Turint mažai faktų, kuriuos būtų galima analizuoti, kol kas galima nagrinėti tik politines Boriso Nemcovo nužudymo versijas, tai yra vertinti, kokioms konkrečiai politinėms jėgoms dabartiniu metu gali būti naudingas šis nusikaltimas (tai, žinoma, nereiškia, kad būtent jos jį įvykdė).
Ir vis dėlto tokia analizė yra laiku ir būtina, kadangi ši žiauri žmogžudystė jau spėjo tapti propagandinių spekuliacijų objektu ir politinės kovos įrankiu, rašo politikos mokslų daktaras Vladimiras Pastuchovas laikraštyje „Novaja gazeta“.
Politinė ar buitinė, užmaskuota kaip politinė?
Hipoteze galima laikyti prielaidą, kad žmogžudystė buvo politinio pobūdžio, kitaip tariant, iš esmės tai buvo teroro aktas. Žinoma, tai tik prielaida, bet ji atrodo gana tikėtina, kad ją būtų galima imti kaip pagrindą.
Yra mažiausiai dvi aplinkybės, kurios ją iš dalies patvirtina. Pirma, nusikaltimas buvo įvykdytas profesionaliai: apčiuopiamų dviejų parų tyrėjų darbo rezultatų nebuvimas neginčijamai tai patvirtina.
Antra, nusikaltimas buvo demonstratyvus, tikintis padaryti maksimalų poveikį visuomenei. Kadangi B.Nemcovas buvo sekamas, nusikaltėliai žinojo ir jo maršrutą, ir kur jis gyvena. Šiuo atveju nužudymas prie namų ar laiptinėje, kaip buvo su A.Politkovskaja, akivaizdžiai yra mažiau sąnaudų reikalaujantis ir ne toks rizikingas darbas, negu sušaudymas kelių šimtų metrų atstumu nuo Kremliaus.
Žinoma, tai nėra šimtaprocentis įrodymas, kad žmogžudystė yra politinio pobūdžio: šiuolaikinėje Rusijoje bet kuris privatus asmuo už nedidelius pinigus gali paprašyti įvykdyti nusikaltimą daugybės profesionalų iš specialiųjų tarnybų, nekalbant apie samdomus žudikus, o pasamdyti profesionalai visiškai gali panorėti užmaskuoti įprastą, buitinį, nusikaltimą, kad jis atrodytų kaip politinis, ir dėl to įvykdyti jį ypač įžūliai.
Tačiau, lyginant šias dvi versijas, kai nėra aiškių asmeninių motyvų, grynai politinė atrodo labiau tikėtina nei įprasta, buitinė, žmogžudystė, užmaskuota kaip politinė.
Vyraujančios versijos
Jeigu laikinai atidėsime į šalį absoliučiai teisingus, bet tiesiogiai su žmogžudystės tyrimu nesusijusius pareiškimus apie tai, kad politinė atsakomybė už B.Nemcovo mirtį tenka valdžiai, sukūrusiai neapykantos ir chaoso aplinką šalyje, tai iki šio laiko pagarsintos dvi pagrindinės ir, kaip įprasta, tarpusavyje nesuderinamos įvykdyto nusikaltimo versijos.
Opozicijos atstovai iškėlė versiją, pagal kurią B.Nemcovas buvo nužudytas Kremliaus įsakymu, siekiant įbauginti ir morališkai sugniuždyti liberalųjį demokratinį judėjimą, taip pat turint tikslą užkirsti kelią tolesniam jo demaskuojančių pranešimų publikavimui – vienas iš tokių turėjo būti skirtas karui Ukrainoje.
Savo ruožtu visos daugiau ar mažiau artimos Kremliui jėgos solidariai pasisakė besilaikydamos versijos, pagal kurią B.Nemcovo nužudymas yra provokacija prieš valdžią, siekiant destabilizuoti padėtį šalyje. Be to, daroma užuomina, kad pačios opozicinės jėgos ir paaukojo B.Nemcovą kaip „sakralinę auką“ ant „spalvotosios revoliucijos“ aukuro.
Jeigu savyje nuslopintume moralinį pasibjaurėjimą, reikėtų pripažinti, kad grynai teoriškai abi šios versijos turi teisę egzistuoti. Tačiau ir viena, ir kita turi esminių loginių trūkumų, neleidžiančių nė vienos iš jų nedvejojant laikyti pagrindu.
Kremlius ir „anties testas“
Prielaida, kad B.Nemcovą nužudė Kremliaus įsakymu arba bent jau su jo žinia, turi tą persvarą, kad ji lengvai išlaiko senovinį anglų „anties testą“: „Jeigu kas nors atrodo kaip antis, krykia kaip antis ir plaukioja kaip antis, tai tikėtina, kad tai ir yra antis.“
B.Nemcovas buvo vienas iš aršiausių Kremliaus kritikų, jis kėlė Kremliui vis daugiau nerimo ir buvo pagrindinis visų pasipriešinimo akcijų organizatorius. Todėl nenuostabu, kad po B.Nemcovo nužudymo prie Kremliaus sienų visuomenė pradėjo stengtis mėtyti žvilgsnius už raudonųjų sienų, tikėdamasi būtent ten rasti nusikaltimo užsakovus.
Kitas dalykas, kad siūloma Kremliaus elgesio motyvacija, neva paaiškinanti jo suinteresuotumą politine žmogžudyste, atrodo nenatūraliai.
Kremliui dabar nėra būtinybės kokiu nors ypatingu būdu demoralizuoti liberaliosios opozicijos, kadangi prasidėjus karui Ukrainoje ji ir taip yra nepaprastai demoralizuotos būsenos.
Taip pat mažai tikėtina atrodo tai, kad tokiu kruvinu būdu Kremlius stengiasi užkirsti kelią dar vieno B.Nemcovo pranešimo publikavimui. B.Nemcovas nebuvo slaptų medžiagų pirminis nešėjas. Tai, ką jis publikuodavo, buvo arba jau žinomos, arba trečiųjų asmenų jam perduotos informacijos kompiliacija. Jo pašalinimas negali užkirsti kelio tolesniam šios informacijos platinimui kokiu nors kitu pavidalu ir todėl yra beprasmis aktas.
Priešingai, rizika, susijusi su „problemos sprendimu“ nužudant opozicijos lyderį, visiems yra akivaizdi ir įprastoje situacijoje turi nusverti hipotetinius pliusus. Tik J.Stalinui tai buvo priimtina: „Nėra žmogaus – nėra problemos.“ Iki tokio lygio Kremlius dar nepriaugo. Tad klausimas dėl Kremliaus elgesio motyvų lieka atviras ir visos iki šiol išsakytos prielaidos neatrodo pamatuotos.
Opozicija ir savižudybės sindromas
O štai aštrus žvilgsnis į priešingą Kremliui pusę, nors ir neužgintas, bet atrodo gana nenatūraliai. Jeigu atidžiai išklausytume Rusijoje valdančio režimo šalininkus, tai susidarytų nekintantis įspūdis, kad Rusijos opozicijoje iš kartos į kartą paveldėtinai persiduoda savižudybės sindromas – keistas ir nesuprantamas potraukis susinaikinti vien tik tam, kad gyvenimas Kremliuje taptų sudėtingesnis.
Kad ir kokia politinė žmogžudystė įvyktų Rusijoje (ar būtų susijusi su Rusija) pastaraisiais metais, ar tai būtų Listjevas, ar Politkovskaja, ar Litvinenka, iš Kremliaus skamba pareiškimai apie „sakralinę auką“, kurią „liberalūs masonai“ aukoja siekdami sugriauti stabilumą Rusijos visuomenėje.
Kremlius vadina B.Nemcovo nužudymą provokacija. Iš principo su tuo galima sutikti. Bet, kaip ir vertinant opozicijos versiją, iškyla problema, susijusi su motyvuojamąja dalimi: jeigu jau provokacija, tai kieno?
Kitaip nei Kremliuje, opozicijos stovykloje „spalvotosios“ revoliucijos arba, kaip dabar įprasta sakyti, Maidano galimybe Rusijoje niekas netiki.
Ir čia jau dalykas ne tas, kad įtarti opoziciją savo lyderių ir šalininkų šaudymu vieną po kito tam, kad būtų išprovokuota revoliucija, yra be galo amoralu („kremliniai" to, matyt, nesupranta, nes sprendžia pagal save), o tas, kad šiandienėmis sąlygomis šios aukos absoliučiai beprasmės.
Ir tai ne tik visiems puikiai suprantama, bet ir įrodyta praktikoje: jokie milijonai po B.Nemcovo nužudymo į gatves neišėjo ir jokia revoliucija neprasidėjo. Tad provokuotojų greičiausiai reikia ieškoti kitoje vietoje, o ne liberaliosios opozicijos stovykloje. Nors, žinoma, pati mintis apie provokaciją kaip nusikaltimo motyvą yra labai produktyvi...
Patikslinimas, susijęs su vieta ir laiku
Taigi kol kas abi iškeltos pagrindinės politinės B.Nemcovo nužudymo versijos neišlaiko kritikos, bet kiekviena jų turi tam tikrą racionalų grūdą. Opozicijos versija ne be pagrindo rodo į Kremliaus, kaip šio nusikaltimo demiurgo (gr. kūrėjo, meistro; čia – iniciatoriaus – Red.) pusę, o Kremliaus versija ne mažiau pagrįstai atkreipia dėmesį į šios žmogžudystės provokacinį pobūdį.
Šį tą daugiau mes galime pasiekti, jeigu padarysime du patikslinimus, taip sakant, susijusius su įvykių vieta ir laiku.
Eiliniam piliečiui Kremlius šiandien – tai Putinas. Jis samprotauja beveik kaip V.Majakovskis: mes sakome – Putinas, turime galvoje – Kremlius (sovietų valdžią ir santvarką šlovinęs, baltosiomis eilėmis rašęs rusų poetas Vladimiras Majakovskis viename eilėraštyje porino: „Mes sakome – Leninas, turime galvoje – Partija.“ – Red.).
Tačiau praktikoje yra ne visai taip, Kremlius – kur kas platesnė sąvoka nei Putinas. Tai didžiulis politinių jėgų, turinčių, atrodytų, tuos pačius interesus ir požiūrį, konglomeratas, tačiau šios jėgos labai skirtingos ir nuolat kovojančios tarpusavyje dėl įtakos Putinui kaip visų galutinių sprendimų priėmimo centrui. Vienos ar kitos iniciatyvos nebūtinai turi užgimti išimtinai šios valdžią turinčios konglomeracijos centriniame taške, jos gali gauti pradžią ir jos periferijoje.
Prasidėjus nepaskelbtam karui su Ukraina visa ši valdžią turinčių grupuočių masė pradėjo judėti. Bet problema ta, kad jos juda netolygiai – kažkas labai greitai, kažkas lėčiau, o kažkas ir apskritai būtų linkęs stovėti vietoje, imituodamas judėjimą. Rezultatas tas, kad tuo metu, kai dėl karo ir prasidėjusios vadinamosios mobilizacinės politikos visuomenės konsolidacija aplink valdžią padidėjo, dezintegracija valdžios viduje smarkiai sustiprėjo.
Ten atsirado daug naujų „Kremliaus senbuviams“ „nesisteminių“ grupių, kurios anksčiau buvo „marginalinės“ , o dabar aktyviai pretenduoja į savąją galingos įtakos dalį.
Tokiu būdu užsakymas nužudyti B.Nemcovą galėjo ateiti ne iš „galingos vertikalės“ centro, o iš kažkur kitur, iš šalies, iš kokios nors nupjautos šakelės, ir turėti visiškai sąmoningą ir provokacinį tikslą – sukurti tokią padėtį šalyje, kad būtent ta šakelė taptų „rusiško pasaulio“ centru.
Ateis tas, kas už mane stipresnis
Įžengdamas į 2008 metų ekonomikos krizę Kremlius atliko labai nesėkmingą politinį manevrą, suorganizavęs laikiną valdžios perdavimą iš V.Putino „liberaliam“ politiniam įpėdiniui.
Eksperimentas nepavyko didžia dalimi dėl krizės, bet dar didesne dalimi dėl pasiutusio naujųjų oligarchų, korumpuotų jėgos struktūrų darbuotojų ir spėjusių legalizuotis kriminalinių struktūrų pasipriešinimo.
Vietoj modernizacijos ir konsolidacijos Rusijos visuomenė gavo elito susiskaldymą, atsirado „liberali fronda“ (fronda – neprincipinė, nerimta opozicija, kuri vadovaujasi asmeniniais motyvais – Red.) – gana paviršutiniškas miesto viduriniosios klasės viršūnių sąjūdis, kuris neturėjo rimto masinio palaikymo, tačiau sugebėjo per savo aktyvumo kulminaciją stipriai išgąsdinti valdžioje buvusius konservatorius ir paleisti politinės reakcijos mechanizmą.
V.Putinas, stojęs konservatorių pusėn, atsidūrė padėtyje, kai kiekvienas padarytas mažas žingsnis tuojau pat reikalauja kito, tik didesnio. Galų gale, mėgindamas sutramdyti vadinamąjį „bolotnyj“ procesą (garsioji Kremliaus byla prieš opoziciją – Red.), Kremlius nusirito į plataus masto kontrrevoliuciją, nuo „perestroikos“ laikų iš pagrindų peržiūrėdamas savo vidaus ir užsienio politikos politinius ir ekonominius orientyrus. Karas buvo praktiškai neišvengiama sąlyga šios reakcingos politikos masiniam palaikymui gauti, ir jis prasidėjo tiksliai pagal planą.
Padaręs vieną po kito visus šiuos žingsnius V.Putinas išjudino istorines jėgas, kurios didesnės už jį patį ir kurių jis nepajėgus valdyti. Anksčiau Kremliui sudėtingiausia buvo suturėti liberaliąją opoziciją, o dabar kiekvieną dieną jam vis sunkiau bus suturėti savo paties adeptus (idėjos, doktrinos sekėjus – Red.), kurių netenkina tai, kas pasiekta, ir jie nori visko ir iš karto.
V.Putinas atsidūrė „amžinai besivejančio“ padėtyje: kad ir ką „bloga“ jis padarytų, žiūrint liberalų akimis, to vis tiek pasirodo per mažai, žiūrint juodašimčių (čia: ultrareakcionierių – Red.) akimis.
Nuo „Naujarusijos“ link „Didžiarusijos“
Visa tai, kas susiję su „Naujarusijos projektu“ (rus. naujadaras Novorosija, apie kurią minėtas poetas V.Majakovskis pasakytų: kas čia per geografijos naujienos? – Red.), – tai ne apie Ukrainą, o apie Rusiją. Donbase šlifuojami socialiniai modeliai ir perspektyviosios idėjos, kurias Rusijoje ilgus metus laikė visai ne dėl ukrainiečių, o su meile saugojo sau.
Restauracijos projektas gimė ne vakar, kaip ne vakar ėmė degti Duginas ir ne vakar ėmė putoti Kurginianas.
Nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos šie žmonės postringavo apie eurazianizmą, svajojo apie imperiją ir keikė Vakarų liberalizmą. Jiems nepavyko tapti „rusišku meinstrymu“ (iš angl. mainstream – čia: daugumos priimtinos ir palaikomos idėjos ir metodai – Red.), tačiau savo šalininkų valdininkų aplinkoje ir tarp „nomenklatūrinės buržuazijos“ (kaip to paties Malofejevo) jie visada turėjo nemažai.
Manevruodamas tarp opozicijos viduje ir spaudimo iš išorės V.Putinas pravėrė šioms jėgoms duris į didžiąją politiką, tikėdamasis, kad pajėgs laikyti jas priemenėje, gąsdindamas užsieniečius.
Bet jiems ankšta prieangyje, jie nori į salę. Krymas ir Donbasas šiems žmonėms – tai istorija visai ne apie rusų žemių susigrąžinimą, o istorija apie jų pertvarkymą. „Naujarusijoje“ šlifuojamas socialinis projektas, kurio turinys privers krūptelėti ne tik B.Nemcovo šalininkus, bet ir daugelį slaptų ir aiškių V.Putino draugų.
Iš esmės tai yra reakcingos renacionalizacijos ir, kalbant politiškai korektiškai, totalitarinio pobūdžio „korporacinės valstybės“ sukūrimo projektas. Ne veltui šiame projekte kraštutinės dešiniosios jėgos taip lengvai ir savanoriškai susijungė su kraštutinėmis kairiosiomis. Visoms joms jau seniai ankšta „Naujarusijos projekto“ rėmuose ir jos reikalauja iš Kremliaus, kad šis pradėtų vykdyti „Didžiarusijos projektą“.
Bet Kremlius neskuba, tai visiškai nebuvo numatyta jo pradiniuose planuose, nekalbant apie tai, kad jeigu šie „žmonės iš prieangio“ įžengs į salę, tai daugelis iš tų, kurie dabar yra svetainėje, taps nebereikalingi, tarp jų, galimas daiktas, ir Kremliaus valdovas.
Kam reikalingas „rusiškas Maidanas“?
Dabar vyksta tai, ką daug kas pranašavo prieš metus, kada viskas prasidėjo. V.Putinas nepasirengęs eiti taip toli ir taip sparčiai, kaip to norėtų tos kraštutinės reakcingos jėgos, kurias jis pažadino ir įtraukė į politinį procesą „politiniam stabilumui“ palaikyti, tai yra valdžiai išsaugoti savo rankose.
Su kiekviena diena atstumas tarp V.Putino ir šių jėgų didės. Taigi didės šių jėgų noras „paraginti“ Kremlių, priversti jį eiti su jais koja kojon. Ir jei kas nors mano, kad lengvai galima valdyti žmones, ant kurių pečių buvo užkrautas purvinas ir kruvinas karas ir kurie nuolankiai atliko darbą, susijusį su kariniu, organizaciniu ir propagandiniu šio karo „aprūpinimu“, tas labai klysta.
Šie žmonės ne tik nori savos valdžios dalies, jie nori įgyvendinti savo svajonę, jei ne visatos, tai bent jau Rusijos mastu. Jų nuomone, visa Rusija turėtų tapti Donbasu ir kiekvienas, kuris tam nėra pasirengęs, neišvengiamai tampa jų priešininku.
V.Putinas kol kas tam nepasirengęs, todėl didėja susierzinimas (pažiūrėkite į Strelkovo (Girkino) „šešiukės“ žvilgsnių evoliuciją, ką jau ir kalbėti apie tai, kas vyksta šio karo „generolų“ širdyse). O kartu su susierzinimu didėja noras pastatyti V.Putiną į tokią padėtį, kada jis bus priverstas netgi ne eiti, o strimagalviais lėkti į politinį pragarą.
Таip išėjo, kad, jeigu ir yra šiandien jėgų, suinteresuotų, jog Rusijoje prasidėtų bent koks nors Maidanas, tai visai ne liberalai, amerikiečiai ir kitokie „švaruoliai“. Maidano šiandien reikia „juodašimčiams“, kad būtų proga pastūmėti V.Putiną imtis aktyvių veiksmų, priversti jį padaryti tai, ko jie taip viltingai tikėjosi iš V.Janukovyčiaus.
Sena naujai papasakota istorija
Jeigu B.Nemcovo nužudymas buvo provokacija, o visi faktai iš tiesų rodo, kad taip ir yra, tai surengė tos jėgos, kurios dabar tapo pagrindiniu valdžios sąjungininku kovoje su liberaliąja opozicija, bet kurios nėra patenkintos nei savo padėtimi valdžios struktūrose, nei kontrrevoliucinio sąjūdžio tempais.
Šios jėgos suinteresuotos, kad būtų išprovokuoti masių veiksmai, kurie šiuo metu pasmerkti nesėkmei (kadangi visuomenėje nesubrendusi revoliucinė situacija), bet kurie gali priversti išgąsdintą valdžią imtis režimo griežtinimo.
Šios jėgos neapsiriboja įvairaus pobūdžio isteriškais klykavimais apie naują „rusišką pasaulį“, jos turi labai daug palaikančių žmonių valdžios aparate ir ypač jėgos struktūrose. Joms visoms reikalinga sausio 9-oji, kad padarytų režimo politinę degradaciją negrįžtamą.
Paradoksaliu būdu šie žmonės tapo savihipnozės aukomis. Jie tikriausiai vieninteliai, kurie karštai tiki „oranžine grėsme“ Rusijai ir kala į galvą Kremliui, kad jos reikia bijoti. Jie taip ilgai apie ją rėkė, kad jiems ėmė atrodyti, jog užtenka mažiausio postūmio, kad tas Maidanas prasidėtų. Štai prie ko privedami žmonės, kada jų psichika ilgai būna „mobilizuotos būsenos“.
Jie taip ilgai pranašavo, kad opozicija atliks „sakralinį aukojimą“, jog pavargo laukti. Matyt, kažkas nusprendė aukojimą įvykdyti vietoj opozicijos, skubindami revoliuciją, kad kontrrevoliucija pasiektų galutinę pergalę.
O visa kita, apskritai imant, žinoma iš ankstesnės patirties. Kažkas iš kilniausių paskatų suorganizuoja nepatikimo B.Nemcovo sekimą, kažkas nutekina sekimo duomenis kriminalinėms struktūroms, kažkas paslaugiai suranda „reikalingus“ niekšus, kažkas duoda jiems pinigų ir ginklą.
Tai sena naujai papasakota istorija, tik dar kruvinesnė ir tragiškesnė.
Parengė Leonas Grybauskas
