Vadinasi, teroristais jie tapo Prancūzijoje – šalyje, kurioje laisvės ir pagarbos žmonių teisėms šūkiai skamba nuo 1789 metų. Kas pastūmėjo juos į radikalių islamistų glėbį? Šis klausimas turėtų būti vienas svarbiausių savaitgalį Paryžiuje į solidarumo akciją susirinkusiems viso pasaulio lyderiams.
Tarp kūjo ir priekalo
Pirmieji imigrantai iš musulmoniškų šalių Europą, taip pat ir Prancūziją, pasiekė 1940–1950 metais. Atvyko jie ne išsilavinimo siekti, o kaip darbo jėga, perėmusi iš europiečių pačius nekvalifikuočiausius darbus. Kaip pasakė garsus šveicarų novelistas Maxas Frischas, „Pakvietėme darbininkus, bet gavome žmones“.
Vėliau Europa suprato, kad šių žmonių negalės tiesiog „supakuoti“ ir išsiųsti atgal, todėl leido atsivežti šeimas. Pirmosios kartos imigrantų vaikai užaugo be šaknų – dažnas marokietis arba alžyrietis, įsikūręs Prancūzijoje, niekada savo gyvenime nebuvo lankęsis tėvų gimtojoje šalyje.
Jų tėvai dažnai turėjo tik pradinį išsilavinimą, o praktikuojamas islamas buvo tradiciškas ir, kaip vėliau pasirodė jų vaikams, „neteisingas“. Mokykloje tokie vaikai turėjo sunkumų pritapti, visuomenė juos laikė antrarūšiais. Įsilieti į Vakarų visuomenes jiems buvo neįmanoma – konservatyvūs tėvai reikalavo paklusti, o moderni Europos visuomenė šlovino laisvę ir liberalizmą.
Net ir baigę universitetus, imigrantai patirdavo didelę diskriminaciją darbo rinkoje. Dvasinė ir socialinė atskirtis, savo šaknų bei tapatybės paieškos vėliau tokius pasimetusius jaunuolius pastūmėjo į islamistų glėbį, kuriems Europa plačiai atvėrė duris 1960–1980 metais, represiniams režimams Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje tapus nebepakeliamiems.
Europa tada nesismulkino – priėmė ir nuo ajatolų režimo iš Irano bėgusias šeimas, persekiojamų religinių mažumų atstovus bei visus, kurie teigė sprunkantys nuo represyvių diktatorių režimo. Taip į senąjį žemyną pateko gerai organizuotos politinio islamo grupuotės, turėjusios nesibaigiančius Persijos įlankos šalių finansavimo šaltinius.
Dvasinis, socialinis ir materialinis skurdas
Jauni, išsilavinę, atmintinai Koraną cituojantys jaunuoliai greitai į savo pusę patraukė tūkstančius imigrantų vaikų, kurie pagaliau gavo visus atsakymus į savo klausimus, o „tikrasis“ islamas suteikė jų būčiai prasmę.
Atstumtieji Vakarų visuomenių imigrantų vaikai ėmė jausti savo išskirtinumą. Juos vienijo išskirtinė ir, kaip teigė jų nauji mokytojai, viršesnė religija, o savo misiją jie ėmė suprasti kaip islamo, vienintelės teisingos religijos, skleidimą ir gynimą Vakaruose.
Daugelio jaunuolių protą aptemdė tikėjimas, kad vieną dieną musulmonai visam pasauliui primes gyvenimą pagal šariatą, o valstybių ribos išsitrins, nes visi gyvens „umma“ – religinėje bendruomenėje pagal musulmonų tvarką. Dvasinis, socialinis ir materialinis imigrantų skurdas iki pat šiol yra geriausias islamistų, veikiančių Vakarų visuomenėse, partneris.
Susidūrusi su organizuotu islamizmu, Europa sutriko, nežinojo, kaip atsakyti ir kaip sustabdyti viruso greičiu sklindančią ideologiją. Prancūzija ėmėsi radikalių veiksmų ir 2004 m. valstybinių mokyklų moksleivėms įvedė draudimą nešioti hidžabą, o 2010 m. moterims uždraudė gatvėje nešioti veidą dengiančius apdarus.
Prancūzai taip pat musulmonėms moterims uždraudė paplūdimiuose dėvėti islamiško kodo plaukimo kostiumą. Prancūzai norėjo išlaisvinti moteris iš burkų, čadrų ir islamizmo gniaužtų, bet iš tikrųjų tik įkalino jas namuose bei davė islamistams peno šiuos veiksmus įvardyti kaip islamofobijos apraiškas.
Kaip bus kovojama?
„Charlie Hebdo“ savaitraščio žurnalistų žudynių kontekste Prancūzijos premjero Manuelio Vallso ištarti žodžiai, kad jo šalis dabar yra paskelbusi karą radikaliajam islamui, kelia pagrįstą klausimą, kaip bus kovojama? Europa turi rimtai pradėti ruošti naują planą, nes senasis tik parodė – Europa musulmonų nesupranta.
Vakarų visuomenės, taip pat ir politikai, mažai žino apie islamą, dažnai esame kaip tie religiniai ekstremistai, iš Korano ištraukiantys pavienes eilutes. Lygiai kaip jie, perskaitę keletą Korano ištraukų, nusprendžiame, kad islamas – radikali, nepakanti kitatikiams religija, leidžianti žudyti kitatikius, mušti ir diskriminuoti moteris.
Koranas – sudėtingas, net 22 metus rašytas tekstas, kurio teiginiai iš pirmo žvilgsnio dažnai prieštarauja vieni kitiems. Korane iš tiesų lengva rasti eilučių, kurios leis daryti išvadą, kad islamas – karinga religija. Tačiau jei už to užkibsime, būsime kaip ir islamistai, skaitantys Koraną selektyviai. Koraną reikia studijuoti ir suprasti to laiko, kai jis buvo sudarytas, ypatybes. Per tuos 22 metus musulmonai ir kariavo, ir gyveno taikiai, todėl nelygu jų būtis, Dievas jiems siuntė skirtingas žinias.
Daugelis pritarė, kad „Charlie Hebdo“ pasirinkta tematika prieštaringa. Daug kas išdrįso pasakyti, kad ji dažnai buvo rasistinė ir islamofobiška. Kad ir kaip ten būtų, ji, be jokios abejonės, buvo ir bus naudinga Prancūzijoje veikiantiems islamistams, kurie su didžiuliu džiaugsmu sutikdavo kiekvieną musulmonų jausmus užgavusį žurnalo numerį.
Tai buvo tik dar vienas puikus pretekstas islamistams rėkti: „Jie mus diskriminuoja, mūsų nekenčia! Atsakykime jiems!” Taigi žaidėme į savo vartus, o kaina buvo per brangi!
Taip, islamas draudžia vaizduoti Mahometą ne tik nepadoriomis pozomis, bet ir piešti bet kokius jo atvaizdus. Jei bent šiek tiek žinotume, kaip jaučiasi musulmonai, matydami išniekintą Mahometo paveikslą, to tikrai nedarytume.
Prancūzijos žiniasklaida cituoja paauglio pareiškimą, kuris, kaip ir visi jo bendraklasiai, tylos minute pagerbė nužudytuosius, tačiau tik ne patį žurnalą, kuris ir buvo pašaipių karikatūrų šaltinis. Berniukas sakė: „Aš jam nejaučiu gailesčio, nes jis negerbė mūsų musulmonų. Tačiau nereikėjo žudyti visų 12 žmonių, reikėjo nužudyti tik jį vieną.“
Svetingi tik iš reikalo
Daugelis musulmoniškų šalių savo Baudžiamajame kodekse turi įteisinusios ir baudžiamąją atsakomybę už islamo ir pranašo Mahometo įžeidimą. Konservatyvų islamą išpažįstančiose šalyse Kuveite, Saudo Arabijoje, Afganistane už neleistinus veiksmus ir pareiškimus apie islamą yra taikoma mirties bausmė, kitose šalyse skiriamos rykštės, įkalinimas. Nejuokaujama net nuosaikaus islamo šalyje Turkijoje.
Pasaulinio garso pianistas Fazilas Saidas 2013 m. Turkijoje buvo nuteistas dešimčiai mėnesių kalėti, kai, kaip daugeliui atrodytų, visai nekaltai pasišaipė iš tik 22 sekundes trukusio kvietimo maldai. Tada jis savo „Twitter“ paskyroje įrašė trumpą pastabą: „Ir iš kur toks skubėjimas? Gal laukia meilužė, o gal rakijos butelis ant stalo?“ (Rakija – tradicinė turkų degtinė, gaminama iš anyžių, o alkoholio vartojimas draudžiamas musulmonams).
Musulmonai šiandien yra neatsiejama Europos dalis, mes patys jiems atvėrėme duris. Tačiau iš tikrųjų mes svetingi tik iš reikalo. Norime, kad svečiai gerbtų mūsų taisykles, bet dažnai esame nepasiruošę suprasti jų. Priešiškumo sprendimo būdų dar teks paieškoti.
P.S. Naujas savaitraščio „Charlie Hebdo“ numeris išeis šį trečiadienį. Jame bus ir pranašo Mahometo karikatūrų.
