Būtent centriniame Londone esančioje modernioje Universiteto koledžo ligoninėje 2006-ųjų lapkričio 23 dieną užgeso 44 metų disidento, aršaus Kremliaus kritiko ir buvusio Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) agento A.Litvinenkos gyvybė.
Anatolijui tebuvo dvylika, kai jo tėvas mirė, nes viename centrinio Londono viešbučių buvo apnuodytas radioaktyviuoju poloniu. Jo budeliai – buvę Rusijos slaptųjų tarnybų agentai Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas, įvykdę aukščiausiuose Rusijos politiniuose sluoksniuose suplanuotą egzekuciją.
Radioaktyvieji izotopai per tris savaites iš vidaus sunaikino visus gyvybinius A.Litvinenkos organus: jis iš esmės buvo tapęs gyvąja po Jungtinės Karalystės sostinę vaikščiojančia atomine bomba.
Našlė nesusitaikė su tyla
Iki pat paskutinių agonijos valandų Anatolijus vylėsi, kad jo tėvas išliks gyvas.
„Negalėjau patikėti, kad nuodai jį pražudys. Buvau jaunas ir optimistiškai galvojau, kad jis atsilaikys. Bet kai pamačiau jį paskutinįkart, prieš pat mirtį, buvo labai skaudu regėti, ką jam padarė nuodai“, – šią savaitę Londone pasakojo Anatolijus.
Karališkųjų teisingumo rūmų salėje, kur vyksta viešas nužudymo tyrimas, jis prisiminė ir paskutinius savo tėvo jam ištartus žodžius: „Sūnau, rūpinkis savo mama.“
Marina Litvinenko, Anatolijaus motina ir Aleksandro našlė, kuri visą šią savaitę irgi liudijo teisme, taip pat prisiminė paskutines A.Litvinenkos gyvenimo minutes.
„Jis liūdnai nusišypsojo ir pasakė man: „Labai tave myliu.“ O po kelių valandų mirė“, – pasakojo 52 metų našlė.
Iš karto po savo vyro mirties 2006-ųjų lapkritį M.Litvinenko viešai prisiekė: ji nenurims tol, kol jos vyro nužudymo organizatoriai ir vykdytojai nesulauks Temidės atpildo.
Jau tuomet M.Litvinenko be užuolankų įvardijo žudikus. Ne tik A.Lugovojų ir D.Kovtuną, bet ir pagrindinį nusikaltimo užsakovą – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Moteris savo pažadą tesi: dabar Londono aukščiausiajame teisme vykstantis tyrimas yra būtent jos ir jos sūnaus Anatolijaus nenuilstamų pastangų vaisius.
Tiesa, šio tyrimo M.Litvinenko itin intensyviai reikalavo būtent prieš aštuonerius metus, kai Kremliaus kritiko mirtis pasaulyje sukėlė sprogusios bombos efektą.
Tuomet Londono ir Maskvos santykius apėmė viena didžiausių krizių.
O praėjus vos trims mėnesiams po tragedijos britų policija pateikė savo išvadas. Jos buvo nedviprasmiškos: „A.Litvinenkos mirtis – valstybės remiamas nužudymas, kurį suplanavo Rusijos slaptosios tarnybos.“
Tačiau nuo pat 2007-ųjų pavasario Maskva kategoriškai kartoja „ne“, kai britų Karališkoji prokuratūra reikalauja išduoti Londono teismui A.Lugovojų.
Negana to, tais pačiais 2007 metais šis buvęs KGB agentas tapo Rusijos Valstybės Dūmos deputatu ir parlamente atstovauja radikalo Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratams.
Tokiu būdu A.Lugovojus turi dvigubą imunitetą.
Maždaug 2010-aisiais jau pats Londonas panoro sušildyti santykius su Maskvos tandemu: tuomečiu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir premjeru V.Putinu.
Pastarasis per olimpines žaidynes Londone 2012 metų vasarą netgi buvo pakviestas į Jungtinės Karalystės premjero rezidenciją Dauningo gatvėje.
Tad neparanki A.Litvinenkos istorija buvo nustumta į šalį. Bet su tokiu konformizmu nesusitaikė našlė M.Litvinenko.
Prie Anglijos – bombonešiai
Jos ir rusų kilmės britų teisininkės Jelenos Cirlinos nuolatinės pastangos pernai liepą baigėsi pergale – britų vidaus reikalų sekretorė Theresa May paskelbė platų viešą tyrimą.
Kaip ir įprasta tokių tyrimų metu, jame nuodugniai tiriamos visos galimos versijos ir įvardijami realiausi kaltininkai.
Tačiau tyrime, kuriam vadovauja patyręs teisėjas seras Robertas Owenas, nebus gvildenama, ar Jungtinės Karalystės tarnybos padarė viską, kad A.Litvinenkos mirties būtų išvengta.
Be to, dalis posėdžių vyksta už uždarų durų, nes bus svarstomi žvalgybos tarnybų pateikti duomenys, susiję su šia byla.
Tačiau visos teisėjo R.Oweno išvados bus viešos.
Sausio 27-ąją pradėtas dešimt savaičių truksiantis tyrimas turėtų nuplėšti kaukę nuo dabartinio Rusijos prezidento V.Putino. Tai žada Benas Emmersonas, pagrindinis Litvinenkų šeimos teisininkas.
Jis pareiškė pateiksiantis įrodymų, kad „didelė dalis Rusijos organizuotų nusikalstamų grupių, pasklidusių po pasaulį, yra tiesiogiai valdomos iš Kremliaus kabinetų“.
„V.Putino Rusija yra mafijos valstybė. Rusijos prezidentas tėra eilinis nusikaltėlis, apsivilkęs valstybės vadovo drabužiais“, – rėžė B.Emmersonas.
Šie Londono teisme ištarti žodžiai nebuvo nuleisti negirdomis Maskvoje. Nors oficialios reakcijos nebuvo, Kremlius pasiuntė kitokią žinią.
Nepraėjus nė parai po B.Emmersono pareiškimo virš Lamanšo sąsiaurio, visai prie pat pietinių Anglijos krantų, praskrido du Rusijos karinių oro pajėgų sunkieji bombonešiai Tu-95.
Abiejų lėktuvų ryšio įranga buvo išjungta. Tai pavojingas veiksmas, nes civilinių skrydžių dispečeriams buvo neįmanoma susisiekti su šių bombonešių pilotais. Britų naikintuvai turėjo skubiai pakilti į orą, kad nuvytų į šalį nekviestus svečius.
Viešai žėrė kritiką FST
Šią savaitę tyrimui vadovaujantis teisėjas R.Owenas paviešino du iki šiol nematytus vaizdo įrašus. Pirmajame – A.Litvinenkos priešmirtinės agonijos akimirkos.
Antrajame vaizdo įraše – Rusijos FST karininkų treniruotė šaudykloje. Popieriniuose jų taikiniuose – ne kieno kito, o būtent A.Litvinenkos portretas.
Tyrime paskelbta, kad A.Litvinenka nuo 1998 metų buvo FST akiratyje, nes viešai kalbėjo ir rašė apie giliai įsišaknijusią korupciją šioje organizacijoje.
M.Litvinenko išsamiai papasakojo, kad dar tais pat metais jos vyras net buvo akis į akį susitikęs su V.Putinu, tuomet paskirtu FST vadovu.
Šį susitikimą surengė ir V.Putiną, ir A.Litvinenką pažinojęs artimas prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir oligarchas Borisas Berezovskis.
A.Litvinenka esą norėjo tuometį FST vadovą informuoti, kas iš tiesų dedasi vienoje įtakingų organizacijos grupuočių – vadinamajame URPO departamente.
Čia klestėjo žmonių grobimas, reketas, užsakomosios žmogžudystės, o A.Litvinenka ir kiti sąžiningi pareigūnai troško sutramdyti grupuotės veiklą.
„Saša man pasakė, kad susitikimas buvo neproduktyvus, kad niekas FST nepasikeis. Jis man sakė, kad V.Putinas yra biurokratas, niekada neturėjęs realios agento darbo patirties. V.Putinas netgi nesuprato, kokį darbą dirba tokie žmonės kaip Saša, kovojantys su nusikalstamumu“, – prisimena našlė.
Ji taip pat nurodė, kad A.Litvinenka jau tada įtarė, jog ir pats V.Putinas yra susijęs su stambia korumpuota struktūra, veikusia Sankt Peterburge, pavyzdžiui, vadinamuoju Tambovo Malyševo klanu. Iki paskyrimo FST direktoriumi V.Putinas buvo šio miesto vicemeras.
„Tais laikais miestas buvo kriminalinė Rusijos sostinė. V.Putinas greičiausiai turėjo ryšių su kriminalinėmis struktūromis“, – sakė M.Litvinenko.
Raudonąją liniją jos vyras esą peržengė tuomet, kai nusivylęs V.Putino ir kitų FST vadovų nuolaidžiavimu korumpuotiems agentams surengė viešą spaudos konferenciją Maskvoje.
„Iki tol nieko panašaus nėra buvę nei per KGB, nei per FST istoriją. Tai buvo neeilinis įvykis. V.Putinas be galo įsiuto, kad ši konferencija įvyko tuo metu, kai jis vadovavo tarnybai“, – apie asmeninę V.Putino antipatiją A.Litvinenkai pasakojo našlė.
Pinigais rėmė B.Berezovskis
2000 metais Litvinenkų šeima, padedama B.Berezovskio ir kito ruso disidento Aleksandro Goldfarbo, sugebėjo iš Rusijos per Gruziją ir Turkiją pasprukti į Jungtinę Karalystę.
Tyrime buvo paviešinta, kad A.Litvinenka maždaug 2003-iaisiais pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Jungtinės Karalystės kontržvalgybos tarnyba MI6, nors visateisiu jos agentu taip ir netapo.
Būtent MI6 pastangomis visiems A.Litvinenkos šeimos nariams 2006-ųjų vasarą buvo suteikta Jungtinės Karalystės pilietybė.
Paskutinį kartą su MI6 koordinatoriumi, kuris tyrime įvardijamas tik kaip Martinas, A.Litvinenka susitiko likus vos parai iki nunuodijimo.
2006-ųjų spalio 31 dieną britų žvalgyba rusų disidentui kažkodėl suteikė anglosaksišką kodinį slapyvardį Edwinas Redwaldas Carteris.
Vis dėlto tyrimo Londone metu paskelbta, kad pagrindinės A.Litvinenkos pajamos Londone buvo iš B.Berezovskio, kuris tuo metu buvo V.Putino priešas Nr.1. Būtent B.Berezovskis finansavo dviejų A.Litvinenkos knygų išleidimą.
Knygose „Kriminalinė Lubiankos gauja“ ir „Susprogdinti Rusiją: teroras iš vidaus“ A.Litvinenka kaltino FST teroro aktų Rusijos miestuose ir Čečėnijoje rengimu, kad į valdžią ateitų V.Putinas ir jo klanas.
Kaltinimai pedofilija
M.Litvinenko paminėjo ir prieštaringą savo vyro straipsnį, parašytą ir išspausdintą 2006-ųjų liepą, kuriame jis V.Putiną vadina pedofilu.
A.Litvinenka savo straipsnį tuomet pavadino „Kremliaus pedofilas“ ir jame teigia, kad garsusis epizodas, kai Rusijos prezidentas prieš kameras pakėlė berniukui marškinėlius ir pabučiavo jam į nuogą pilvą, nėra atsitiktinis.
Buvęs Rusijos šnipas teigia, kad sovietmečiu KGB vadovybėje esą buvo žinoma apie nesveiką V.Putino potraukį prie nepilnamečių. Todėl jis neva buvo ne paaukštintas, o išsiųstas į prastą miestą – Dresdeną Rytų Vokietijoje.
Advokato Robino Tamo paklausta, ar ką nors žino apie šių teiginių teisingumą ar klaidingumą, M.Litvinenko prisipažino: „Ne, aš tikrai nieko apie tai nežinau.“
Vis dėlto disidento našlė sutiko, kad A.Litvinenka, darydamas tokius skambius viešus pareiškimus apie Rusijos vadovą, „pasirinko ne patį geriausią būdą tapti V.Putino draugu“.
Šią savaitę teisėjas R.Owenas paviešino paties A.Litvinenkos pirmuosius parodymus britų policijai, duotus praėjus vos kelioms dienoms po lemtingosios 2006 metų lapkričio 1-osios.
Būtent tądien disidentas viešbučio „Millennium“ bare „Pine“ susitiko su D.Kovtunu ir A.Lugovojumi – senais savo pažįstamais dar iš darbo FST laikų.
Abu šie buvę agentai, tuomet jau prisistatinėję verslininkais, į Londoną buvo atskridę neva su viliojančiais verslo pasiūlymais A.Litvinenkai.
Nuodytojai radioaktyviojo polonio slapta įpylė į arbatinuką su žaliąja arbata. Disidentas išgėrė vos pusę puodelio.
„Arbata buvo beveik šalta, todėl aš išgėriau tik tris ar keturis gurkšnelius. Išėjęs iš viešbučio svarsčiau, kad tas susitikimas buvo keistas. Nepaliko jausmas, kad jie norėjo mane nužudyti.
O blogai pasijutau jau apie 23 val., 6 val. ryto pradėjau vemti krauju. Pasakiau žmonai: „Marina, manau, kad mane apnuodijo“, – teigė A.Litvinenka, jau iš ligoninės palatos duodamas parodymus Skotland Jardo detektyvui Brentui Hyattui.
Kentėdamas kaltino V.Putiną
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad abu A.Litvinenkos nuodytojai buvo gana kvaili. Ir A.Lugovojus, ir D.Kovtunas esą žinojo, jog jų misija yra nužudyti Kremliaus kritiką, bet jie neturėjo supratimo, kad nuodai yra itin radioaktyvūs ir kelia didelę riziką ir jų pačių sveikatai.
Pasak teisininko R.Tamo, abu samdyti žudikai A.Litvinenką poloniu bandė nunuodyti mažiausiai du, o gal net tris kartus.
Vienas mėginimas nepavyko 2006 metų spalio 16-ąją centrinio Londono saugumo kompanijos „Erinys“ būstinės konferencijų salėje.
Atrodo, kad nuodus A.Lugovojus ir D.Kovtunas buvo supylę į vandens grafiną ar stiklinę.
Bet skystis išsiliejo ant stalo. Detektyvai rado ypač didelę nuodų dozę ant žalios stalo dangos. A.Litvinenka tą vakarą pasijuto blogai, bet išsivėmė ir nuodai pasišalino.
Antrąkart A.Lugovojus mėgino nunuodyti A.Litvinenką 2006-ųjų spalio 25–28 dienomis, kai buvo apsistojęs Londono viešbučio „Sheraton“ 848-ajame kambaryje. Didelė radiacija buvo užfiksuota ant to kambario grindų, sienų, telefonų knygos, netgi klozeto.
Tyrimo metu išaiškėjo, kaip du žudikai ieškojo žmogaus, dirbančio kokiame nors Londono restorane, kad jis sutiktų būti jų pagalbininkas nunuodijant A.Litvinenką.
Paieškos pasirodė mėgėjiškos. Buvęs KGB agentas D.Kovtunas prieš pat kelionę į Londoną buvo nuskridęs į Hamburgą.
Pasirodo, tame mieste jis net 5 metus buvo dirbęs itališko restorano „Il Porto“ padavėju.
Vienam savo pažįstamų Hamburge, kuris tyrime įvardijamas tik kaip D2, D.Kovtunas prisipažino, kad jo kelionės į Londoną tikslas – nužudyti žmogų.
Negana to, žudikas paklausė D2, ar jis Londone neturįs pažįstamo virėjo, kuris galėtų labai brangių nuodų įdėti į maistą.
Hamburgietis buvo įsitikinęs, kad jo draugas kalba visiškus niekus, tačiau perdavė D.Kovtunui vieno savo draugo virėjo Londone telefono numerį.
Tiesa, šis virėjas niekada taip ir nedalyvavo A.Lugovojaus bei D.Kovtuno sumanytame nuodijimo plane. Mat abu agentai nusprendė improvizuoti – savo auką pagirdyti radioaktyviąja žaliąja arbata viešbučio „Millennium“ bare.
Jų planas pavyko tik iš dalies. Taip, jie sugebėjo numarinti FST priešą A.Litvinenką, bet disidento mirtis nebuvo nei staigi, nei be pėdsakų.
O nusikaltimą užsakiusioms Rusijos jėgos struktūroms dar blogiau buvo tai, kad per tris agonijos savaites pats A.Litvinenka mirties patale kartojo: „Dėl mano mirties kaltas vienas žmogus – Vladimiras Putinas.“
