Politinės kovos dėl didžiausio šalies miesto mero kėdės Lietuvoje dar tik įsibėgėja, bet vargu ar jos primins tai, kas vyko ir tebevyksta Niujorke. Kai kas tai vadino sensacija, kai prieš metus B.de Blasio, surinkęs beveik 75 proc. rinkėjų balsų, tapo Niujorko meru. Net 20 metų šiame poste demokratai neturėjo savo kandidato, rašo „Lietuvos rytas“.
Respublikoną Rudolphą Giuliani pakeitė multimilijardierius Michaelas Bloombergas. Jiems vadovaujant Niujorkas tapo saugesnis ir gražesnis, bet vis labiau skilo į labai ir ne itin turtingų žmonių klases.
Dabartinis, 109-asis, didžiausio JAV miesto meras 52 metų B.de Blasio pateikė kairuolišką programą. Jis norėjo didinti mokesčius turtingiesiems, kad visiems būtų galima apmokėti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, statyti „įperkamus“ butus, mažinti nuomos kainą ir didinti atlyginimus.
Tai užbūrė rinkėjus, bet dabar, praėjus kiek daugiau nei metams, niujorkiečių nuomonė apie B.de Blasio radikaliai skiriasi: vieni jo nuoširdžiai nekenčia ir pašaipiai vadina kone komunistu, o jo rėmėjai džiūgauja – tokio mero Niujorkas jau seniai nematė.
Sulaikys dėl odos spalvos?
Komunistinės etiketės Niujorko merui kabinamos ne pirmą sykį. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje B.de Blasio, remdamas kairiųjų pažiūrų sandinistus, įsiliejo į Nikaragvos revoliucijos pagalbininkų gretas.
Povestuvinės kelionės su savo žmona poete Chirlane McCray išvyko į Kubą.
Dabar jo kalbos vėl revoliucingos, bent jau JAV gyventojų ausims. B.de Blasio žadėjo, kad tamsiaodžiai nebepatirs Niujorko policijos pareigūnų diskriminacijos. Tai padaryti šalyje, kurią pastaruoju metu vis krečia rasizmo skandalai, nėra lengva.
Ir vis dėlto B.de Blasio pasižadėjo panaikinti „stok ir apieškok" taisyklę: šia formaliai įteisinta taisykle Niujorko policijos pareigūnams leidžiama gatvėje stabdyti bet ką ir apieškoti žmogų, ar jis neturi ginklų, narkotikų, kitų draudžiamų medžiagų.
Šis ir kiti šiurkštūs policijos veiksmai kadaise pavojingiausią Amerikos miestą pavertė saugesniu, bet tuo pat metu milijonai žmonių tapo įtariamaisiais. Ir juos išskyrė viena – odos spalva.
57 proc. iš tų, kurie buvo sulaikyti, juodaodžiai, 27 proc. – kilę iš Lotynų Amerikos šalių ir tik 12 proc. baltaodžių. Viskas paprasta: esi tamsesnės odos spalvos? Nesvarbu, ar vilki prabangų kostiumą, ar treningus, – didesnė tikimybė, kad apieškos tave, o ne įtartinai atrodantį baltaodį vyrą.
Tad nenuostabu, kad už pergalę rinkimuose B.de Blasio pirmiausia dėkingas ne baltaodžiams.
Užstojo demonstrantus
Vis dėlto jo palankumas juodaodžiams sukėlė nemažai aistrų. Praėjusių metų gruodžio pradžioje didysis prisiekusiųjų teismo žiuri nusprendė, kad nebus pateikti kaltinimai baltaodžiam policininkui dėl juodaodžio Erico Garnerio nužudymo.
Astma serganti 43 metų šeimos galva niekuo nenusikalto, tiesiog sukėlė įtarimą baltaodžiam pareigūnui ir su juo ginčijosi priešais parduotuvę. Ginčas baigėsi sulaikymu, kurio metu buvo panaudota jėga – E.Garnerį pareigūnas tiesiog užsmaugė, o paskutiniai juodaodžio žodžiai buvo „aš negaliu kvėpuoti“. Jie tapo šūkiu.
Tūkstančiai žmonių pasipylė į Niujorko gatves kupini įniršio, susikaupusio per daugelį dešimtmečių. Statistiškai jauno juodaodžio tyko 21 kartą didesnė rizika būti nušautam policijos nei jauno baltaodžio. Kas trečias juodaodis vyras anksčiau ar vėliau atsiduria kalėjime. Beje, dažnai už nusikaltimus, kurie, jeigu juos įvykdytų baltaodis, neužkliūtų arba jis atsipirktų bauda.
Kitą dieną po teismo sprendimo B.de Blasio surengė spaudos konferenciją. Jis kalbėjo apie teisinės sistemos nesėkmę ir pareiškė, kad suprantąs demonstrantus.
Niujorko meras pripažino, kad jis ir jo juodaodė žmona Chirlane turėjo pokalbį su savo paaugliu sūnumi Dante.
„Visus tuos metus aš ir mano žmona Chirlane rūpinomės, ar Dante saugus gatvėje. Ir ne tik dėl nusikalstamumo ir smurto kai kuriose Niujorko miesto dalyse, bet ir tų žmonių, kuriais piliečiai norėtų pasitikėti kaip savo gynėjais“, – sakė Niujorko meras.
Merui atsuko nugarą
Baltaodžių policijos elitas jo žodžius įvertino kaip kovos paskelbimą. Bet tamsios odos spalvos žmonėms B.de Blasio kalbėjo iš širdies. Jam pavyko perteikti, dėl ko milijonai Amerikos juodaodžių kenčia ne tik nuo praėjusio rugpjūčio, kai Fergusone (Misūrio valstija) beginklį juodaodį paauglį nušovė baltaodis policininkas.
Baltaodis Niujorko meras perėmė tą vaidmenį, kurio daugelis juodaodžių tikėjosi iš „savo“ prezidento Baracko Obamos.
D.de Blasio suvokia savo įsipareigojimą rinkėjams, kalba aiškiai ir pakiliai, o to vengia atsargiai žodžius besirenkantis B.Obama. Paradoksalu, bet nuo Johno Fitzgeraldo Kennedy laikų joks demokratų prezidentas nekalbėjo apie rasizmą rečiau nei pirmasis juodaodis JAV prezidentas.
Tačiau kai kas mano, kad B.de Blasio prisikalbėjo.
Niujorke padėtis paaštrėjo, kai po miesto mero kalbos juodaodis esą keršydamas nušovė du automobilyje sėdinčius policininkus, kuriuos palaikė baltaisiais. Vienas turėjo kinų šaknų, kitas buvo kilęs iš Lotynų Amerikos.
Pikti žvilgsniai tuomet nukrypo į B.de Blasio.
„Kraujas limpa prie Niujorko mero rankų“, – tuomet pasakė policijos profsąjungos pirmininkas Patrickas Lynchas.
Jo protėviai buvo Airijos katalikai, buvo laikai, kad visą Niujorko miesto policijos departamentą sudarė airių kilmės vyrai. Jie buvo baltaodžių Amerikos įsikūnijimas. Ir merui atvykus į spaudos konferenciją, o vėliau į nužudytų pareigūnų laidotuves būrys baltaodžių pareigūnų demonstratyviai atsuko B.de Blasio nugarą. Tai buvo akiplėšiškas įžeidimas.
„Aš juos visus atleisčiau! Patrickas Lynchas apgailėtinas! Kaip ir kiti policininkai, kurie Billui rodo nugarą!“ – sakė B.de Blasio ir jo žmonos draugė Bertha Lewis.
Paskutinis rasizmo atodūsis
B.Lewis prieš keletą metų įkūrė juodaodžių institutą – veiksmų vietą, atstovaujančią jų interesams.
„Kai policininkai parodė nugarą mūsų merui, jie parodė nugarą man ir visiems tamsiaodžiams miesto žmonėms“, – sakė B.Lewis.
Ant jos instituto sienų kabo tuzinas politinių plakatų – ilgos kovos liudininkų.
„Mūsų dėmesio centras – tamsiaodžiai. Likusiais turi rūpintis kiti“, – sakė B.Lewis. Ji padarė viską, kad padėtų B.de Blasio laimėti rinkimus.
Demografinė raida galėtų paaiškinti, kodėl Niujorko policijos departamentą valdantis baltaodžių elitas taip įnirtingai kovoja prieš B.de Blasio. Jau keleri metai baltaodžiai nebėra didžiausio Amerikos miesto gyventojų dauguma. Net Niujorko policijoje jie sudaro mažumą.
Pamažu pradeda pildytis prognozės, kurios laukia JAV per artimiausius 30 metų: baltaodžių Amerika bus mažuma.
Laikosi duotų pažadų
Vis dėlto su naujuoju meru, regis, daug kas keisis. Kol kas vyksta kova dėl įtakos, kur B.de Blasio atstovauja tamsiaodžių Amerikai, o P.Lynchas perima įniršusio, įtūžusio baltaodžio vaidmenį. Ir, kaip ir dauguma, kurie jaučia, kad jų pamatas trupa, P.Lynchas ir kolegos griebiasi kraštutinių priemonių.
Gruodžio pradžioje daugelis Niujorko policininkų faktiškai nutraukė darbą. Jie išėjo į gatves, bet veikiau tam, kad pramankštintų kojas. Suėmimų skaičius sumažėjo 56 procentais.
Per savaitę jie paskyrė tik 347 baudas, o prieš metus tuo pačiu laiku jų būta 4077.
Į Niujorko policijos provokacijas B.de Blasio reagavo su jam būdingu užsispyrimu. Jų protesto formą jis pavadino nederama.
Bruklino koledžo profesorius Ericas Altermanas, parašęs knygą apie pirmuosius dabartinio Niujorko mero darbo metus, teigia, kad B.de Blasio tiesiog nepriimtinas savo priešininkams, nes tik per vienus metus įgyvendino daugelį savo pažadų.
Į šipulius subyrėjo tik B.de Blasio mėginimas padidinti mokesčius turtuoliams.
Niujorko miestas negali padidinti jokių savo mokesčių, tai sprendžia Niujorko valstijos valdžia.
Dabartinis Niujorko meras išplėtė būstų įsigijimo palankiomis sąlygomis programą, be to, jis nori 4 tūkst. benamių šeimų suteikti būstą.
Jis šimtams tūkstančių padidino minimalų atlyginimą ir sukūrė savotišką niujorkiečio asmens liudijimą, kuris nelegaliai gyvenantiems mieste leidžia dirbti legaliai.
Užuot nukreipęs investicijas į turistų pramogas, jas B.de Blasio panaudoja neturtingųjų vietovėse esantiems parkams sutvarkyti.
Politikas didžiuojasi savo juodaode žmona
B.de Blasio susidūrimas su Niujorko policija – ne tik kova su baltaodžio žmogaus viršenybe. Tai ir kova už savo gyvenimo meilę.
„Nepaisant pasipriešinimų, neigiamų nuostatų, Billas visada buvo savo žmonos, savo abiejų vaikų, savo juodaodžių rasės šeimos pusėje“, – sakė B.Lewis.
Chirlane McCray ir Billas de Blasio (nuotr.) susipažino 1991 m., dirbdami 106-ojo Niujorko mero, vienintelio afroamerikiečio Davido Dinkinso administracijoje. Anuomet Ch.McCray mielai nešiojo afrikietiškus apdarus, į nosį buvo įsivėrusi žiedą.
Kai Chirlane buvo dešimt metų, jos tėvai persikėlė į Masačusetso valstiją, nedidelį miestelį, kur, be jų, gyveno tik dar viena juodaodžių šeima. Vidurinėje mokykloje Ch.McCray buvo vienintelė juodaodė, dėl to sulaukdavo klasės draugų nuolatinių pašaipų.
Ši patirtis, kaip teigia Ch.McCray, paskatino rašyti eilėraščius, kuriuose išliedavo savo pyktį.
„Daugelis žmonių dar dabar negalėtų suvokti, kodėl baltaodis vyras turėtų gyventi su juodaode ir su ja susilaukti vaikų! Billas niekada neslėpė Chirlane. Priešingai – užkėlė ją ant pjedestalo“, – sakė poros bičiulė B.Lewis.
