„Šiemet publika, kuri paprastai elgiasi mandagiai ir nuosaikiai, ėmė garsiai juoktis, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmė viešai abejoti Vokietijos suvienijimo teisėtumu.
Auditorijoje taip pat buvo girdėti plojimai, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ką tik sugrįžusi iš Maskvos, dar kartą pakartojo, kad krizės Ukrainoje neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis.
Bet žmonės taip pat plojo ir buvusiam Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriui Malcolmui Rifkindui, kai jis paklausė A.Merkel, kaip sustabdyti Rusiją be karinių priemonių.
Galvosopis akivaizdus. Visi sutinka, kad rusai jau melavo anksčiau, ir niekas nebetiki Rusijos pažadais dėl paliaubų. Bet niekas nesutaria, ką dėl to daryti.
Tikrosios diskusijos apie Ukrainą ir Rusiją dar tik prasidės. Ir neturiu omenyje klausimo: „Ar turėtume apginkluoti Ukrainą?“
Tokia diskusija patraukli iš dalies dėl to, kad Amerika (Marsas) priešpriešinama Europai (Venerai). Tačiau tai yra tik pirmas įspūdis.
Debatuose apie ginklus kalbama apie trumpalaikę taktiką, o ne apie ilgalaikę strategiją. Tokios diskusijos ignoruoja Rusijos žaidimų esmę.
Iki praėjusių metų Rytų Ukrainoje nebuvo kilę jokių konfliktų etniniu pagrindu. Gerai ginkluoti „separatistai“ pasirodė tik tada, kai juos į Donbasą pasiuntė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Pilietinis karas“, kuris dabar vyksta, yra dirbtinis konfliktas, kurį kūrena Rusijos saugumiečiai ir palaiko išmanioji dezinformacijos kampanija visoje Europoje. Ji bus tęsiama tiek, kiek ją tęsti norės rusai.
JAV armijos Europoje vadovas generolas leitenantas Benas Hodgesas „The Wall Street Journal" teigė, kad rusai į konfliktą pasiuntė moderniausias priešlėktuvinės gynybos sistemas, kibernetinio karo priemones – tokias, apie kokias sukilėliai galėtų tik pasvajoti.
Šio karo tikslas – ne pergalė. Rusijos tikslas – neleisti Ukrainai net priartėti prie klestinčios, europietiškos valstybės statuso. Tokia šalis keltų ideologinę grėsmę putinizmui.
Net Vokietijos suderėtos paliaubos lemtų ne „taiką“, o vadinamąjį įšaldytą konfliktą, kurį senieji kagėbistai jau pasiekė Moldovoje (Padniestrė), Gruzijoje (Pietų Osetija ir Abchazija), o dabar – Ukrainoje (Novorusija).
Į Novorusijos pseudovalstybę Rusija atsiųstų savo slaptąją policiją, čia įsteigtų naujų bazių Rusijos armijai, galbūt net pradėtų rengti teroristų kuopeles – sprogimai jau griaudėjo Kijeve ir Charkove. Gruodį vien Odesoje buvo susprogdintos šešios bombos.
Visa tai gali nutikti labai greitai – per kelias dienas ar savaites. Būtent dėl to ginčai dėl Ukrainos apginklavimo yra kone beprasmiai.
Taip, Ukrainos armiją ilgainiui galima sustiprinti ir tikėtis, kad separatistinis darinys nesiplės. Bet net JAV negali taip greitai atsiųsti į Ukrainą ginklų, kad būtų galima išstumti galingą rusišką ginkluotę.
Sunku įžvelgti, kaip net pažangiausia JAV parama galėtų sustabdyti Novorusijos įkūrimą – nebent 82-oji oro desantininkų divizija. Nes iš esmės toks darinys jau egzistuoja.
Vakarams dabar reikia ne tiesiog karinio sprendimo, bet visapusiškos, ilgalaikės strategijos, kuria remiantis būtų sustiprintas Ukrainos valstybingumas, o šalis ilgainiui integruota į Europą.
Galėtume pradėti rengti ne tik Ukrainos kariškius, bet ir saugumo tarnybas, kurių gretas išdraskė buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius. Galėtume aršiau spausti ukrainiečius dėl ekonominių reformų, o pastarąsias remti tikrais finansiniais įsipareigojimais.
Galėtume visa tai laikyti išties itin ilgu projektu – perfrazuojant A.Merkel, aplink Donecką pastatyti Berlyno sieną – paskelbti demilitarizuotą zoną, o likusią Ukrainos dalį laikyti Vakarų Vokietija.
Galėtume pripažinti, kad Rusija išties kelia tikrą pavojų Europai – ne tik kaip smurto, bet ir kaip politinės ir ekonominės korupcijos šaltinis. Galėtume paskelbti dar skaudesnes ir platesnes sankcijas.
Galėtume atkirsti Rusiją iš tarptautinės mokėjimo sistemos, galėtume prisiminti savo įstatymus ir pagaliau neužsimerkti prieš rusiškų pinigų plovimą, matomą Europos sostinėse. Londonui ir Ciurichui kainuotų klientų iš Rusijos netektis, bet nedarant nieko kaina būtų kur kas didesnė.
Juk kokia alternatyva? Ukrainos sugriuvimas. V.Putinas vėl išdrąsėtų – kaip po karo su Gruzija 2008 metais – ir pradėtų planuoti naują „įšaldytą konfliktą“.
Jei V.Putinas tokį konfliktą suplanuotų NATO šalyje, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Estijoje, Europoje galėtų kilti kur kas didesnis, baisesnis karinis konfliktas.
Mes nenorime naujo šaltojo karo, bet toks konfliktas priimtinesnis nei naujas pasaulinis karas. Ir jei nerasime rimtos strategijos, kaip jį nutolinti, toks konfliktas kils.“
Parengė Gintaras Radauskas
