Tatuiruotės ant Gretos Wienfeld Ferušič kairiosios rankos jau neįskaitysi. Bet 90-metė moteris iki šiol puikiai atsimena, ką toji tatuiruotė reiškia. Ji Osvencimo koncentracijos stovykloje 10 mėnesių kiekvieną rytą per patikrinimą lenkų kalba turėdavo rėkti: „A9233!“ Kankinanti procedūra buvo nutraukta 1945-ųjų sausio 27 dieną, kai mirties stovyklos kalinius išlaisvino sovietų kariai, rašo AP.
„Išlikti fiziškai – lengvesnė užduotis, – gyvenimą stovykloje, kur buvo nužudyta daugiau nei 1,1 mln. kalinių, prisimena G.Wienfeld Ferušič. – Svarbiausia – neišprotėti. Būtent ties tuo reikėjo dirbti. Kartojau sau, kad išliksiu.“
Moteriai buvo 19 metų, kai 1944-ųjų balandį ją, jos tėvus, dvi tetas ir dėdę išvarė iš namų Novi Sade, Serbijoje, ir įgrūdo į krovininį traukinį.
Išlaisvinta valgė dieną naktį
Gretą nuo motinos jau Osvencime atskyrė pats daktaras Josephas Mengele, dabar žinomas kaip Mirties Angelas. Nors mergina netapo jokių medicininių eksperimentų dalimi, savo artimuosius ji matė paskutinį kartą.
Kaip jai pavyko išsigelbėti? G.Wienfeld Ferušič mano, kad iš dalies prie to prisidėjo patys naciai, kurie, prie stovyklos artėjant sovietų Raudonajai armijai, stengėsi paslėpti genocido pėdsakus. Vokiečiai 1944 metų lapkritį sunaikino krematoriumus, kuriuose degino nužudytus kalinius.
Toks sprendimas tapo šiaudu, į kurį įsikabino Greta. Ji stovyklos prižiūrėtojams netrukus pareiškė serganti.
„Iki lapkričio prisipažinimas, kad sergi, reiškė viena – kad keliausi į krematoriumus. Bet lapkritį naciai nugriovė krosnis, o barakus netoli jų pavertė ligonine“, – prisimena moteris.
1945-ųjų sausio 24 dieną kaliniai, kurie buvo laikomi ligoninėje, sulaukė žinios: tie, kurie paeina, gali sėsti į traukinį, kuris juos evakuos vakarų kryptimi.
G.Wienfeld Ferušič išvykti atsisakė, o pasilikti įtikino ir kitus. Nesuklydo – daugelis įlipusiųjų į traukinį galiausiai atsidūrė kitoje – Bergeno-Belseno koncentracijos stovykloje Vokietijoje.
Kitą dieną į ligoninės pastatą neįžengė nė vienas žmogus. Greta atsargiai išsliūkino ieškoti maisto. Sniego pusnyse buvo matyti žmonių kūnai. Sargybinių namelyje ji aptiko sušalusios sriubos lėkštę ir jauną nacių kariškį – merginos nuostabai, jis tiesiog nuo jos pabėgo.
Galiausiai į stovyklą įžengė Raudonoji armija. Išlaisvintus kalinius iškart pradėta maitinti – bet tik pamažu. „Aš vis dėlto negalėjau susilaikyti ir valgiau dieną naktį“, – prisimena G.Wienfeld Ferušič.
Kai sovietai pirmąkart ją pasvėrė, Gretos svoris tesiekė 33 kilogramus. Bet jau po trijų savaičių jauna moteris svėrė 43 kilogramus ir ji traukiniu išvyko namo – į Novi Sadą. Greta tikėjosi sutikti išsigelbėjusių giminaičių, bet visus juos pražudė Holokaustas.
Dujų dušai per stebuklą nesuveikė
Genai Turgel buvo 21-eri, kai ji buvo atgabenta į Osvencimą. Jai išvengti dujų kameros ir mirties pavyko tik per stebuklą.
Interviu „NBC News“ G.Turgel papasakojo, kaip ji ir šimtai kitų moterų buvo priverstos nusirengti ir įžengti į uždarą patalpą – neva nusiprausti po dušu.
„Įėjome į tą patalpą. Grindys buvo akmeninės, o lubose žiojėjo skylutės. Iki šiol jas matau. Visos drebėjome, buvo baisiai šalta. Vis laukėme, laukėme“, – prisimena moteris.
Ji tik vėliau suvokė, kad iki mirties ją skyrė kelios akimirkos. Kita kalinė jai sušnabždėjo: „Negi tu nežinai, kas tau ką tik nutiko? Juk buvai dujų kameroje!“ G.Turgel dėkoja likimui, kad tądien iš skylučių lubose dujos į patalpą kažkodėl nebuvo paleistos.
Jai buvo vos 16 metų, kai 1939-aisiais prasidėjo karas ir jos gimtąjį miestą Krokuvą subombardavo naciai. G.Turgel netrukus buvo įkalinta stovykloje prie Krokuvos, o po pustrečių metų nusiųsta į Osvencimą. Čia ją kankino J.Mengele.
Tada laukė vadinamasis „mirties žygis“. Pirmiausia mergina atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, tuomet Bergeno-Belseno stovykloje – čia tuose pačiuose barakuose gyveno ir mirė olandė paauglė Anne Frank. Vėliau išleistas jos dienoraštis.
Stengėsi nuslėpti nusikaltimus
Nacių SS vadovas Heinrichas Himmleris, matydamas, kad į užimtos Lenkijos teritoriją veržiasi Raudonosios armijos kariai, 1945 metų sausį nurodė evakuoti visas koncentracijos stovyklas.
Jų komendantams buvo nurodyta „pasirūpinti, kad į priešų rankas nepatektų nė vienas gyvas kalinys“ – nacių vadovybė jau galvojo apie karo pabaigą ir bandė nuslėpti kraupius masinius nusikaltimus. Dėl tos pačios priežasties 1944 metų pabaigoje buvo sunaikinti krematoriumai.
Nuo sausio vidurio pradėta evakuoti ir Osvencimo stovyklos kalinius. Iš 58 tūkst. evakuotų kalinių beveik 40 tūkst. mirė, nes buvo pasiųsti pėsčiomis keliauti į Vokietiją. Likusieji pasiekė Bergeno-Belseno stovyklą, kuri balandį buvo išlaisvinta britų karių.
Kai Raudonoji armija sausio 27-ąją pasiekė Osvencimą, čia buvo likę tik tie kaliniai, kurie arba buvo per silpni keliauti, arba teigė tokie esantys. Sovietų kariai stovykloje rado per 7,5 tūkst. gyvų kalinių ir 600 žmonių kūnų.
Sovietai stovykloje rado 370 tūkst. vyriškų kostiumų, 837 tūkst. moteriškų apdarų, 7,7 tonos žmonių plaukų.
Osvencimo stovyklos išlaisvinimas tuo metu nesulaukė didelio dėmesio. Spauda buvo ką tik plačiau aprašiusi Maidaneko koncentracijos Liubline išlaisvinimą.
Be to, tuo metu sąjungininkų lyderiai kaip tik tarėsi Jaltoje, o Sovietų Sąjunga propagandos tikslais stengėsi užgniaužti pasaulio dėmesį žydų kančioms.
Parengė Gintaras Radauskas
