Kai Lietuvoje ir apskritai Vakaruose kalbama apie Rusiją, dažnai ši Eurazijos milžinė tapatinama su Vladimiro Putino režimu. Esą koks Rusijos prezidentas, tokie ir visi rusai – nekenčiantys Vakarų ir kamuojami imperinės nostalgijos.
Argumentai aiškūs. Nors, žinoma, valdžia ir visuomenė nėra tas pat, daugiau nei 80 proc. rusų remia V.Putino politiką, net jei tarptautinėje arenoje jau izoliuota valstybė vairuojama į naują krizę.
Tokių rusų – dauguma. Bet yra ir milijonai, prieš ketvirtį amžiaus džiūgavę, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, o dabar tyliai – garsiau jau pavojinga – keikiantys V.Putiną dėl kruvinos avantiūros Ukrainoje. Kitaip tariant, Rusija yra labai įvairi ir dar ilgai nesiliaus stebinti pasaulio. Ir vesti jo iš kantrybės.
Kodėl rusai yra tokie, kokie yra, savo knygoje „Rusai“ klausia amerikietis rašytojas G.Feiferis.
Visą šalį išmaišęs buvęs „National Public Radio“ korespondentas Maskvoje kalbėjosi su šimtais rusų – nuo arogantiškų oligarchų iki suvargusių senučių didmiesčių gatvėse.
Rezultatas – unikalios kraštutinumų šalies, kuri ir toliau liks galvosūkiu Vakarams, portretas.
– Prieš išleisdamas knygą Rusijoje dirbote beveik dešimtmetį.
Ar tikrai ši šalis unikali? Ar Rusija gali būti, Vakarų supratimu, normali valstybė, ar ji panašesnė į visiškai kitą planetą? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Feiferio.
– Kalbant apie politiką ir žmonių elgesį, Rusija yra unikali, o tai iš dalies lemia išskirtinė geografinė padėtis ir klimatas.
Ši šalis pagal teritoriją didžiausia pasaulyje, o daug kur gyventi neįmanoma – amžinai įšalusioje tundroje ir taigos miškuose užsitęsia legendinės žiemos.
Nors rusų elgesys panašus į daugybės kitų visuomenių, jų papročiai formavosi būtent gyvenant tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Būrimasis į grupes reiškė didesnę galimybę išlikti, o atskirų asmenų veiksmai dažnai buvo vertinami kaip grėsmė kolektyvui.
Todėl stabilumas Rusijoje iki šiol vertinamas labiau nei asmens laisvė. Kitaip tariant, žmonių, visuomenės elgesys atspindi konkrečius, praktiškus poreikius. Kalbėti apie kokią nors nepažįstamą, mistinę rusišką sielą nereikėtų, nes pasikeitusios aplinkybės visada lemia permainas.
Tuos pokyčius matėme beveik visą dešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kol ekonominė krizė ir kova dėl Kremliaus kontrolės į valdžią atvedė Boriso Jelcino įpėdinį V.Putiną.
V.Putinas staigiai grąžino į šalį tradicinę politinę kultūrą, taip sutelkdamas valdžią į savo rankas, kad Rusija šiandien iš tiesų gali atrodyti kaip kita planeta.
Nors dėl jo veiksmų kitiems Rusijos lyderiams bus labai sunku sugrąžinti šalį į tarptautinę bendruomenę, tai jokiu būdu nereiškia, kad ateityje taip neatsitiks.
– Ir vis dėlto koks yra rusiškas mąstymas, pasaulio suvokimas? Ar jis keičiasi?
– Rusijos nacionalinis mąstymo ypatumas susijęs su šalies politinės sistemos taisyklėmis. Norėdama išlaikyti galią valstybėje, kurią labai sunku kontroliuoti, valdžia Kremliuje priima sprendimus už uždarų durų. Pašaliniai neprileidžiami.
Neformalioji sistema – asmeniniai ryšiai, administracinis spaudimas, korupcija – svarbesnė nei politinė retorika, viešųjų institucijų darbas. Rusijoje veikia įstatymų leidžiamoji valdžia, teisinė sistema, bet pagrindinė jos funkcija – klaidinti stebėtojus.
Socialinis elgesys visa tai atspindi. Rusijoje daug nesąžiningumo, čia įprasta imti ir duoti kyšius – taip tvarkomi reikalai. Dorumas yra silpnybė.
O būtinybė išmokti gyventi tokioje visuomenėje lemia ir polinkį į alkoholizmą, ir, beje, nuostabius literatūros, kito meno kūrinius, kurie analizuoja didžiuosius gyvenimo paradoksus. Toks viešo fasado ir slaptos realybės susidūrimo veidrodis.
– Jūsų knyga dabar išleidžiama ir Lietuvoje. Ką nauja skaitytojai mūsų šalyje gali sužinoti apie rusus? Turiu omenyje skaudžią istorinę praeitį.
– Be abejo, lietuviai apie rusus žino kur kas daugiau nei vakariečiai, nes jūs su rusišku mentalitetu susidūrėte tiesiogiai. Būtent todėl tikiuosi, kad skaitytojus Lietuvoje sudomins mano patirtys.
Kaip žurnalistas galėjau keliauti po visą Rusiją, pamatyti daugybę skirtingų vietų, pasikalbėti su daug žmonių.
Viliuosi, kad mano knyga padės lietuviams suprasti, kodėl rusų elgesys yra toks, koks yra.
Kadangi V.Putinas toliau reketuoja Vakarus savo nauju Šaltuoju karu, vis svarbiau efektyviai atsakyti į jo metamą iššūkį. Kadangi ant kortos vis daugiau, klysti nebegalima. O Lietuva yra tarp šalių, kurios yra šio susidūrimo fronto linijose.
Norint įtikinti Vakarų Europos šalis ir JAV, kad europietiškoms vertybėms ir stabilumui iškilusi rimta grėsmė, be galo svarbu padėti vakariečiams suprasti V.Putino veiksmų priežastis ir jo tikslus.
– Liberalios reformos padėtų Rusijai praturtėti, bet akivaizdu, kad tai nevyksta. Kažin ar kada nors ir vyko – apie tai savo knygoje „Putino kleptokratija“ rašo Karen Dawisha. Ar Rusija apskritai turėjo galimybę sužydėti? Galbūt demokratija ne Rusijai?
– Vis dėlto manau, kad Rusija ir demokratija yra suderinama – sulaukus tinkamų aplinkybių. Nors šalis turėjo daug problemų, kai ją valdė B.Jelcinas, jauni reformuotojai vis tiek perrašinėjo įstatymus, vykdė, kad ir kaip nevykusiai, privatizaciją, klojo kelius laisvų rinkimų link, klojo pilietinės visuomenės ir vidurinės klasės pamatus.
V.Putinas visas tas reformas nutraukė ir nutempė Rusiją atgal į praeitį. Jam padėjo tai, kad gyventojai ilgisi prarastos imperinės galybės, ir naftos kainų bumas.
Vis dėlto žvelgiant į priekį neatrodo, kad Rusija ilgai pajėgs kovoti su Vakarais.
Akivaizdu, kad Rusija pasitinka sunkius laikus. Skurdas, alkoholizmas, byranti infrastruktūra – visa tai neleis reformuoti politinės ir ekonominės sistemos, kurios šerdis yra korupcija.
– Markas Lawrence’as Schradas savo knygoje „Degtinės politika" teigia, jog Rusija autokratiška dėl to, kad valstybė negaili žmonėms pigios degtinės, taip iš dalies juos neutralizuodama. Ar alkoholis – Rusijos prakeiksmas?
– Girtuokliavimas yra labiau Rusijos problemų atspindys, o ne priežastis. Aišku, tai, kad valstybė ištisus amžius daug uždirba parduodama pigią degtinę, prisideda prie problemos. Kaip ir tai, kad alkoholio draudimo iniciatyvos buvo prastai suplanuotos – rusai tik pradėdavo nelegaliai gaminti pavojingą pilstuką.
– Kaip vertinate B.Jelcino valdymo metus? Ar tikrai Rusijoje vyravo visiškas chaosas, kurį galėjo suvaldyti tik toks lyderis kaip V.Putinas, ar reikėjo daugiau kantrybės?
– Kaip jau minėjau, nemanau, kad B.Jelcino era buvo absoliučiai chaotiška.
Nors iššūkiai buvo milžiniški, idėja, jog Rusija buvo nevaldoma ir galėjo subyrėti, yra mitas, kurį sukūrė pats V.Putinas – kad įteisintų savo valdžią.
Mano manymu, Rusija tuo metu vis laisvėjo, buvo vis demokratiškesnė. Daug kas tada kritikavo B.Jelcino Kremlių, kuris esą tiesiog veisė korumpuotus oligarchus ir regionų gubernatorius.
Bet aš tai vertinau kaip pažangą, nes buvo vykdoma tam tikra decentralizacija, be to, buvo ženklų, kad tie oligarchai patys norėjo aiškių taisyklių, kurių visi paisytų.
B.Jelcinas paskyrė V.Putiną premjeru per itin svarbių įvykių – ekonominės krizės ir NATO bombardavimų kampanijos Jugoslavijoje – įkarštį.
Tuo metu niekas nesuprato, kaip puikiai sovietinę, rusišką politinę kultūrą išmano V.Putinas ir kaip efektyviai jis pasinaudos 1999–2000 metų įvykiais sutelkdamas valdžią.
Kitaip tariant, nemanau, kad V.Putinas ar kas nors panašus į jį buvo neišvengiamybė.
– Kokia, jūsų nuomone, Rusijos ir V.Putino ateitis?
– Žinoma, nuspėti ateities neįmanoma. Bet V.Putinas taip agresyviai įtvirtino autokratiją, sužadino ypač nuodingą nacionalizmą ir izoliavo Rusiją nuo pasaulio, kad dabar akivaizdu, jog šalis kentės ne metus, o dešimtmečius.
Bet ar jo režimas grius po metų, ar po aštuonerių, galima tik spėlioti.
Aš pats įtariu, kad dabartinė valdžia neišsilaikys. Dabar V.Putino veiklą teigiamai vertina daugiau nei 80 proc. rusų, bet tai ilgai nesitęs.
Tuomet jis turės suveržti dar daugiau laisvių namuose ir praras kritinę elito paramą.
Vis dėlto, net jei V.Putinas pasitrauks iš posto, reikės atsakyti į klausimą, ar jo smarkiai suasmenintas valdžios modelis bus perduotas pasirinktam įpėdiniui. Kol kas galime būti tikri, kad tikrumo nėra daug.
