Ukrainos ateitį temdo nesutarimai dėl praeities ir S. Banderos

Myroslavas Boiko jau nuo 2002 metų vedžioja turistus tamsiais, siauriais takais unikalioje Pietvakarių Ukrainai olų sistemoje. Per valandos trukmės ekskursiją ukrainietis svečius apipila informacija apie Tripolės-Kukutenio kultūrą – čia ji gyvavo prieš 5–6 tūkst. metų.

Tačiau M.Boiko labiausiai nori kalbėti apie UPA – Ukrainos patriotų, nacionalistų armiją, kovojusią už nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Būtent sukilėliai šias senovines olas 1944–1946 metais buvo pavertę požeminių bunkerių tinklu.

Būtent čia, po lašančiais stalaktitais, jie slėpėsi, kaupė ginklų arsenalą ir planavo, kaip kovoti su sovietais.

„Visi ukrainiečiai turėtų čia atvykti ir sužinoti, kas iš tikrųjų buvo tie „banderininkai“, – sako M.Boiko. – Pats laikas papasakoti tikrąją jų istoriją ir oficialiai pripažinti juos Ukrainos didvyriais“.

UPA ir partizanų lyderis Stepanas Bandera Vakarų Ukrainoje garbinami kaip įkvėpimo Maidano protestams, po kurių žlugo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdžia, šaltinis. Tačiau rytuose, kur dabar siautėja prorusiški separatistai, bijomasi, kad naujoji provakarietiška valdžia Kijeve, kaip ir S.Bandera, bus nusistačiusi prieš rusakalbius.

Istorikai teigia, kad tiesą apie UPA ir S.Banderą šiandien nuolat iškraipo abi pusės. O Ukrainos praeities daugiasluoksniškumas lėtina nacionalinės tapatybės formavimąsi.

UPA ir S.Banderos palikimas posovietinės Ukrainos istorijoje dažnai naudojamas kaip politinis įrankis. Nuo 1991-ųjų, kai Ukraina tapo nepriklausoma, pasiūlymai pripažinti UPA veteranus ir patį S.Banderą oficialiais Ukrainos didvyriais yra tapę įvairių demonstracijų ir muštynių Aukščiausiojoje Radoje priežastimi.

Pats S.Bandera už laisvą Ukrainą kovojo dar prieš 1939-uosius, kai sovietai, susitarę su Vokietijos naciais, okupavo rytinę Lenkijos dalį. Tuo metu dalis dabartinės Ukrainos teritorijos priklausė lenkams, prieš kuriuos ir kovojo „banderininkai“ – Ukrainos nacionalistų organizacija.

Kai Vakarų Ukrainą 1941 metais užėmė naciai, S.Bandera paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. Vokiečiams tai, švelniai tariant, nepatiko – jis buvo suimtas ir beveik iki karo pabaigos laikytas koncentracijos stovykloje.

Kol S.Bandera leido dienas nelaisvėje, jo Ukrainos nacionalistų organizacija 1942 metais įsteigė karinį sparną – UPA, kuri toliau siekė šalies nepriklausomybės.

UPA nužudė tūkstančius žmonių – sovietų pareigūnų, kurie šalyje per kraują įvykdė kolektyvizaciją, taip pat daugybę lenkų ir žydų. Tie įvykiai 1943–1944 metais vadinami Voluinės tragedija, o Lenkijos Senatas pernai juos pavadino „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Kremliuje UPA nariai nuo seno vadinami „kolaborantais“, kurie kartu su naciais kovojo prieš sovietus. Ištisus dešimtmečius sovietiniuose vadovėliuose UPA klijuojama taikių Sovietų Sąjungos piliečių, per Didįjį tėvynės karą įveikusių fašizmą, priešų etiketė.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą S.Bandera buvo politinis teroristas, kurio taikinys buvo lenkai, – teigia Rytų Europos istoriją Berlyno Humboldto universitete analizuojantis ukrainietis Andrijus Portnovas. – Pagal sovietinį siužetą jis ir UPA tapo didžiausiais sovietų priešais. O Ukrainos nacionalistams S.Bandera – iškiliausia KGB represijų auka, todėl dabar jis aukštinamas.“

„Iš tikrųjų per protestus Maidane buvo sukurtas naujas mitas apie „banderininkus“. Pradėta skelbti, kad jie – didvyriai, ir niekas nekelia klausimų dėl istorijos“, – pastebi kijevietis žurnalistas Romanas Kabačy.

Raudonos ir juodos spalvų UPA vėliava iki šiol yra praėjusios žiemos protestų Kijevo centre simbolis. Nemažai ukrainiečių šalies vakaruose išdidžiai kelia tokią vėliavą prie valdžios pastatų ir mokyklų – jiems UPA ir S.Bandera yra „drąsios kovos iki pat galo“ simbolis.

Tačiau Rytų Ukrainoje tokie vaizdai iš Kijevo iškart sužadino sovietų įpirštus atsiminimus apie tai, kas buvo per Antrąjį pasaulinį karą.

Be abejo, padrąsinti Rusijos žiniasklaidos, Donbaso regiono gyventojai ėmė skųstis, kad UPA Ukrainos vakaruose pradedama idealizuoti – kad Kijeve sukilę nacionalistai užsimojo sunaikinti rusakalbius šalies gyventojus.

„Ukrainą skaldo ne istorija, o istoriniai mitai. UPA – pagrindinis pavyzdys, – teigia Volodymyras Viatrovyčius iš Nacionalinio atminimo instituto Kijeve. – Geriausias būdas tokius mitus išsklaidyti – pradėti atvirą, nacionalinį dialogą apie Ukrainos istoriją.“

Panašių iniciatyvų V.Viatrovyčiaus karjeroje buvo ir anksčiau. Kaip ir daugelis kitų buvusių sovietinių respublikų ir Varšuvos pakto valstybių, Ukraina netrukus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo atvėrė savo KGB archyvus.

V.Viatrovyčius vadovavo dokumentų tvarkymo darbams nuo 2008-ųjų, tačiau 2010 metų kovą, netrukus po to, kai V.Janukovyčius išrinktas Ukrainos prezidentu, buvo atleistas.

Archyvų atvėrimas pirmą kartą Ukrainos istorijoje įžiebė viešas diskusijas apie šalį 1932–1933 metais nusiaubusį masinį badą – Holodomorą.

Sovietų Sąjungoje istorijos vadovėliuose nebuvo minima, koks baisus buvo centrinės valdžios Maskvoje Ukrainai primestas badas – kelios ukrainiečių kartos užaugo apie Holodomorą girdėdamos tik liudininkų ir išsigelbėjusiųjų kuždesius.

V.Viatrovyčius ir kiti istorikai viliasi, kad panašios diskusijos prasidės ir apie UPA bei S.Banderą.

Pavyzdžiui, Nacionalinio atminimo institutas gruodį atidaro mobilią parodą, kurioje apžvelgiama praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio sukilimai prie kolektyvizaciją Vidurio ir Rytų Ukrainoje.

Paroda atkeliaus ir į rytinius Slovjansko bei Kramatorsko miestus, kur žmonės UPA pavadinimą mini tarsi keiksmažodį.

„Norime parodyti, kad tie sukilimai prieš sovietinę kolektyvizaciją, pavyzdžiui, Charkove, buvo lygiai tokie patys kaip UPA judėjimas – visi tie ukrainiečiai kovojo už Ukrainos laisvę. Norime paskatinti diskusijas ir padėti žmonėms suprasti, kad rytai ir vakarai turi bendrą praeitį – kovą už laisvę“, – tvirtina V.Viatrovyčius.

Žinoma, iššūkis nelengvas – Ukraina kariauja su separatistais šalies rytuose, kurių lyderiai, kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, apskritai abejoja šalies istoriniu valstybingumu.

„Tokiais patriotiškais laikais galiu pasirodyti nepopuliarus, bet manau, kad laikas suprasti, jog Ukrainą sukūrė skirtingos valstybės, – svarsto žurnalistas R.Kabačy, turėdamas omenyje Ukrainos dalis, kurias yra valdžiusi Austrijos-Vengrijos imperija, Lenkija, rusai. – Laikas pripažinti, kad tokia Ukrainos istorija.“