams vietos valdžioje neberas.
Mitinguose jis pradėjo rodytis greta poeto Eduardo Limonovo, įkūrusio dabar jau uždraustą Nacionalinę bolševikų partiją. Taip pat šalia šachmatų didmeistrio Gario Kasparovo.
Ir vis dėlto B.Nemcovas, kaip ir kiti dešimtojo dešimtmečio reformatoriai, visų žetonų nepastatė ir netapo absoliučiu radikalu, pavyzdžiui, kaip E.Limonovas. Kodėl?
„Juk V.Putino režimas liberalus, todėl logiška, kad tokie liberalai kaip B.Nemcovas ar Irina Chakamada jam rimtai nesipriešino.
Tik pažiūrėkite į V.Putino ekonominę programą – maži mokesčiai, griežtas biudžetas.
Kremliaus ir B.Nemcovo bei I.Chakamados ideologijos nesiskiria“, – teigia E.Limonovas.
„Taip, B.Nemcovas patį V.Putiną ir jo režimą laikė blogiu, bet, pavyzdžiui, A.Čiubaisą – gėriu. Jis buvo išlaikęs ryšius tiek su kai kuriais oligarchais, tiek su kai kuriais valdžios atstovais.
Reikia pripažinti, kad V.Putino aplinkoje yra vadinamųjų liberalų – A.Čiubaisas, buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas, vicepremjeras Arkadijus Dvorkovičius.
Jie ideologine prasme pasisako už šiek tiek skirtingą Rusiją, kur būtų mažiau antivakarietiškumo, daugiau ekonominio liberalizmo, mažiau priešų medžioklės“, – svarsto M.Laurinavičius.
Išlaikė ryšius su valdžia
Būtent dėl to Rytų Europos studijų centro specialistui atrodo, kad B.Nemcovas iki pat lemtingosios vasario 27-osios nebuvo sudeginęs visų tiltų su V.Putino režimu. Pavyzdys – buvęs Rusijos premjeras ir B.Nemcovo kolega, Respublikonų-liaudies laisvės partijos lyderis Michailas Kasjanovas.
„Rusijoje apie žmones, buvusius valdžioje, sunku kalbėti kaip apie nesusitepusius, idėjinius opozicijos veikėjus, kurie siekia kitokios Rusijos. B.Jelcino laikais Rusijos valdžia buvo visiškai korumpuota.
Dabar Rusija ir toliau korumpuota, tik jau autoritarinė.
Yra puikus pavyzdys – B.Nemcovo kolega opozicijoje M.Kasjanovas. Kai žmonės man kalba, kad M.Kasjanovas yra opozicionierius, visada jiems primenu, kad jo pravardė buvo Miša Du Procentai. Jo kitaip niekas nevadino – jis visada gaudavo „otkatą“, – pasakojo M.Laurinavičius.
Analitiko teigimu, jei B.Nemcovas būtų pasilikęs sistemoje, jis būtų sėkmingai joje įsitaisęs kaip A.Čiubaisas ir S.Kirijenka.
„B.Nemcovas galiausiai pasirinko opozicionieriaus kelią, bet anuomet taip pat kaip jis vertinti A.Čiubaisas ir S.Kirijenka įsiliejo ir į pasikeitusios valdžios sistemą. Jei žmogus yra buvęs valdžioje, man sunku patikėti jo išskirtinumu“, – tvirtina M.Laurinavičius.
„Be to, B.Nemcovas ir dabar, ypač lyginant su kitais opozicijos veikėjais, gyveno itin plačiai.
Jam nieko netrūko, jis gyveno prabangiai.
V.Putino režimas nuo jam tikrą grėsmę keliančių opozicijos atstovų pirmiausia atkerta finansinius srautus.
Galbūt B.Nemcovas ir nervino valdžią, bet grėsmės jai nekėlė“, – priduria analitikas.
Liudininkė ar agentė?
Vienu svarbiausių asmenų B.Nemcovo nužudymo byloje tapo formaliai liudininke vadinama 23 metų ukrainietė Ana Durickaja. Ji prieš Rusijos opozicijos lyderio nužudymą su juo vakarieniavo ir ėjo drauge tuo metu, kai pasipylė šūviai.
Apie šią merginą žinoma labai nedaug. Pranešama, kad ji yra modelis ir aktorė, pastaruoju metu gyvenanti Kijeve ir Maskvoje. Modelių agentūros „Kiyv Casting“ puslapyje anksčiau buvo galima rasti jos nuotraukų, tačiau ką ji veikė pastaruoju metu, neaišku.
Prieš trejus metus susipažinusi su B.Nemcovu ukrainietė neva sustabdė modelio karjerą. Rusijoje nebuvo paslaptis, kad B.Nemcovą traukė jaunos žavios merginos. Po B.Nemcovo nužudymo ukrainietė buvo sulaikyta. Tyrėjai esą siekia nustatyti, ar žmogžudystė negalėjo įvykti dėl asmeninio konflikto su kitu vyru dėl šios merginos.
Vis dėlto jau pasirodė versijos, kad A.Durickaja gali būti visai ne modelis, o Rusijos slaptųjų tarnybų agentė, kuri išviliojo B.Nemcovą į tokią vietą, kur jo nužudymas taptų simboliniu.
