Prieš B. Nemcovo laidotuves Kremlius tėškė antausį

Kremlius nepageidauja, kad į Rusiją atvykę Europos Sąjungos atstovai žertų kritiką. Nusikaltimo Maskvoje sukrėsti Europos politikai garsiai ūžia.

Jie teigia: nesvarbu, kas ir kieno užsakymu šaudė. Šalis, kurioje valdžios kritikas turi saugotis ne arešto mitinge, o nužudymo pasivaikščiojimo metu, – tai jau visai kita šalis. Taip jautriai reaguojama į Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymą.

Kremliaus kritiko nužudymas sėja baimę

Vėlyva penktadienio vakarienė ir pasivaikščiojimas šalia Kremliaus sienų. Tokios buvo paskutinės 55 metų B.Nemcovo gyvenimo akimirkos, o po to jį pakirto žudiko kulkos. Visą savaitgalį nužudymo vietoje sukrėsti žmonės – nuo paprastų rusų iki ES šalių ambasadorių – nešė gėles, o sekmadienį rinkosi į protesto eitynes.

Bet daugeliui į atmintį įsirėš ne šie nuliūdusių žmonių veidai, o kraupesnis momentas, užfiksuotas praėjus valandai po žmogžudystės. Politiko kūnas liko gulėti pusnuogis priešais kameras ir atvykusius pareigūnus.

Vaizdas buvo šiurpus, o svarbiausia – rodė pažįstamą, nuo šios šalies valdžios jau seniai neatsiejamą Rusijos kriminalinio nusikaltėlių pasaulio braižą: tokia parodomoji žmogžudystė prie pat Kremliaus sienų turi pamokyti, įspėti. Tačiau ką?

Atsakymų su baime dabar ieškoma Rusijoje, ir ne tik.

Įžūli, didelio atgarsio Rusijoje ir visame pasaulyje kaipmat sulaukusi B.Nemcovo žmogžudystė negalėjo likti nepastebėta. Tai nusikaltimą kruopščiai suplanavę žudikai, regis, žinojo, bet tarsi tyčia pasirinko viešą vietą prie pat Rusijos valdžios širdies.

Iškilus politikas, vienas ryškiausių opozicijos lyderių, kurį velionis prezidentas Borisas Jelcinas prieš pasitraukdamas 1998-aisiais buvo numatęs savo įpėdiniu, paliko ryškią žymę Rusijos politikoje.

Todėl nenuostabu, kad atvirai Vladimirą Putiną kritikavusio B.Nemcovo nužudymas pirmiausia sukėlė emocijų bangą: kaltinami žvilgsniai kaipmat nukrypo į Kremlių. Juo labiau kad dar prieš mirtį B.Nemcovas buvo pareiškęs, jog bijo susidorojimo. Esą V.Putinas siekia jį nužudyti.

Nestebina ir tai, kad Rusijoje skandalingą žmogžudystę kaipmat apgaubė sąmokslo teorijų ir keisčiausių versijų migla – esą Kremlius niekuo dėtas, taip siekiama sukompromituoti Rusijos valdžią arba atvirkščiai – būtent V.Putinas įsakė pašalinti B.Nemcovą, žinodamas, kad dauguma rusų vis tiek nepatikės pernelyg akivaizdžia susidorojimo versija.

Esą tai buvo tik buitinis konfliktas arba įprastas santykių aiškinimasis – galbūt B.Nemcovas buvo užmynęs kokiam nusikaltėlių šului ant kojos, o gal buvo skolingas.

Manoma, kad tokia versijų gausa siekiama pūsti miglą radus iešmininkus – formalius vykdytojus ir paversti šią bylą dar viena neištirta Kremliaus kritiko žūtimi. Kaip Anos Politkovskajos arba Aleksandro Litvinenkos atvejais. Šių V.Putino kritikų nužudymo bylose Kremlius irgi buvo „niekuo dėtas“.

Tačiau, Carnegie centro Rusijos skyriaus redaktoriaus Aleksandro Baunovo nuomone, svarbu ne tai, ar žudikas kulkas paleido tiesioginiu V.Putino užsakymu, ar įkvėptas bendros Rusijoje neregėtą isterijos lygį pasiekusios nuotaikos.

Juk dabar visi Kremliaus kritikai Rusijoje vadinami kone išdavikais. Tad reali padėtis, anot A.Baunovo, yra baisi ir kelianti daug nerimo.

„Vieni autoritariniai režimai opozicionierius nuo valdžios ir įtakos nustumia be kraujo. Kitose šalyse opozicijos nariai tiesiog šalinami. Mes patys nesupratome, iki kokio laipsnio priklausėme pirmajam tipui. Mums buvo pateiktas dar vienas rusiškojo autoritarizmo, kuris vis labiau persikelia nuo pragmatinės diktatūros į ideologinę savisaugos diktatūrą, pavyzdys.

Nesvarbu, kas ir kieno užsakymu šaudė, šalis, kurioje valdžios kritikas turi saugotis ne arešto mitinge, o nužudymo pasivaikščiojimo metu, – tai jau visai kita šalis. Rusijoje yra jėgų, kurios seniai nori žingsnio į ryžtingesnį autoritarizmą“, – perspėjo A.Baunovas.

Su jo nuomone sutiko ir kitas Kremliaus režimo kritikas, „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Ne vieną knygą apie V.Putino valdymo ypatumus parašęs ir pasaulį dėl Kremliaus grėsmės įspėjęs E.Lucasas prisipažino: ir jis bijo.

„Mano draugas B.Nemcovas guli negyvas Maskvos morge. Jaučiu ne tik neviltį ir įsiūtį. Dabar aš tiesiog bijau“, – rašė E.Lucasas.

Jo teigimu, bijoti pagrindą turi ir rusai – ypač jau matytų siaubingų laikų grįžimo. Ženklų esą vis daugiau: ne tik Rusijos karinės jėgos panaudojimas Kryme, Rytų Ukrainoje. Pačioje šalyje sistemingai kurstoma neapykanta Vakarams ir Vakarų vertybėms.

Isterija pasiekė bene aukščiausią tašką vasario 22-ąją, kai Maskvoje vyko Antimaidano eitynės, skirtos paminėti revoliucijos Kijeve metines. Minia nešė gūdžiu sovietmečiu dvelkiančius plakatus, skelbiančius apie Vakarų, gėjų ir fašistų sąmokslą, o renginio vedėja isterišku, nacių propagandos laikus primenančiu balsu nuo scenos klykė: „Neatleisime Maidanui, tebūnie jis prakeiktas!“

Anot E.Lucaso, tokias istorines paraleles B.Nemcovo žmogžudystė tik dar labiau sustiprino. „Akivaizdžiausias pavyzdys būtų stalinistiniai valymai.

Laikai, kai NKVD vertė žmones iš lovų, kišo į kalėjimų požemius ir šaudė arba trėmė“, – rašė E.Lucasas. Jis priminė, kad viskas prasidėjo nuo Josifo Stalino kritiko Sergejaus Kirovo žūties.

Kaip ir B.Nemcovas V.Putinui, taip ir S.Kirovas J.Stalinui tiesioginės grėsmės esą nekėlė. Tačiau 1934-ųjų gruodžio pirmąją S.Kirovą pakirto žudiko kulkos. Kaip reagavo J.Stalinas? Kaip ir V.Putinas – pažadėjo asmeniškai rūpintis tyrimu.

J.Stalino atveju greitai rasti kaltieji – „liaudies priešai“ partijos viduje. Stalinistinio „teisingumo“ garvežiui įsibėgėjus buvo sušaudyti iš pradžių šimtai, vėliau tūkstančiai, o galiausiai ir milijonai „liaudies priešų“.

Sunku būtų tikėtis, kad V.Putinas imtųsi panašių priemonių, tačiau isterija dėl „Rusijos priešų“ gali būti keliama ne veltui. O šalinti varžovus iš kelio ir suversti kaltę kad ir patiems opozicijos atstovams, taip juos dar labiau sumenkinant, E.Lucaso manymu, yra tikėtinas scenarijus.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Rusijos opozicijos aktyvisto Boriso Nemcovo nužudymas prie pat Kremliaus sienų Maskvoje jau apgaubtas daugybės įvairiausių teorijų.

1. Verslo partneriai, pavydus meilužis, kitas privatus asmuo. Daugeliu atvejų, kai kalbama apie pinigus ar meilės trikampius, auka nužudoma namuose arba prie pat namų. Žudikas nenori rizikuoti ir būti užfiksuotas vaizdo kamerų ar praeivių viešojoje vietoje.

2. Ukrainos vyriausybė ar JAV valstybės departamentas. Tie, kurie tvirtina, jog ukrainiečiai ar Vakarų vyriausybės eliminavo lūkesčių nepateisinusį agentą B.Nemcovą, nesugeba paaiškinti, kodėl tariami nusikaltimo užsakovai nepalaukė kovo 1-osios demonstracijos, kad įsitikintų, ar tikrai B.Nemcovas nesugebėjo suskaldyti Rusijos.

3. Vakarų žvalgyba, siekianti destabilizuoti Rusiją. Argumentas, kad bet kokia žmogžudystė „destabilizuoja visuomenę“, gal ir galėtų įtikinti. Bet Rusijoje opozicijos lyderio, kuris šalyje net nėra gerai žinomas, nužudymas nepadeda pasiekti tokio efekto.

Per pastaruosius 25 metus Rusijoje nužudyta dešimtys žurnalistų, žmogaus teisių gynėjų, parlamentarų, teisininkų, menininkų, verslininkų, dvasininkų. Tačiau nė vienas šių nusikaltimų nesudrebino V.Putino režimo pamatų.

4. Rusijos opozicija, pavertusi B.Nemcovą „kankiniu“. Ši teorija iš esmės yra originali „savi šaudė į savus“ versija, itin populiari tarp Kremliaus informacinio karo strategų.

Antai tinklaraštininkas Olegas Kašinas, kuris 2010 metais buvo žiauriai sumuštas, atsimena, kaip tyrėjai jam bandė įpiršti nuomonę, kad jį užpuolė opozicija, norėjusi jį paversti kankiniu. O.Kašinas iki šiol įsitikinęs, kad buvo sumuštas valdžios užsakymu.

5. Ultranacionalistai arba nacionalbolševikai. Vadinamieji antimaidanininkai B.Nemcovą neseniai įvardijo kaip Maidano Ukrainoje organizatorių. Jei su opozicionieriumi susidorojo būtent jie, tai rodo, kad ekstremistai V.Putino naudai dirba ir be jo žinios. Tikėtina, kad būtent iš šių ekstremistinių judėjimų bus ištraukti įtariamieji.

6. Kremliaus užsakymas. Kai politinės žmogžudystės įvykdomos JAV, Pietų Amerikoje, Azijoje ar Afrikoje, žiniasklaida laisvai tvirtina, kad valdžia galbūt galėjo prie jų prisidėti. Bet Rusijoje tokios įžvalgos paprastai greitai nurašomos į sąmokslo teorijų kertelę.

Vienu svarbiausių asmenų B.Nemcovo nužudymo byloje tapo formaliai liudininke vadinama 23 metų ukrainietė Ana Durickaja, kuri prieš Rusijos opozicijos lyderio nužudymą su juo vakarieniavo ir ėjo drauge tuo metu, kai pasipylė šūviai.

Apie šią merginą žinoma labai nedaug. Pranešama, kad ji yra modelis ir aktorė, pastaruoju metu gyvenanti Kijeve ir Maskvoje. Modelių agentūros „Kiyv Casting“ puslapyje anksčiau buvo galima rasti jos nuotraukų, tačiau ką ji veikė pastaruoju metu, neaišku. Antradienį pranešta, kad gražuolė išvyko į Ukrainą.

Prieš trejus metus susipažinusi su B.Nemcovu ukrainietė neva sustabdė modelio karjerą. Rusijoje nebuvo paslaptis, kad B.Nemcovą traukė jaunos žavios merginos. Po B.Nemcovo nužudymo ukrainietė buvo sulaikyta. Tyrėjai esą siekia nustatyti, ar žmogžudystė negalėjo įvykti dėl asmeninio konflikto su kitu vyru dėl šios merginos.

Vis dėlto jau pasirodė versijos, kad A.Durickaja gali būti visai ne modelis, o Rusijos slaptųjų tarnybų agentė, kuri išviliojo B.Nemcovą į tokią vietą, kur jo nužudymas taptų simbolinis.