Tai – ne ištrauka iš trilerio, o reali istorija, kelianti daug aistrų Argentinoje.
Argentina dar pernai liepą minėjo dviejų dešimtmečių senumo teroro išpuolį – didžiausią šalies istorijoje. Minėjo su viltimi, kad tyrimas pajudės iš mirties taško ir bus nustatyta, kas vis dėlto atsakingas už tą siaubingą 1994-ųjų liepos 18 d. išpuolį Buenos Airėse. Tuomet savižudis atvairavo mikroautobusą „Renault“ iki pat žydų kultūros centro ir detonavo 275 kg sprogmenų.
Žuvo 85 žmonės, dar 300 buvo sužeista. Įtarimai greitai mesti aiškia kryptimi – juk buvo praėję vos 2 metai po to, kai palestiniečių teroristai susprogdino Izraelio ambasadą Buenos Airėse.
Už abiejų išpuolių kyšojo ne šiaip Izraelio nekenčiančių teroristų, bet ir Irano ausys. Tačiau ir to Argentinos prokurorams neužteko. Vienas jų – 51 metų Alberto Nismanas – kasė dar giliau.
Regis, per giliai – praėjusią savaitę jis rastas negyvas. Argentina lyg ant adatų, mat į tyrimą įpainiota ir šalies vadovės, Ponia Botulinu kritikų vadinamos Cristinos Fernandez de Kirchner pavardė, nors prezidentė karštligiškai mėgina nusiplauti įtarimus.
Įtartina prokuroro mirtis
C.F.de Kirchner pavardė šioje istorijoje minima neatsitiktinai. Mat būtent šalies vadovės liudijimo reikalavo prokuroras. Jo mirtis kelia labai daug klausimų.
Sausio 18-ąją jis buvo rastas negyvas savo bute kelios valandos prieš duodant parodymus Kongrese. A.Nismanas buvo su šautine žaizda galvoje, šalia jo gulėjo 22-ojo kalibro pistoletas. Prokuroro kūną vonios kambaryje rado jo motina.
Iš pradžių tyrėjai pranešė, kad tai savižudybė. Bet ant lavono rankų nerasta jokių parako žymių, užtat policininkai aptiko kojos pėdsaką. Daugelis argentiniečių įsitikinę, kad A.Nismanas buvo nužudytas dėl savo tyrimų.
Ryšiai su Teheranu
Prokuroro kaltinimo esmė: Argentinos vyriausybė rengė sąmokslą su Teheranu, siekdama nuslėpti 1994 metų teroro išpuolio prieš Argentinos žydų labdaros organizacijų federacijos (AMIA) pastatą sumanytojus.
Remiantis ankstesnėmis kitų prokurorų ir paties A.Nismano išvadomis, už šį teroro išpuolį buvo atsakingi aukšti Irano slaptosios tarnybos pareigūnai. Įtariama, kad Iranas šitaip tulžingai keršijo Argentinai už tai, kad ji atsisakė tiekti branduolines technologijas Teheranui 1992 m.
Visa tai reikėjo įrodyti. Ir prokurorui A.Nismanui tai, regis, pavyko padaryti. Jis atsekė tokius ryšius, kuriuos daug įtakingų žmonių buvo linkę nuslėpti.
Pavyzdžiui, išsiaiškinta vieno žmogaus tapatybė sukėlė tikrą intrigą.
Jie vadina jį Prancūzu, bet jo tikrasis vardas ir pavardė – Ramonas Allanas Bogado. Argentinietis, 44 metų ir, kaip teigiama, savo šalies prezidentės pavedimu palaikęs ryšį su Teherano vyriausybe.
Koks prezidentės vaidmuo?
Vis dėlto skandalingesni įtarimai užgulė pačią kairiųjų pažiūrų Argentinos prezidentę, kuri esą norėjo sutrukdyti A.Nismano tyrimui. Ji esą siekė išbraukti iš Interpolo ieškomų žmonių sąrašo R.A.Bogado pavardę ir kaltę dėl išpuolio suversti Argentinos dešiniųjų radikalų grupėms.
Viskas esą pagrįsta pragmatiška politika: Iranas energetikos ir ekonomikos krizės išvargintą Argentiną turėjo „pamaloninti“ nafta, jei tik Buenos Airės būtų mainais atmetusios visus kaltinimus iraniečiams.
Beje, įdomu tai, kad A.Nismanui tirti teroro išpuolius 2004 metais pavedė tuometis Argentinos lyderis ir dabartinės šalies vadovės vyras Nestoras Kirchneris. Vėliau jis mirė nuo vėžio, o jo postą perėmė žmona, kurios užsienio politika buvo kiek kitokia.
Kaltę suvertė žvalgybai
Vyriausybė neigia, kad R.A.Bogado veikė Argentinos slaptosios tarnybos pavedimu. Bet į „Casa Rosada“ („Rausvąjį namą“), šalies vyriausybės rūmus, pasak žiniasklaidos pranešimų, jis įeidavo ir išeidavo slapčia.
Kaip vyriausybei ištikimos peronistų organizacijos narys jis dažnokai vykdavo į neoficialias misijas – kartą kaip informatorius, kartą kaip kovingų protesto organizacijų, kurios sudaro Argentinos prezidentės C.F.de Kirchner valdžios atramą, tarpininkas.
Viena šių organizacijų – „El Quebracho“ vaidino akivaizdžiai lemiamą vaidmenį.
Dėl protesto akcijų „El Quebracho“ nuolat minima Argentinos žiniasklaidoje. Teigiama, kad jos vadovas R.A.Bogado supažindino su argentiniečių ir iraniečių agentu Jorge Khalilu. Abu vyrai po to esą „nutiesė slaptą įtakingų ryšių kanalą į Iraną“.
Už pokalbius Irano sostinėje buvo atsakinga kita prieštaringa argentiniečių politikos figūra – buvęs profsąjungų vadovas Luisas D’Elia. Apkūnus Argentinos prezidentės C.F.de Kirchner sąjungininkas taip pat artimas „El Quebracho“ ir palaiko kuo geriausius santykius su iraniečiais.
Jis vis kartoja sąmokslo teoriją, kad už terorą atsakingos JAV ir „Mossad“. Kol kas C.F.de Kirchner visuomenės pyktį nukreipė į Argentinos slaptąją tarnybą.
Esą šios kariškių valdymo laikais liūdnai pagarsėjusios institucijos veikėjai gali būti atsakingi už A.Nismano mirtį, jei tik paaiškės, kad ji išties smurtinė, o ne savižudybė.
Tad naudodamasi savo galiomis prezidentė paskelbė, kad „Žvalgybos sekretoriatas“ – taip vadinasi dar Juano Perono įkurta agentūra – bus išformuotas.
Tačiau C.F.de Kirchner kritikai teigia, kad šitaip ji tikisi suversti kaltę kitiems ir pašalinti įrodymus nusikaltimo, kurį slepia dėl įtartinų ryšių su Iranu.
Bet kuriuo atveju A.Nismano mirtis gali būti tik skandalo pradžia ir gali padėti įminti kelių dešimtmečių senumo teroro išpuolio mįslę.
