PBN gali atrodyti kaip visiškai įprasta nevyriausybinė organizacija, įsipareigojusi kovoti su išankstiniu nusistatymu, antisemitizmu: rūsčios konferencijos Europos sostinėse, tūkstančiai sausų ataskaitų, niūrūs judėjimo lyderių pareiškimai.
Žurnalas „Tablet“ PBN vadina savotiška maskvietiška Antidefamacijos lygos versija. Bet puošnus eksterjeras slepia tikruosius, ne tokius altruistinius organizacijos tikslus.
PBN yra Kremliaus propagandinė operacija, siekianti pasinaudoti tais, kurie nuoširdžiai tiki kovojantys su neapykanta ir ekstremizmu, ypač Amerikos žydais.
Pseudonepriklausomi judėjimai
PBN 2010 metais įkūrė Borisas Spiegelis. Jis taip pat vadovauja Rusijos žydų pasauliniam kongresui. Oligarchas dešimtmetį dirbo Rusijos Federacijos taryboje (aukštuosiuose parlamento rūmuose) ir yra artimai susijęs su Kremliumi.
Dažnai galima neabejoti, kad B.Spiegelis ir PBN į įvykius pasaulyje žvelgs taip, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Antai per Rusijos ir Gruzijos karą 2008 metais B.Spiegelis viešai ragino tirti tuomečio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio esą vykdomą „genocidą“ ir „etninį valymą“.
Ekspertai PBN vadina „valdžios įkurta nevyriausybine organizacija“. Tokius pseudonepriklausomus judėjimus dažniausiai kuria autokratinės šalys – kad apgautų kitas vyriausybes, visuomenę ir nepriklausomą tarptautinę žiniasklaidą.
Tokių organizacijų veikla gali atrodyti nepriklausoma, bet visus veiksmus, kurie yra propagandiniai, iš tiesų koordinuoja valdžia, kartais net specialiosios tarnybos.
Vien PBN pavadinimas primena Šaltojo karo laikus, kai po Sovietų Sąjungos skėčiu kurtos organizacijos – Pasaulio taikos taryba, Pasaulio demokratiško jaunimo federacija – irgi oficialiai kovojo su fašizmu.
Tendencija niekur nedingo ir žlugus Sovietų Sąjungai. Maždaug tuo metu, kai į valdžią iškilo V.Putinas, Rusija įkūrė Pasaulio antikriminalinį ir antiteroristinį forumą.
Pastarasis vėlgi buvo tik iš pirmo žvilgsnio nepriklausomas judėjimas, siekęs pateisinti Rusijos kariškių veiksmus Čečėnijoje, kur per karą žuvo daugybė civilių.
Ukrainiečius vadina neonaciais
PBN daugiausia dėmesio skiria buvusios Sovietų Sąjungos teritorijai, o labiausiai organizaciją domina Ukraina ir Baltijos valstybės, kurių okupacijos Rusija iki šiol nepripažįsta. PBN kiekviena pasitaikančia proga vyriausybes Kijeve, Vilniuje, Rygoje ir Taline vadina „fašistinėmis“.
Šiuo metu PBN, be abejo, svarbiausia krizė Ukrainoje. Pernai vasarį, likus kelioms savaitėms iki Viktoro Janukovyčiaus atsistatydinimo, B.Spiegelio vadovaujama delegacija atskrido į Kijevą ir tuomečiam prezidentui pasiūlė paramą „kovojant su ekstremizmu ir neonaciais“.
O vasario pradžioje, minint 72-ąsias svarbaus Antrojo pasaulinio karo mūšio Stalingrade pabaigos metines, B.Spiegelis pareiškė, kad „Ukrainos neonacių turėtų laukti toks pat likimas kaip ir Ašies armijų“.
Esą „tie, kurie negerbia nužudytų šimtų nekaltų vaikų, moterų ir senolių, rizikuoja būti apsupti“ – kaip naciai sovietų karių.
Rugsėjį PBN skyrė „Spaudos laisvės“ apdovanojimus šešiems žurnalistams, kurių keturi dirbo Rusijos valstybinėse žiniasklaidos priemonėse ir kurie žuvo „apžvelgdami kovą su nacizmo atgimimu“ Rytų Ukrainoje.
„Tarptautinė bendruomenė nereaguoja, tad gali pasikartoti Krištolinė naktis Ukrainos etninėms mažumoms“, – paskelbė organizacija, primindama 1938 metų įvykius Vokietijoje.
Kontroliuoja rusai – nuo A iki Ž
Tokia taktika – oponentus vadinti fašistais – nėra nauja. Netikėta ir keista galbūt tik tai, kaip aršiai Rusijos valdžia ir valstybinė žiniasklaida klijuoja tokią etiketę ukrainiečiams.
Kai pernai vasarį, per patį protestų Maidane įkarštį, tokia kampanija prasidėjo, Kremliaus retorika nenustebino turbūt tik Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonių. Baltijos šalių politikus Maskva panašiai puola jau kelis dešimtmečius.
Visos trys Baltijos valstybės PBN klasifikuoja kaip Rusijos remiamą organizaciją. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žvalgybos tarnybos organizaciją kasmet įtraukia į grėsmių konstitucinei tvarkai sąrašą – šalia radikalių kairiųjų ir, ironiška, tikrųjų neonacių grupuočių.
Antai Estijos vidaus žvalgybos tarnyba KaPo pernai rašė: „PBN nuolat stengiasi sukurti neutralios, nešališkos tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos įvaizdį. Bet iš tiesų organizacija skleidžia Rusijos pareigūnų propagandą.“
Latvijos žvalgybininkai irgi įvardija PBN kaip „Rusijos įtakos organizaciją“, o vienas Lietuvos pareigūnas „Daily Beast" teigė, jog PBN „nuo A iki Ž kontroliuoja rusai“.
Žinoma, ir Ukrainoje, ir Baltijos šalyse buvo fašistų ir kitų vietos gyventojų, kurie per Antrąjį pasaulinį kolaboravo su vokiečiais. Buvo ir gana apgailėtinų bandymų ištrinti tokios istorijos puslapius.
Simono Wiesenthalio centro direktorius Efraimas Zuroffas, vienas garsiausių nacių medžiotojų ir kovotojų dėl holokausto fakto iškraipymų, iš pradžių bandė padėti PBN: „Tikėjausi sustiprinti jų kovą su tokiu fenomenu kaip holokausto neigimas.“
„Bet galiausiai nusivyliau vienašališku jų požiūriu. Niekada negalėjai žinoti, kur baigiasi susirūpinimas istorija ir prasideda Rusijos politinių interesų gynimas“, – dabar teigia E.Zuroffas.
Labiau rūpi rusų diaspora
E.Zuroffui pritaria ir rabinas Andrew Bakeris, Amerikos žydų komitete vadovaujantis Tarptautinių reikalų skyriui.
„Tos organizacijos šaknys neabejotinai Maskvoje, – teigė A.Bakeris. – PBN konferencija Maskvoje, kurioje lankiausi, buvo visiškai išbalansuota ir vienašališka.“
Nors PBN vadovai tikina, kad pagrindinis organizacijos tikslas – kova su nacizmu, net paviršutiniška oficialios judėjimo retorikos analizė padeda suvokti, kad PBN kur kas labiau rūpi rusų diaspora buvusiose sovietinėse respublikose.
Čia baiminamasi, kad V.Putinas, Krymą aneksavęs istoriniu pagrindu, rusakalbių mažumomis pasinaudos toliau destabilizuodamas Europą, o galbūt net grobdamas naujas teritorijas.
Savo ruožtu PBN aktyvistai ne Rusijoje yra arba rusakalbių mažumos atstovai, arba užkietėję stalinistai. Pavyzdžiui, skyriaus Estijoje nariai – Dmitrijus Linteras ir Maksimas Reva, 2007 metais sukurstę riaušes Taline, kai valdžia nutarė perkelti sovietinį bronzinio kario paminklą.
O vienas PBN skyriaus Suomijoje vadovų Johanas Backmanas yra rašęs, kad sovietų diktatorius Josifas Stalinas buvo „labai švelnus ir geras“, taip pat Helsinkyje organizavęs demonstracijas už „Pussy Riot“ merginų įkalinimą.
Parengė Gintaras Radauskas
