Visuotinė karo prievolė: už ir prieš

Pats seniausias ir svarbiausias argumentas, pasitelkiamas visuotinės karo prievolės šalininkų, yra siejamas su XVIII amžiaus pabaigos Prancūzija. Karo tarnyba, šioje šalyje įvesta po 1789 metų revoliucijos, tapo naujų valstybės ir visuomenės santykių simboliu.

Po revoliucijos politikoje imta dalyvauti masiškai, šalies gyventojai virto visaverčiais piliečiais – valstybės šeimininkais. Armija daugiau nebebuvo visuomenės atskalūnai, bet draugai, bičiuliai, piliečiai ir tėvynės gynėjai.

Karo tarnyba virto vienu pagrindinių tautinės valstybės elementų, o šauktinių kariuomenė – socialinio solidarumo, vadinamojo socialinio kontrakto, aktyvaus pilietiškumo simboliu.

Apie tai, kad piliečių valstybei būtina privalomoji karo tarnyba, dar prieš revoliuciją rašė vienas svarbiausių jos įkvėpėjų laikomas filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau. Jis aktyviai pasisakė prieš profesionalų armiją teigdamas, kad dalyvauti visuomenės gynyboje yra kiekvieno šalies piliečio netgi ne teisė ar pareiga, o privilegija.

Panašūs argumentai ir šiandien girdimi tose Vakarų šalyse, kuriose karo tarnyba yra privaloma – ypač Šveicarijoje, taip pat Danijoje, Estijoje. Šiose šalyse kariuomenė vertinama itin teigiamai ir suprantama kaip visuomeninės piliečių veiklos sritis.

Be to, XIX a. karo prievolė atrodė logiška vien todėl, kad kaip tik vyko pramoninė revoliucija. Ji kartu tapo karinių technologijų revoliucija. Technologinės naujovės daugybę kartų padidino tiek ginklų galią, tiek jų kiekį kovojant. Karybą paveikęs pramoninis perversmas padiktavo ir būtinybę didinti žmonių masę.

JAV veikia profesionalų kariuomenė. Bet žurnalistai Jonathanas Alteris ir Mickey Kausas yra vieni žinomiausių karo prievolės sugrąžinimo Amerikoje šalininkų. Jie tvirtino, kad prievolė sutvirtintų socialinę lygybę, sukurtų socialinę sąžinę, sulaužytų visuomenės susiskirstymą į klases.

„Visuotinė karo prievolė Amerikoje buvo sumažinusi socialinę nelygybę. Antrojo pasaulinio karo laikais kartu kovojo ir turtuoliai, ir vargšai, ir visi jie šiuos išgyvenimus atsiminė iki mirties“, – 2010 metais interviu pareiškė M.Kausas.

Teigiama, kad dažnai karo prievolė net ir turtingose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje visuotinė karo prievolė yra būdas užtikrinti jaunų žmonių iš skurdžių šalies regionų ar neturtingų šeimų socialinį mobilumą – juk karo tarnyba padeda išmokti bent šio to.

Be to, ir vidinė kariuomenės organizacinė struktūra labiau suderinama su bendromis demokratinėmis visuomenės vertybėmis. Pavyzdžiui, Vokietijoje karo prievolė buvo matoma kaip barjeras, užtveriantis kelią šaliai sugrįžti prie militarizmo.

Adrianas Lewisas 2009 metais paskelbė, kad JAV turi būti grąžinta karo prievolė, nes profesionalams per sunku kovoti, o valdžiai per lengva piktnaudžiauti karinėmis misijomis: „Mūšių našta užkrauta mažiau nei 1 proc. amerikiečių. Negana to, dabar lengviau paskelbti karą nesibaiminama agresyvių pacifistų protesto akcijų, kaip buvo prezidento Richardo Nixono administracijos valdymo laikais. Neteisinga sakyti: Jungtinės Valstijos kariauja. Tikslkiau būtų teigti, kad kariauja JAV kariuomenė, o Amerikos žmonės yra arba stebėtojai, ar abejingi praeiviai“

Feliksas Žigaras rašė, kad „kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio pasitikėjimą“.

Skaičiuojama, kad prievolininkų kariuomenė yra gerokai pigesnė negu profesionalios ginkluotosios pajėgos. Esą privalomiems šaukimams valstybė ir išleidžia mažiau lėšų, ir paaukoja mažiau laiko.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija 2009 metais paskelbė, kad vieno profesionalaus kario darbo vietos sukūrimas ir išlaikymo išlaidos yra apie pustrečio karto didesnės nei išlaidos šauktiniui. Esą iš viso toks pabrangimas galėtų sudaryti maždaug 40 mln. litų per metus.

Ar karo prievolė pateisinama demokratinėse šalyse? Ar tai, kad tarnyba – privalomoji, nesikerta su demokratijos ir žmogaus laisvės sampratomis? Daugelio karo prievolės priešininkų įsitikinimu, demokratinėje valstybėje karo prievolė yra visiškai nedemokratinis jos elementas, savotiška vergija.

Ypač dažnai šis argumentas pasitelkiamas kritikų JAV – esą vien privalomosios tarnybos koncepcija prieštarauja laisvės idėjai, ant kurios buvo pastatyta šalis. Esą kaip pilietis gali būti laisvas, jei jis turi priverstinai tarnauti ginkluotosiose pajėgose?

Dar 1917 metais, JAV jau įvedus karo prievolę per Pirmąjį pasaulinį karą, grupė Amerikos radikalų kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą reikalaudama, kad šaukimai būtų nutraukti, nes jie pažeidė 13-ąją JAV konstitucijos pataisą, kuria uždraudžiama vergija ir nesavanoriška tarnyba.

Nors Amerikoje privalomieji šaukimai buvo sustabdyti dar 1973 metais, diskusijų apie karo prievolę netrūksta ir pasibaigus šaltajam karui. Vašingtone 2010 metais Kongreso narys,

Dažnai teigiama, kad kariuomenė, sudaryta iš joje tarnauti nenorėjusių žmonių, beveik neabejotinai veiks neefektyviai. Profesionalūs kariai labiau motyvuoti, kadangi patys pasirinko tokią profesiją. Šis argumentas iliustruojamas JAV Clemsono universiteto profesoriaus Donaldo J.Bordeaux straipsniu apie pirmąjį Persijos įlankos karą, kuriame jis teigia, kad JAV pajėgų sėkmę – operacijos rezultatus lyginant su sunkumais per Vietnamo karą – nulėmė savanorių karuomenės efektyvumas.

Per pirmąjį Persijos įlankos karą žuvo vos 378 amerikiečiai kariai – mažiau nei 1 proc. Lyginant su Vietnamo karu, per kurį žuvo 58 tūkstančiai JAV piliečių, skaičius yra itin mažas. D.J.Bordeaux teigimu, taip yra todėl, kad operacijoje „Audra dykumoje“ dalyvavo savanoriai, profesionalūs kariai, o Vietname ir Korėjoje JAV ginkluotąsias pajėgas daugiausia sudarė šauktiniai.

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau ekonomistų, pasitelkę kaštų naudos (cost-to-benefit – angl.) analizę taip pat tvirtina, kad šauktinių kariuomenė – bent jau taikos metu – iš tiesų nėra pigesnė negu profesionalios ginkluotosios pajėgos.

O fiziškai pajėgiausi šauktiniai, tarnaudami kariuomenėje, neprisideda prie civilinės ekonomikos, kuri, beje, finansuoja kariuomenę, produktyvumo – kitaip tariant, net jei šauktiniams apskritai nebūtų mokamas atlyginimas, didelė karo prievolės kaina nedingsta.

Šauktinių kariuomenės kaina JAV kaip problema buvo iškelta dar 1980 metais, kai grupė šalies ekonomistų pasirašė pareiškimą, kuriame teigė, jog „tvirtinti, kad karo prievolė sumažins JAV išlaidas kariuomenei, yra tas pats, kaip sakyti, kad Egipto piramidės daug nekainavo, nes jas pastatė vergai“.

Kaip dar 2005 metais monografijoje „Karo prievolė Lietuvoje: orientyrai diskusijai“ rašė saugumo analitikas Tomas Jermalavičius, karo prievolės priešininkai galiausiai tvirtina, kad laikai, tikę privalomajai karo tarnybai, baigėsi – esą po šaltojo karo smarkiai pasikeitus globaliai saugumo aplinkai ir kylančioms grėsmėms, tuo pačiu pasikeitė ir tradicinis kariuomenės vaidmuo bei pajėgumų samprata.

T.Jermalavičiaus nuomone, „naujoji saugumo aplinka po šaltojo karo reikalauja mažesnių, mobilesnių ir greitai dislokuojamų pajėgų, kurias sudaro ilgą ir sudėtingą mokymo programą baigę profesinės karo tarnybos kariai ir kurių pagrindinė veiksmų zona dažniausiai būna už šalies teritorijos ribų“.

Be to, dauguma Vakarų valstybių priklauso NATO – kariniam aljansui, veikiančiam kolektyvinės gynybos principu, o narystė didelėje karinėje organizacijoje leidžia kompensuoti karinių pajėgumų trūkumus.

Kalbant apie politinį karo prievolės aspektą, galima tvirtinti, kad privalomąją karo tarnybą šiandien jau sunku sieti su tautine tapatybe ir pilietiškumu. Jürgeno Kuhlmanno ir Ekkehardo Lipperto teigimu, „šiandien ginkluotosios pajėgos nebėra nei vienintelė, nei pati svarbiausia nacijos saviraiškos ir savęs identifikavimo priemonė“.

Ryšio tarp karo tarnybos ir piliečio statuso nykimą dar labiau pabrėžė tai, kad Vakarų pasaulyje moterys XX amžiuje įgijo lygias pilietines teises su vyrais.

Be to, amerikietis teoretikas Morrisas Janowitzas kaip vieną pokyčių, neigiamai veikiančių šauktinių kariuomenės modelį, išskiria nacionalizmo – jėgos, išlaikiusios karo prievolės populiarumą – sunykimą. Po Antrojo pasaulinio karo, kuris buvo kupinas destruktyvaus nacionalizmo, nacionalizmas imtas traktuoti kaip pavojaus, o ne gėrio šaltinis