Taip yra todėl, kad Rusijos žmonės tiki – nėra objektyvios tiesos. Taip samprotauja britas prodiuseris Peteris Pomerancevas, neseniai išleidęs knygą „Tiesos nėra, viskas įmanoma“ apie savo patirtį gyvenant Rusijoje.
Kai tai perskaičiau, susimąsčiau – ką apie tai pasakytų politikos filosofas Alvydas Jokubaitis? Juk jis nuolat pabrėžia, kad Vakarų visuomenės bėda kyla iš įsitikinimo, kad tiesos nėra. Ar gali būti, jog karas – tai kaina, kurią mokame už savo netikėjimą idealais?
Pokalbis su A.Jokubaičiu – apie tai, kodėl rusams saulė leidžiasi kitaip negu vakariečiams.
– Britas P.Pomerancevas stebisi, kad rusai nežino, kuris iš jų „aš“ yra realus ir aiškina jam gyvenantys skirtingose realybėse. Jis stebisi, kad TV prodiuseris gali kurti V.Putiną garbinančias laidas, o paskui, sėdęs į automobilį, klausytis opozicinių radijo laidų. Ar sutiktumėte, kad toks asmenybės susiskaldymas yra tai, iš kur kyla Rusijos bėdos?
– Teko matyti Lietuvos prodiuserių, kurie nuoširdžiai keikia komercines televizijas. Tai, ką P.Pomerancevas kalba apie Rusiją, Karlas Marxas sakė apie Vakarų visuomenę. K.Marxas yra sakęs, kad bet kuris iš banko paimtas kreditas neišvengiamai yra nuosprendis moralei. Lietuvoje pasirašyta daug tokių nuosprendžių.
P.Pomerancevas turėtų suprasti, kad kalba ne tik apie Rusiją, bet ir bet kurią kitą šalį. „Asmenybės skilimas“ yra kosmopolitinė tema. Rusija išsiskiria tuo, kad nuo Nikolajaus Gogolio laikų turi galingą šio reiškinio suvokimo tradiciją. Lietuviai tuo pasigirti negali. Jurga Ivanauskaitė nuo šios temos bėga į Himalajus, Kristina Sabaliauskaitė - į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o Juozas Erlickas - į humorą.
– Ar gali taip būti, kad ir Vakarų, ir Rusijos problemų šaknis yra ta pati tiesos nebuvimo, sąlygiškumo idėja?
– Šiuo požiūriu nėra skirtumo tarp Vakarų ir Rusijos. F.Dostojevskis vienodai artimas tiek vakariečiams, tiek rusams. Jo romano herojus Raskolnikovas paėmė kirvį į rankas ir užmušė du žmones vardan, jo nuomone, kilnių idealų. Jeigu visos tiesos yra santykinės, pabandykite įrodyti, kad Raskolnikovas buvo neteisus. Vieni mano vienaip, kiti - kitaip. Liberalų nuomone, nėra gėrio savaime ir apie viską galima spręsti pagal padarinius.
Kai nelieka absoliučios tiesos, kodėl liberalizmą suvokti kaip tiesą? Tiek rusai, tiek vakariečiai šiandien bando įrodyti savo tiesą, bet jie žino, kad nėra tiesos iš didžiosios raidės. Tai didelis nenuoseklumas. Norint, kad sugrįžtų tiesa kartais pradeda reikėti politinio skandalo arba nedidelio karo.
– Ar matote tai kaip karo Ukrainoje priežastį?
– Pradėdami karą, Rusijos politikai nori tiesos. Tai didelis paradoksas. Karas leidžia patikėti, kad yra kažkas tikro, dėl ko galima paaukoti gyvybę. Norint, kad grįžtų „tikrosios“ vertybės, gali neužtekti vieno karo, bet prireikti daug skirtingų karų.
Nepriteklių pažemintas Rusijos žmogus su kažkuo aukštesniu pradeda susiliesti kare, veikdamas pagal šioje šalyje ypač gajus Antrojo pasaulinio karo heroizmo pavyzdžius. Aleksandras Blokas poemoje apie revoliuciją nuolatos kartoja posmą „padaryk nuodėmę, padaryk nuodėmę ir tavo sielai palengvės“.
– Žurnalistas V.Bruveris rašo, kad net Rusijos opozicija, demokratai, nors kovoja už demokratines vertybes, nėra patikimi – patyrinėjus gali paaiškėti, kad jie bent iš dalies pritaria Kremliui. Ar sutiktumėte, kad tokioje visuomenėje net opozicija negalima visiškai pasitikėti?
– V.Bruveris teisus. Rusija pasiekė aukštą politinio melo lygį, kai galima įrodyti bet ką. Sunku rimtai klausyti politinių veikėjų, kurie jie sako vieną, galvoja kitą, o daro trečią. Ir Vakarų, ir Rytų politikams melas yra ginklas. Skirtumas tik tas, kad vakariečiai ginasi nuo totalitarizmo, o rusų politikams reikia save apgauti, nes kitaip nesukursi priešo įvaizdžio iš istoriškai artimos ukrainiečių tautos.
Kita vertus, Rusijoje šiandien yra tokia didelė opozicija valdžiai, kokios ši šalis niekada neturėjo ankstesniais laikais. Represijos taip pat nusileidžia stalininėms ir nesiekia Brežnevo laikų represijų masto.
Rusijos prisitaikėlių noras užsidirbti pinigų taip pat susvyravo, nes dėl ekonominėmis krizės rublis tirpsta kaip pavasarinis sniegas. Žinant Rusijos maištų patirtį, nesinorėtų kokio nors staigaus revoliucinio perversmo.
– Dėl ko rusai galėtų maištauti? Kas juos skaldo tarpusavyje?
– Nuo XIX a. pradžios rusai tarpusavyje nesutaria. Vieni nori, kad jų šalis būtų panaši į Vakarų Europą, o kiti kalba apie išskirtinį Rusijos raidos kelią. Tai garsusis slavofilų ir zapadnikų ginčas.
Šalies politikai suvokia savo atsilikimą nuo Vakarų, bet tai tik paskatina juos imtis dar didesnio atsilikimo kryptimi vedančios politikos. Rusų kultūra pasiekė įspūdingų laimėjimų, bet tai nustelbia nevykę politiniai įpročiai.
– Tačiau ar Rusijos menininkai nėra pernelyg pataikaujantys valdžiai? Kokia, jūsų manymu, turėtų būti menininko pilietinė pozicija?
– Rusų kultūros laimėjimai sietini su vadinamąja „aukštąja kultūra“ – literatūra, muzika, teatru, baletu ir kinu. Politika taip pat yra kultūros dalis. Tačiau šioje srityje rusai turi savo ne tokias patrauklias tradicijas, kurios yra tikra nelaimė kaimynams.
Rusijos valstybė vystosi plėsdama savo teritorijas. Jai lengviau kariauti su kaimynais, negu kurti pažangų ūkį, o kai kuriamas ūkis, pirmiausiai galvojama apie karą. Tai imperijos prakeiksmas.
Ten, kur valstybė stipriai kišasi į žmonių gyvenimą ir net karą naudoja kaip politinę priemonę, menininkai negali būti anapus politikos. Nuo A.Puškino laikų rusų kultūra garsi tuo, kad poetas jai yra kažkas daugiau, negu poetas. Rusų rašytojai skelbia politinę žinią, uždaromi į kalėjimus, tremiami, draudžiami ir fiziškai naikinami. Rusija visada turi valdžiai nepataikaujančių menininkų, nors, aišku, netrūksta ir pataikūnų.
– Rusija skelbiasi esanti dvasingesnė, tikrosios krikščionybės bastionas. Ar tas dvasingumas – visiškas melas?
– Sunku lietuviui kalbėti apie išskirtinį rusų dvasingumą, kai jo dar gyvų senelių ir tėvų biografijos pažymėtos Sibiro tremtimi. Sunku tuo patikėti, kai įsijungi jų komercines televizijas, žiūri komercinius kino filmus ar pamatai prieš Vakarus keliaklupsčiaujančius turistus. Rusai neabejotinai turi moralinio susižavėjimo vertų žmonių, bet Rusija tikrai nėra paskutinis krikščionybės bastionas.
Apie išskirtinį rusų dvasingumą šios šalies intelektualai ypač mėgo kalbėti XX a. pradžioje, kažkur apie 1905 metus, kai filosofai ir poetai paskelbė rusų dvasinį renesansą, tačiau netrukus įvyko 1917 metų revoliucija, atvedusi į neregėtą ateizmo suklestėjimą. Bijau, kad dabartiniu metu neatsitiktų kažkas panašaus.
– Tvirtinate, kad meluoja ir Vakarų, ir Rytų politikai. Tačiau P.Pomerancevas pastebi, kad Rusijoje melas buvo tapęs būtinybe, kad išgyventum. Ar sutiktumėte, kad rusai yra išmokę meluoti daugiau?
– Kai žmonės galvoja kitaip negu mes, tai nėra melas. Visų mūsų politinės pažiūros turi fantastinių elementų, kurie ne iš tikrovės, bet iš vaizduotės. Politika neįsivaizduojama be proto fikcijų, ir tai nėra tik smegenų plovimas. Rusai turi savo fikcijas, mes – savo. Politinės fikcijos vadinamos idėjomis. Būtent jos išjudina kariuomenes.
Koks nors V.Putino šalininkas nesunkiai gali paklausti, kodėl jūs tikite liberalų ideologinėmis mistifikacijomis, kurias jums įkišo „liberalų propaganda“, skleidžiama per mokyklą, universitetus, parduotuvių vitrinas, geltonuojančią spaudą bei primityvią televiziją.
– Norite pasakyti, kad Europa ir Amerika turėtų nuolankiai priimti Rusijos kritiką?
– Nemaišykime dviejų skirtingų dalykų – Rusijos ir Vakarų Europos civilizacijų saulėlydžių. Rusams saulė leidžiasi kitaip, negu Vakarų europiečiams. Rusai mato Vakarų Europos saulėlydį ir bando rasti savo kelią.
Kalbėdamas Europos parlamente, Popiežius Pranciškus Europą pavadino „pasenusia ir pavargusia Europa“. Kol kas mes, lietuviai, nepripažinome nemalonaus fakto - veržėmės į dvasinių idealų Europą, bet radome pavargusią močiutę.
Popiežius net panaudojo žodį „močiutė“. Jis sakė, kad Europą įkvėpę idealai nebėra patrauklūs, o žmogus tapo vartojimo preke. Rusijos politikai gali pasinaudoti šiais popiežiaus žodžiais, tačiau jų siūlomas Europos gaivinimo kelias yra aklavietė. Mes turime rasti vakarietišką atsinaujinimo kelią.
– Kaip Vakaruose demokratija gali atsigauti?
– Vakarų problemos nėra demokratijos problemos. Jos taip pat nėra ir ekonominės ar mokslo raidos problemos. Mes susiduriame su daug rimtesniu iššūkiu. Europa praranda ją sukūrusių ir įkvėpusių idealų suvokimą.
– Bet argi problemos išsispręstų liberalus kaip nors magiškai pavertus konservatoriais?
– Tiek liberalizmas, tiek konservatizmas yra to paties Vakarų modernybės medžio vaisiai. Šios ideologijos gerai veikė XIX amžiuje, neblogai išsilaikė per visą XX amžių, bet šiandien vis labiau virsta pavidalais tų, kuriais kažkada tikėta. Kai žmonės susiduria su moralinių idealų ir gyvenimo prasmės krize, jų negali išgelbėti politinės ideologijos.
Būtinas naujas žvilgsnis į žmogų, visuomenę ir politiką. Mes kol kas tingime naujai mąstyti. Laukiame, kol dramatiškos ir net tragiškos aplinkybės mus privers tai padaryti. Rusai panašiomis progomis sako – „kol perkūnas netrenks, mužikas nepersižegnos“.
